Kultūra

2018.11.18 13:41

L. Klimka. Periodinės spaudos pirmtakai – politiniai kalendorėliai (komentaras)

2018.11.18 13:41

Knygynuose jau puikuojasi kalendoriai ateinantiems metams. Daugiausia tai sieniniai – spalvingi, dekoratyvūs leidiniai, kambario puošmenos. Tačiau tebėra paklausūs ir visokias žinias teikiantieji, netgi astrologiniai...  

Spaudos istorijoje kalendorius – ypatingas reiškinys, turėjęs ne tik visuomenės gyvenimą reguliuojančiąją funkciją, bet taip pat žiniasklaidinę paskirtį.

Jų leidybos pradžia Lietuvoje sietina su kalendorėliu, įdėtu į Pranciškaus Skorynos 1522 m. rusėnų kalba Vilniuje išleistą „Mažąją kelionių knygelę“. Kalendorėlius turėdavo ir maldynai, spausdinami Vilniuje.

Visiškai kitokie buvo kalendorėliai, kuriuos prieš 280 metų universiteto tipografijoje pradėjo leisti jėzuitas Jonas Pašakinis (1684–1757). Tose knygelėse  jau buvo pateikta politinių bei istorinių žinių. Rašyti jie lenkiškai – to meto bajorų, aristokratų, kitų išsilavinusių žmonių bendravimo kalba.

Jų leidybos tradiciją po dviejų dešimtmečių pratęsė Pranciškus Paprockis S. J. (1723–1805); ir pratęsė kūrybiškai, ištobulindamas kalendoriaus struktūrą, dar labiau jį suaktualindamas. Jo kalendorėliuose jau talpinta ne tik gausi politinio pobūdžio informacija, bet ir mokslo naujienų, astronomijos žinios; tad galima šiuos leidinius įvardyti Lietuvos laikraščių pirmtakais.

Naujo tipo kalendorių pasirodymas – unikalus mūsų kultūros reiškinys; analogų jiems nebuvo ir kaimyniniuose kraštuose. J. Pašakinio ir P. Paprockio kalendoriuose nebėra astrologinių spėjimų, pranašysčių, nežymimos „juodosios” dienos. Žinoma, tai rodo apšvietos ir mokslo pažangą mūsų krašte, kurią sąlygojo pijorų švietimo reforma, Vilniaus universitete bręstanti mokslų sekuliarizacija ir kiti kultūros reiškiniai.

Manoma, kad P. Paprockis iš viso parengė apie 20 tokių leidinių; iš pradžių jie vadinti „Politiniais kalendorėliais”, o nuo 1768 m. – „Vilniaus kalendoriais”. Pirmuose jų puslapiuose pateikiama informacija apie tuometines Europos valstybes ir jų valdovus. Skelbiami taip pat Abiejų Tautų respublikos valstybės ir bažnyčios pareigūnų bei hierarchų sąrašai.

XVIII a. antroje pusėje mūsų krašte vyko svarbios permainos; Rusijai spaudžiant, deja, kiekvienas politinis sprendimas mažino krašto valstybingumą. Tai atsispindi kasmetiniuose Seimo nutarimuose, Konstitucijų redakcijose bei valdžios potvarkiuose. Visa ši medžiaga buvo skelbiama P. Paprockio leidiniuose. Pavyzdžiui, 1768 m. kalendoriuje rasime tų metų Seimo narių bei derybininkų su Rusija sąrašus.

Istorikams P. Paprockio leidiniai gali būti įdomūs ir kaip krašto vidaus ūkinio gyvenimo atspindys. Pavyzdžiui, čia įdėtos lentelės, nurodančios seniūnijose surenkamas mokesčių sumas. O viename kalendoriuje nurodyta, ir kiek kainuoja patvirtinti įvairios svarbos dokumentus antspaudu.

„Žymesniųjų įvykių” skyrelyje  apžvelgtos įvairių pasaulio šalių naujienos: valdovų ir didikų šeimų kronika, stichinės gamtos nelaimės, technikos naujovės bei išradimai. Skyrelį dar paįvairina gyvenimo kuriozai bei sensacingi nutikimai. Tarkime, rašoma, kad Paryžiaus auksakaliai iš tauriojo metalo nukalė nuostabią rožių puokštę, ne tik nesiskiriančią išvaizda nuo tikros, bet ir kvepiančią. O Didžioji Britanija kasmet sunaudoja 12 milijonų svarų arbatos, ogi vienoje iš Vokietijos žemių uždrausta pardavinėti kavą žemos kilmės žmonėms. Švedijos karalius susirūpinęs jaunimo sveikata – neturintiems 21-erių draudžia vartoti tabaką, šokoladą, kavą ir vyną, išskyrus baltąjį prancūzišką…

Kitų metų įvairenybėse daugiau dėmesio skirta medicinos pasiekimams. Betgi yra ir smagiai nuteikiančių; štai rašoma, kad vienas Getingeno daktaras efektyviai gydo dantų skausmą, prie paciento galvos pridėdamas tam tikru būdu orientuotą magnetą. 1768 m. kalendoriuje jau rimtesnis medicinos patarimas – kaip vaistažolėmis gydyti gyvulių ir pasėlių ligas.

Įdomesnieji tų metų įvykiai: Londone streikuoja 50 tūkst. vilnos audėjų, protestuodami prieš importą; Prūsijos karalius uždraudė azartinius kortų žaidimus, o Danijoje išprotėjo nusikaltėlis, melagingai prisiekęs teisme…

Beveik kiekviename P. Paprockio kalendorėlyje yra šis tas iš mokslo naujienų. Ypač dažni šviečiamojo pobūdžio astronomijos straipsneliai. Rašant apie kometas, aiškinama jų fizinė prigimtis; kartu išjuokiami žmonių prasimanymai apie kometų atnešamas nelaimes. Taip pat pasakojama, kaip astronomai nustato tikslų laiką, kokius naudoja laikrodžius, ir kaip mechaninį laikrodį prižiūrėti namuose. Kalendoriuose buvo pateiktos lentelės, kuriose nurodytos Vilniaus astronomų nustatytos įvairių krašto vietovių geografinės platumos, – šie duomenys buvo kaupiami kartografijos programai. Apie leidėjo bendradarbiavimą su astronomijos observatorija kalba ir pateikiami saulės tekos bei laidos Vilniuje duomenys.

Kas žinoma apie darbštuolį leidėją P. Paprockį? Gimė jis 1723 m birželio 2 d. Polocko apylinkėse, Vanago herbo bajorų šeimoje. 1740 m. įstojęs į Jėzuitų ordiną, mokėsi Vilniuje ir krašto kolegijose. Teologiją studijavo Varšuvoje, kartu tenykštėje kilmingųjų kolegijoje dėstydamas filosofiją, eksperimentinę fiziką, istoriją.

Bendraudamas su mokslininkų rateliu, veikusiu prie garsiosios Zaluskių bibliotekos, pradėjo mokslo populiarintojo triūsą. 1754 m. išleido veikalą „Europa”, kuris vėliau Edukacinės komisijos buvo rekomenduotas kaip vadovėlis vidurinės grandies mokykloms. Nuo 1757 m. P. Paprockis darbavosi Vilniuje, leisdamas aptartuosius kalendorėlius bei kitą istorinę geografinę literatūrą.

Lietuvos istorijai skirti du jo veikalai lenkų kalba: „Žinia apie Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę” (1759 m.) ir „Namų žinios apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su šios tautos istorija” (1760 m.). Pastaroji knyga sulaukė net trijų pakartotinių leidimų!

Paskirtas 1760 m. universiteto spaustuvės prefektu, tų pačių metų balandžio mėnesį P. Paprockis išleido pirmąjį Lietuvos savaitraštį „Lietuvos kurjeris” („Kuryer Litewski”). Nors tai buvo kuklus laikraštukas, jis turėjo net tris priedus: „Užsienio žinias”, „Literatūrines žinias” ir „Vilniaus laikraščių papildymą”. Tai buvo visuomenės labai laukti periodinės spaudos pirmagimiai. Nuo 1768 m. iki mirties 1805 m. P. Paprockis gyveno Varšuvoje, vykdydamas garbingas prokuratoriaus pareigas, tačiau iki Jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. nenutraukė nei kalendorių, nei laikraščių leidybos.

Kalendoriaus reikšmę tiksliai ir vaizdingai yra nusakęs XIX a. rašytojas J. I. Kraševskis: „Kalendorius po elementoriaus yra iš tikrųjų brangiausia dovana, kokią visuomenė gali gauti. Kalendorius visada reikalingas, nuolat imame jį į rankas, netgi darganotą, žiovulingą ir nuobodžią  dieną; akims pavargus nuo jame surašytų žinių, šios vis dėlto lieka sąmonėje, žadindamos tolesnei savišvietai“.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.