„Mano tikslas yra tapti tarptautiniu menininku, bet pirmiausia noriu būti pripažintas savo šalyje. Negaliu ir nenoriu ignoruoti savo kultūros, šaknų“, – pasakoja tapytojas Moukas.
Vienas perspektyviausių jaunųjų Azerbaidžano tapytojų Moukas, atvykęs į Lietuvą, sako esąs nustebintas šalies progresyvumo, bet meno muziejuose ir galerijose dar neišvydęs jį itin sužavėjusio kūrinio. Prieš savo portretų tapymo dirbtuves „Amres Art“ galerijoje Vilniuje jis pasakoja, kaip pradėjo tapyti kitų atvaizdus ir kaip mezga ryšį su kiekvienu priešais jį atsisėdusiu žmogumi.
– Kaip pasirinkote menininko, tapytojo kelią?
– Tai gana ilga ir kompleksiška istorija, bet pabandysiu papasakoti trumpą jos versiją. Kai buvau ketverių, auklėtoja darželyje paprašė nupiešti mamos portretą. Išdalino popieriaus, dažų ir paliko mus darbuotis. Po kiek laiko peržvelgusi piešinius pasakė, kad jai labiausiai patiko manasis, ir panoro jį pasilikti savo auklėtinių piešinių kolekcijai. Nuliūdau, kad negalėsiu jo parodyti mamai, bet nepaprieštaravau.
Vis dėlto, kai visi vaikai miegojo, pasiėmiau savo piešinį nuo auklėtojos stalo ir nunešęs namo padovanojau mamai. Ji iš džiaugsmo net apsiverkė. Manau, kad nuo to momento supratau, kad noriu tapyti. Džiaugsmas, kurį suteikiau mylimam žmogui, įsirašė giliai. Mama tapo savotiška mano mūza – tapiau ją ne kartą.
– Portretai tapo vienu iš Jūsų įvaldytų tapybos žanrų, o jų kūrimo procesas – psichologinė patirtis kiekvienam prieš Jus atsisėdusiam. Kaip nupasakotumėte, kaip kuriate portretus?
– Man labai svarbus kontaktas su žmogumi – noriu jį per tą tapymo laiką pažinti, mėgstu kalbėtis, užduoti klausimų ir pats jų sulaukti. Nors turiu akademinės tapybos išsilavinimą, man niekuomet nebuvo įdomu tiesiog nupiešti, kaip žmogus atrodo, svarbiau užčiuopti asmenybę ir atspindėti ją ant drobės. Kartais būna, tiesiog kalbamės ir pamatau įdomią žmogaus pozą, išraišką, sėdėseną ar stovėseną. Paprašau, kad jis ar ji stabteltų, ir imuosi teptukų.
– Vienas iš Jūsų mėgstamiausių dailininkų – Amedeo Modiglianis. Jis taip pat didelę dalį savo kūrybos paskyrė portretams. Ar pats jaučiate šio kūrėjo įtaką?
– Pamenu, kai mokiausi tapybos Baku, maniakiškai daug tapydavau. Visur – akademijoje, studijoje, namuose. Ilgainiui pajutau, jog iš savo tapybos mokytojų jau nebegaliu išmokti nieko naujo, pasiėmiau iš jų viską, ką galėjau. Todėl pradėjau mokytojų ieškoti kitur: ėmiau analizuoti ir kelti sau naujų iššūkių kopijuodamas tokių meistrų kaip Modiglianio, Cezanne`o, Picasso tapybą, jų braižą. Domėjausi ir jų biografijomis, visuomet buvo įdomios meno istorijos detalės, visgi supratau, jog jų gyvenimo būdo kopijuoti nenorėčiau, tik jų darbus (šypsosi). Šiuos dailininkus galiu vadinti didžiaisiais savo mokytojais.
– Ar matote savo ateitį Baku, ar labiau svajojate apie tarptautinę karjerą?
– Mano tikslas yra tapti tarptautiniu menininku, bet pirmiausia noriu būti pripažintas savo šalyje. Negaliu ir nenoriu ignoruoti savo kultūros, šaknų.
– Ar jaučiate jos įtaką savo kūryboje?
– Manau, kad ji netiesioginė. Savo kūryboje nenaudoju senosios kultūros motyvų, kilimų raštų ar panašiai. Labiausiai jaučiu, kad mano kultūra suformavo mano gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, Azerbaidžane yra labai svarbi šeima, esame labai bendruomeniška tauta. Štai senelis pakviečia į savo vasarnamį ir į jo kiemą suvažiuoja apie dvidešimt automobilių – dvidešimt šeimų, kepame šašlykus, valgome, daug kalbamės. Nuolat palaikome ryšį. Tokio šeimyniškumo Europoje nesu pastebėjęs, visi čia man atrodo labiau susirūpinę savimi ir savo tikslais.
– Ar turite griežtą dienotvarkę, discipliną, kada ir kiek tapote?
– Buvo etapas, kad ir kas benutiktų, tapydavau po 8 valandas per dieną. Tai truko apie metus, į studiją vykdavau kaip į darbą. Visgi supratau, jog menininkui labai svarbu skirti laiko tiesiog skaityti, stebėti meną, būti gamtoje, svajoti ir galvoti. Sykį padariau savaitės laiko pertrauką ir pajaučiau, jog po jos grįžau tik sustiprėjęs. Dabar tapau 2–3 valandas per dieną, kad išlaikyčiau formą, o visa kita – sprendžiu intuityviai, pajausdamas, ko man tuo momentu reikia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
