Kultūra

2018.11.16 13:12

I. Vitkauskaitė: įspūdžiai iš „DOK Leipzig“ ir „Scanoramos“ (kino apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.11.16 13:12

Kino kritikė Ilona Vitkauskaitė aptaria įspūdžius iš dviejų kino švenčių – tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio ir Lietuvoje lapkritį vykstančio Europos šalių kino forumo „Scanorama“.    

Šių metų Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis, tęsdamas savo tradiciją, pristatė konkursinę programą, kurioje dominavo atvirai politiški filmai. Pagrindinis festivalio prizas „Auksinis balandis“ įteiktas italei Claudiai Tosi už filmą „Aš turėjau svajonę“ („Avevo un sogno“), pasakojančiam apie dvi Italijos politikes idealistes ir politinį šalies pastarojo dešimtmečio klimatą. Kaip sakė festivalio žiuri, prizas vienbalsiai buvo suteiktas Tosi filmui, nes nors paliečia sudužusių svajonių temą, kalba apie orumo, sąžinės ir žmogiškumo imperatyvus politiniame gyvenime.

„Aš turėjau svajonę“ prasideda teiginiu, kad politika lemia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, norėtume to ar ne. Taip pat režisierė filme aiškiai sako, kad gyvename pavojingais laikais, kai politiką keičia iškreiptas ir nerimą keliantis populistinis šou. Savo herojes, centro kairiųjų Demokratų partijos atstoves ir bičiules Manuelą ir Danielą, režisierė filmavo dešimt metų – nuo 2008 m. rinkimų kampanijos ir feministinio judėjimo prieš ilgametį ministrą pirmininką Silvio Berlusconi pradžios iki 2018 m. rinkimų, per kuriuos populistinis euroskeptiškas „Penkių žvaigždučių“ judėjimas surinko balsų daugumą. Moterys nori pakeisti savo šalį, tačiau joms tenka susidurti su proziška ir kartu gasdinančia tikrove – rinkėjų abejingumu, biurokratija, moterims nepalankia politine aplinka, populizmo, nacionalizmo, euroskepticizmo iškilimu ir ataka prieš demokratines institucijas. Ir net užimdamos aukštus politinius postus jos, regis, mažai ką gali pakeisti. Dėl to filmo herojės susiduria su stiprėjančiu beprasmybės ir bejėgiškumo jausmu. Paskutiniuose filmo kadruose tai verčia jas baimintis dėl Europos politikos dabarties ir kalbėti apie politikos mirtį apskritai.

Fancycrave/Unsplash.com nuotr.

Specialaus žiuri paminėjimo sulaukė Gorano Devićo filmas „Ant vandens“ („Na vodi“), kurio centre –  postindustrinio Sisako miesto Kroatijoje gyventojai. Po Jugoslavijos pilietinio karo Sisakas, įsikūręs prie Savos ir Kupos upių santakos, tapo mirusiu miestu. Devićo filme koncentruojasi į miestą kertančių upių mikropasaulį ir žmones, kurie tiesiogine to žodžio prasme gyvena „ant vandens“. Tai advokatas ir jo sūnus plaukikas, kuris gavo stipendiją studijoms Amerikoje, du bičiuliai žvejai serbas Mićo ir kroatas Mario, karo veteranas Rambo, buvęs plieno gamyklos darbuotojas, kuris dėl kojos traumos tapo bedarbiu ir dabar renka medžių šakas iš upės, buvęs kalinys ir kiti visuomenės paribyje gyvenantys žmonės. Šioje erdvėje skleidžiasi trauminė pilietinio karo patirtis, dabarties etniniai bei socialiniai konfliktai ir apskritai pokomunistinės šalies peizažas, taip pat tėvo ir sūnaus santykiai. Tokią konfliktuojančios atminties ir kartu dabarties situaciją tikriausiai geriausiai komentuoja vienas iš filmų epizodų, kuriame matome kaip į tą pačią upę leidžiami vainikai pagerbti karo veteranus ir nuo jų rankų žuvusius serbus. Režisierius filme atvirai smerkia kruviną pilietinį karą ir po jo sekusias šalies transformacijas. Dėl to filme toks svarbus Rembo personažas, kurio veidas buvo sužalotas karo metu ir kuris dėl etninių konfliktų neteko savo šeimos. „Ant vandens“ – tai poetinis ir politinis pasakojimas apie žmonių ir erdvių kintamumą bei pastovumą, trauminę šalies praeitį ir jos įtakas dabarčiai.

Festivalio konkursinėje programoje ,,Next Masters“ (liet. Būsimi meistrai) įvyko ir italo Sandro Bozzolo filmo ,,Nijolė“ premjera. Jo centre – menininkė Nijolė Šivickas ir jos sūnus Antanas Mockus - antros kartos imigrantas, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, du kartus Bogotos meras, tris kartus kandidatas į Kolumbijos prezidentus, įkvėpęs ne vieną Kolumbijos visuomenės kartą ir visame pasaulyje tapęs pavyzdžiu politiko, veikiančio visuomenės labui be korupcijos šešėlio. Antano mama – Nijolė Šivickas (1925–2018) – nenuilstanti skulptorė, po antro pasaulinio karo iš Lietuvos bėgusi nuo sovietinio režimo, mokiusis Štutgarto meno akademijoje ir visą aktyvų kūrybinį gyvenimą praleidusi Kolumbijoje, kur mažai kalbėjo apie savo praeitį, bet užsispyrusiai dirbo ir viena pati užaugino vaikus.

Kaip sako pats filmo režisierius: „Šio filmo kelionė prasidėjo prieš dešimt metų, kai atvykau į Lietuvą kaip Erasmus studentas ir susipažinau su kolumbiečiu, atvykusiu savo akimis pamatyti šalį, iš kurios kilęs vienas mylimiausių Kolumbijos visuomenės lyderių – Antanas Mockus. Tą dieną pradėjau ilgą pažinties kelionę su Antanu ir jo šeima. Nuvykęs į Bogotą - triukšmingą Kolumbijos metropolį, jo centre atradau šios šeimos namus - ramybės ir kūrybos salą <...>. Ten sutikau Nijolę Šivickas - nepriklausomą tvirto charakterio moterį, menininkę, Antano mamą. Pradėjęs filmuoti, galvojau apie biografinę istoriją, portretą, bet šiandien su komanda pristatome filmą apie meilę ir kūrybą, apie šeimą, atmintį ir laisvę.“

Lloyd Dirks/ Unsplash.com nuotr.

Šiuo metu Lietuvoje vykstančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ galima pamatyti ir vieną iš Leipcigo festivalio konkursinės programos filmą – Sergejaus Loznicos „Procesą“, kuris taip pat gręžiasi į praeitį. Dažnai su istorine kino kronika dirbantis Loznica „Procesą“ sumontavo iš archyvuose rastos filmuotos vadinamosios Pramonės partijos, kuri niekada neegzistavo ir buvo sugalvota Stalino ir čekistų, teismo medžiagos. Procesas filmuotas nuo 1930 m. lapkričio 25-osios iki gruodžio 7-osios. Ir šis propagandinis reginys, ir filmuota jo medžiaga įtikino plačias liaudies mases, kad vadinamieji kenkėjai, kaltinti ryšiais su emigrantais, darbu užsienio žvalgyboms ir užsienio intervencijos rengimu, – ne čekistų prasimanymas, o realybė. Propagandos sukurtame melo spektaklyje dalyvavo visa šalis, tik vieniems teko aukų, o kitiems budelių vaidmenys. Skaičiusiems Franzą Kafką filmas bus gana daugiaprasmis. Kaip sako pats režisierius: „Sukūriau „Procesą“, bet ir pats negaliu ramiai jo žiūrėti, toks jis aktualus, kalbantis apie dabartį. Skaitau daug prisiminimų žmonių, kurie gyveno įvairiu laikotarpiu, ir visi tekstai vienodi. Tarsi už laiko ribų egzistuotų tam tikra struktūra, kuri kopijuoja save ir puikiai jaučiasi.“

Šiame kontekste norėtųsi aptarti ir „Scanoramos“ atidarymo filmą – Christiano Petzoldo „Tranzitą“. Kaip įprasta Petzoldui, pasakojančiame apie praeitį dabartyje. Anot Petzoldo, tiesiog siaubinga, kaip kinas kartais elgiasi su istorija ir literatūra. „Daugiausia tai tik istorijos rekonstrukcija. Žmonės eina į kiną dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių mano tėvai sekmadieniais lankydavosi muziejuose – jie nori pamatyti, kaip gyveno Napoleonas. Bet manęs tai nedomina. Kaip yra sakęs Faulkneris: „Praeitis nėra negyva, tai net nėra praeitis.“ Toks folkneriškas-benjaminiškas (turint omenyje vokiečių filosofą Walterį Benjaminą) požiūris į istoriją yra esminis Petzoldo istorinių dramų, o ir kūrybos apskritai principas. Paskutinis trilogijos „Meilė priespaudos laikais“ (tokį pavadinimą davė pats režisierius, mėgstantis apie savo filmus mąstyti trilogijomis) filmas „Tranzitas“, kurio premjera įvyko šių metų Berlyno kino festivalyje, tai kuo puikiausiai patvirtina. „Tranzite“ Petzoldas atlieka išties Bertolto Brechto vertą intelektualinį manevrą – istorinį laiką perkelia į šiuolaikinę scenografiją.

Tai 1944 m. parašyto Annos Seghers romano apie emigrantus, kurie bando Marselyje gauti vizą ir išvykti į JAV ar Lotynų Ameriką, ekranizacija. Tačiau režisierius atsisako bet kokios istorinės rekonstrukcijos. Vietoj okupacinės kariuomenės mieste siautėja policija, žviegia greitosios pagalbos automobiliai, tačiau šiuolaikinė scenografija netrikdo, o leidžia pažvelgti į romano siužetą iš tam tikros distancijos ir suvokti, kad pabėgėlio, emigranto situacija nesikeičia. Pats Petzoldas, kalbėdamas apie savo pastarųjų metų filmus „Barbara“ (2012), „Feniksas“ (2014) ir „Tranzitas“ yra sakęs: „Šiandien žmonės labai dažnai yra įsitikinę, kad lyginnt su praeitimi padarėme kažkokią pažangą: esame laisvi, galime dėvėti, ką norime, ir esame vartotojai, turintys pasirinkimą. Tačiau tai tik konsumerizmas ir hedonizmas. Tuo pat metu atgimsta tokios praeities dvasios kaip nacionalizmas ir ksenofobija, žmonės, apibrėždami savo tapatybę, išstumia ir marginalizuoja kitus. Tai ir yra tranzitinė laiko erdvė, kurią bandžiau atverti savo filmais.“