„Kuo toliau, tuo labiau abejoju formuluote „svarbu kalbėti“. Svarbu keisti, o ne kalbėti. Ir negaliu sau atsakyti – ar kalbėjimas yra svarbus pirmas žingsnis link pokyčio? Ar kaip tik realaus pokyčio surogatas, pakalbėjom, pasijutom geriau ir to užteko?“ – interviu LRT.lt svarsto režisierius Adomas Juška.
A. Juška vadinamas vienu perspektyviausių jaunosios kartos režisierių. Teatro režisūros jis mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas žymųjį Eimuntą Nekrošių. A. Juška debiutavo 2018 m., būdamas trečiame kurse, su spektakliu „Šveikas“ Jaunimo teatre.
Po dar kelių kritikų ir publikos liaupsėmis apipiltų spektaklių pernai Klaipėdos dramos teatre A. Juška pristatė „Vakarų krantinę“, pelniusią jam „Auksinį scenos kryžių“ už režisūrą. 1983 m. prancūzų dramaturgo, rašytojo ir teatro režisieriaus Bernardo Marie Koltèso parašyta pjesė pasakoja apie aštuonis absoliučiai skirtingus žmones, kurių keliai šiaip jau niekada neturėjo susikirsti. Kūrinio pasaulį valdo derybos. Viskas turi kainą.
Pasakodamas apie pastatymą ir apskritai savo kūrybą, A. Juška pabrėžia, kad spektaklio žiūrėjimas – kūrybinis procesas. Anot jo, kiekvienas geras meno kūrinys turi plačias interpretacijos galimybes. Kiekviena detalė gali įgauti tokią prasmę, kokią mato žiūrovas. Būtent tai ir nuo pat pirmos repeticijų dienos teatre susikuriantys žmogiškieji ryšiai labiausiai žavi režisierių.
LRT.lt su A. Juška kalbėjosi apie „Vakarų krantinę“, socialinę atskirtį ir balso neturėjimą šiuolaikiniame pasaulyje, apie organišką teatro kasdienybę, režisieriaus patirtis meninėje rezidencijoje Paryžiuje ir tolesnius kūrybos planus.
– Anksčiau mėgote statyti į literatūros klasiką pretenduojančius kūrinius: „Šveiką“ (pagal Jaroslavą Hašeką), „Fikcijas“ (pagal Jorge Luisą Borgesą), „Miego brolį“ (pagal Robertą Schneiderį), „Don Kichotą“ (pagal Miguelį de Cervantesą). Kodėl šįkart pasirinkote pjesę? Kuo „Vakarų krantinė“ patraukė dėmesį?
– „Vakarų krantinę“ perskaitęs negalėjau patikėti, kad ji dar nestatyta Lietuvoje. Man pasirodė puiki pjesė. Tai suteikė daug motyvacijos. Mačiau prasmę pristatyti ją Lietuvos publikai.
Šį kūrinį vadinčiau hibridu tarp pjesės ir romano. B. M. Koltèsas dažnai maištauja prieš tai, koks teatras turėtų būti. Šioje pjesėje tai atsiskleidžia ne vienu aspektu. Tiek pjesės struktūra, tiek patys tekstai atrodo nepritaikomi scenai, nors tarsi jai ir rašyti. Yra net trys monologai, nepriklausantys jokiai scenai. Jie pjesėje tik tam, kad būtų skaitomi. Ir, žinoma, nėra pagrindinių ir antraeilių veikėjų. Visi aštuoni jam vienodai svarbūs.
– Šie aštuoni žmonės tarsi niekada neturėjo susitikti, bet visgi susitiko. Trumpai papasakokite, apie ką yra spektaklis?
– Apie spektaklį galima pasakoti iš kiekvieno veikėjo perspektyvos.
Vienas nepaprastai turtingas pagyvenęs žmogus nori nusižudyti. Naktį jis atvyksta į apleistą industrinį rajoną ir šoka į drumzliną upę. Ten jo kūnas nugrims ir jis galės išnykti iš pasaulio be pėdsakų. Tačiau po kiek laiko jis atsibunda krante. Kažkas šoko paskui jį ir jį ištraukė. Jis šlapias, dreba iš šalčio. Jo koja lūžusi. Jis neatsimena, kur yra ir kodėl čia yra, tik supranta, kad čia visgi gyvena žmonės, kažko iš jo norintys, ir nepaleis jo tol, kol negaus to, ko reikalauja.
Kitas prieš kelerius metus atvyko į šią vietą be daiktų, be dokumentų, be vardo, nemokėdamas kalbos, pusiau gyvas, pusiau miręs. Jam padėjo atsitiktinis jaunuolis, nuvedė jį į apleistą angarą. Ten jis galėjo pasislėpti nuo sniego. Šis jaunuolis gyvena netoliese. Po kiek laiko, kad išgyventų, jie pradeda kartu užsiimti nelegaliais ir neaiškiais darbeliais. Tačiau šiandien, po kelerių metų, vanduo jų rajone užsukamas. Gyventi čia nebebus įmanoma. Jis mato, kad jo draugas elgiasi įtartinai. Ar jis planuoja pabėgti ir palikti jį vieną?
Galėčiau tokią santrauką pateikti iš kiekvieno veikėjo perspektyvos. Visos jos svarbios. Tikiuosi, kad žiūrovui bus įdomu pačiam narplioti šias persipynusias istorijas.
– Koltèso kūryboje ryški socialinės nelygybės tema, žmonių tarpusavio santykiai dažnai „ekonominiai“. „Vakarų krantinėje“ personažus taip pat valdo derybos, pasiūla, norai?
– Taip, toks šios pjesės pasaulis. Tokios jo taisyklės. Siekiant išsigelbėjimo galima parduoti viską. Viskas turi kainą. Dėl visko galima derėtis. „Ką tu man duosi už tai, kad leisiu tau nusižudyti?“
– Minėjote, kad pjesės autoriui visi aštuoni personažai vienodai svarbūs. Tačiau tik vienas jų, Abadas, neturi jokio teksto. Ką simbolizuoja jo tyla?
– Kiekvienas pjesės ir spektaklio elementas – žiūrovo interpretacijos reikalas. Man Abado tyla – išmintis. Kitam žmogui ji gali simbolizuoti socialinę marginalizaciją – tiesiogine prasme balso neturėjimas. Geros pjesės (ir visi geri meno kūriniai) turi plačias interpretacijos galimybes.
– Užsiminėte apie socialinę atskirtį, balso neturėjimą. Kiek ši tema aktuali dabartiniame kontekste, mūsų šalyje ir apskritai pasaulyje? Kodėl svarbu apie tai kalbėti?
– Kuo toliau, tuo labiau abejoju formuluote „svarbu kalbėti“. Svarbu keisti, o ne kalbėti. Ir negaliu sau atsakyti – ar kalbėjimas yra svarbus pirmas žingsnis link pokyčio? Ar kaip tik realaus pokyčio surogatas, pakalbėjom, pasijutom geriau ir to užteko? Nuoširdžiai nežinau.
– Pjesėje vanduo stipriai figūruoja veikėjų aplinkoje, o spektaklyje – net tiesiogiai scenoje. Kieno įvaizdis yra tas juodo, klampaus vandens baseinas?
– Vėlgi mano atsakymas negali būti viską apibrėžiantis. Nėra teisingo būdo žiūrėti spektaklį. Kuo individualesnė interpretacija, tuo geriau. Prasidėjęs Nojaus tvanas. Mirtis. Veidrodis. Stikso upė, vedanti į mirusiųjų pasaulį. Nuodai. Spektaklio žiūrėjimas juk kūrybinis procesas.
– Matyti, kad jums didelę reikšmę teatre turi smalsumas, galimybė naujai išvysti dalykus, juos individualiai interpretuoti. Viename interviu dovana vadinote tai, kai per aktorių kūrybingumą personažą ar situaciją pavyksta pamatyti netikėtai sau pačiam. Kas dar žavi teatriniuose procesuose?
– Žavi matyti, kaip dirba žmonės, puikiai išmanantys savo sritį. Žavi tai, kad spektaklio augimas nuo pirmos repeticijų dienos iki premjeros – labai organiškas procesas. Žavi susikuriantys žmogiškieji ryšiai – po išsunkiančios repeticijos, kai nebegali paeiti, nueini į virtuvę, o ten Nunilo (kostiumų dailininkas) paruošęs vakarienę.
Arba, pavyzdžiui, Jaunimo teatro aprengėjos, mane visą laiką palaikiusios ir mylėjusios visus penkerius metus, kai ten dirbau, jos vaišindavo kava ir sausainiais, sulopydavo suplyšusius drabužius. Tokie žmogiški dalykai gali būti svarbesni už meninius.
– Pernai laimėjote galimybę dalyvauti meninėje rezidencijoje Paryžiuje, Prancūzijoje. Ko pasisėmėte iš šios patirties? Ką parsivežėte į Lietuvą?
– Vertingiausia buvo pamatyti tuo metu vykusio festivalio spektaklius. Ir, be abejo, apeiti visus muziejus ir galerijas. Parsivežiau labai daug. Turbūt geriausiai tai apibūdina nuvalkiotas žodis „įkvėpimas“. Bet taip pat tai būtų galima įvardyti žodžiu „mokymasis“.
– Kokie jūsų tolesni kūrybos planai? Kokias temas, idėjas dabar plėtojate?
– Šiuo metu pagrindinis darbas – pastatymas pagal László Krasznahorkai romaną „Priešinimosi melancholija“ Juozo Miltinio dramos teatre. Jo premjera numatyta vasario mėnesį. Sakinys kaip muzikinė frazė. Muzika kaip kosmoso sandaros atspindys. Visuomenė kaip instrumentų derinimo sistema. Chaosas, gryna jėga, pasaulio pabaiga. Kažkur, nepaisant visko, grožis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
