Kultūra

2018.11.20 07:30

„Širdžių“ režisierius J. Krisiūnas: pirmiausia man pačiam reikėjo tokio filmo

Sostinėje įvyko išankstinė ir ilgai laukta Justino Krisiūno režisuotos juostos „Širdys“ premjera. Raudonuoju kilimu žengė filmo kūrybinė grupė bei kviestiniai svečiai, pirmieji išvydę istoriją apie sanatorijoje esančius širdies ligomis sergančius paauglius, pirmąją meilę, laikus, kai nebuvo interneto, socialinių tinklų. „Jei filmas palies žiūrovų širdis, tada mano pasirinktas kelias įgaus prasmę“, – portalui LRT.lt sako filmo režisierius ir prodiuseris Justinas Krisiūnas.

–  Šiandien – jūsų režisuotos juostos „Širdys“ premjera. Kokios buvo pastarosios dienos? Jaudulio veikiausiai netrūksta...

– Kad žiūrovai pamatytų kuo kokybiškesnį produktą, filmas iki paskutinės minutės dar buvo tvarkomas. Kadangi esu ne tik režisierius, bet ir prodiuseris įtampa pasiekusi piką, laukiu filmo pabaigos, titrų, kai galėsiu atsikvėpti ir pasakyti „Baigta“ – filmas atiduotas žiūrovams ir nuo manęs niekas nebepriklauso.

Kad „Širdys“ pasiektų kino ekranus, gamybos maratone turėjau daugybę kliūčių, kurios dabar tik sustiprina tą neapsakomo malonumo jausmą, kad man vis dėlto pavyko. Yra, žinoma, ir liūdesio, sunku atsisveikinti su projektu, juk tiek daug įdėta širdies...

– Sakoma, tobulumui ribų nėra. Vadinasi, režisieriams net ir premjeros dieną kirba mintys, kad kokią nors smulkmena galėjo padaryti kitaip?

–  Jei tokios mintys nebekirbėtų, ko gero sakyčiau sau, kad atėjo laikas baigti karjerą. Filme padariau nemažai klaidų, kurios dar turbūt ilgai mane grauš, tačiau jos skatina grįžti ir pasitaisyti kitame filme.

Po filmo techninės peržiūros atsisakiau kelių frazių, kurios neleido ramiai miegoti, ir be jų, pasirodo, kur kas geriau. Tikrai nesukūriau šedevro, tačiau manau tai nemenkas žingsnis vedantis į priekį, motyvuojantis nesustoti, nors dabar esu visiškai pervargęs...

– Vienas iš filmo aktorių Rolandas Kazlas sakė, kad pasielgėte drąsiai sukurdamas filmą apie meilę, jausmus. Anot jo, ši juosta kiek skiriasi nuo komercinių komedijų, pastatytų pagal užsienio scenarijus, bei nuo autorinio kino, persmelkto dramos ar istorinių motyvų. Ar tikrai prireikė drąsos?

– Turbūt tai, ką Rolandas įvardijo, buvo vienos pagrindinių priežasčių, kodėl ryžausi eiti būtent tokiu keliu. Man teko septynerius metus dirbti su Rokiškio jaunimo teatru, tad labai aktualios ir jaunimo problemos. Maža filmų Lietuvoje, kuriuose pagrindines personažų linijos atitenka būtent jaunimui, tad norėjosi užpildyti ir šią nišą.

O dėl drąsos... Nežinau, vieni mane vadina bepročiu, kiti užjaučia, treti gerbia, dar kiti nesupranta, kam to reikia. Aš žinau, kad visų pirma man pačiam reikia tokio kino, o jei vis dėlto jis palies žiūrovų širdis, tada mano pasirinktas kelias įgaus prasmę.

– Ko labiausiai pasigendate lietuviškame kine šiandien?

– Nuoširdumo, meilės kino profesijai ir pirmiausia dėmesio kokybei, o ne svarstymams apie surinktus pinigus kino teatruose.

– Kiek laiko prireikė, kad žiūrovai kinuose išvystų porą valandų trunkančią istoriją?

– Pusantrų metų buvo rašomas scenarijus, vyko repeticijos ir buvo kruopščiai ruošiamasi filmavimams. Praėjusią vasarą visa kūrybinė komanda (maždaug 70 žmonių) porai mėnesių apsigyvenome unikaliame Salų miestelyje, esančiame Dviragio ežero saloje, ten ir vyko filmavimas.

 Visą likusį laikotarpį iki premjeros vyko postprodukcijos darbai: montažas, darbas su garsu, spalvinimas. Iš viso gavosi treji kūrybos metai...   

– Jūs filme – ir teatro bei kino grandai (Rolandas Kazlas, Liubomiras Laucevičius, Indrė Patkauskaitė, Algirdas Gradauskas, kt. ), ir jauni aktoriai (Roberta Sirgedaitė, Motiejus Ivanauskas, kt.), dar tik besimokantys aktorinio meistriškumo. Norėjote veidų, kurie pernelyg nesisieja su daugybe anksčiau sukurtų vaidmenų?

– Aš labai norėjau, kad filme vaidintų personažai, o ne žinomų aktorių pavardės. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams tai pirmi žingsniai kino pasaulyje. Jiems dar nekeliama jokių didelių lūkesčių, gal tai šiek tiek jiems padėjo atsipalaiduoti ir sukurti tikrai įsimintinus vaidmenis. Smagu, kad A. Gradauskas sukūrė tokį vaidmenį, kur aktorių atpažįsti tik viduryje filmo, o gal bus net ir tokių, kurie klausinės, koks ten aktorius, taip kietai vaidinantis... (Šypsosi.)

Kalbant apie tai, kad jauni žmonės turi mažai patirties... Aš ir pats esu nepatyręs, mokausi su kiekvienu filmu.

Daugiau filmo „Širdys“ premjeros akimirkų – nuotraukų galerijoje.