„Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai užsienyje likusios mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį“, – 1940 metų birželio 2-ąją telegramoje visoms Lietuvos pasiuntinybėms rašė užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, pasakojama LRT KLASIKOS cikle „Lozoraičiai“.
2024-ieji paskelbti Diplomatų Lozoraičių metais, siekiant pažymėti trijų vienos giminės diplomatų sukaktis. LRT KLASIKA šia proga pristato ciklą „Lozoraičiai“ ir kviečia susipažinti su kiekvienu jų: užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu vyresniuoju, Lietuvos diplomatiniu atstovu Vašingtone Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju ir Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto Kaziu Lozoraičiu.
Kaip Stasys vyresnysis tapo Lietuvos diplomatijos šefu? Kokie buvo broliai Lozoraičiai ir koks buvo jų vaidmuo, Lietuvai išsikovojant nepriklausomybę? Kaip Lietuvai pavyko išsaugoti diplomatines atstovybes užsienyje ir kokia buvo to svarba okupuotai šaliai?
„Atsimenu, čia kalbama apie Stasio mirtį, jo našlė Danielė pasakojo, kad jo paskutiniai žodžiai buvo: saugokit sieną, saugokit rubežių.“ Šis Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos vadovo Jono Malinausko atsiminimas atskleidžia ne tik šiandien mums itin aktualų vilties prezidentu vadinto Stasio Lozoraičio raginimą Lietuvai. Šiuose žodžiuose įkūnyta ir patirtis žmonių, kurie aiškiai žinojo, ką reiškia netekti laisvės ir nepriklausomybės. Stasio jaunesniojo tėčiui Stasiui Lozoraičiui vyresniajam teko vadovauti Lietuvos diplomatinei tarnybai kaip tik tuo metu, kai Lietuvos neliko laisvų pasaulio tautų žemėlapyje.
„Įvyko tokia katastrofa, apie kokią galvoti nenorėjom. Bolševikai, kurie vaidindavo draugus, atidavė mums Vilnių, kviesdavo mūsiškius pas save ir važiuodavo su parodomis pas mus, įteikė šiandien Urbšiui ultimatumą ir jų kariuomenė peržengė mūsų sieną. Išgirdom šitą per Londono, o vėliau ir Romos radijas. Mes visi buvom tokie priblokšti, kad stačiai kalbėti negalėjom. Aš maniau, kad širdys plyš, aš maniau, kad širdys trūks. Bamo už galvos griebėsi, o Pupa garsiai dejavo“, – tokį įrašą 1945 metų birželio 15 d. savo dienoraštyje paliko Vincenta Lozoraitienė. Tekste ji užfiksavo, kaip į užplūdusią pirmąją sovietinę okupaciją reagavo du jos sūnūs: Bamo – tai Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Pupa – tai yra Kazys.
Lietuva tokiam scenarijui rengėsi. „Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai užsienyje likusiu mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį“, – taip 1940-ųjų birželio 2 d. telegramoje visoms Lietuvos pasiuntinybėms rašė užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Be to, jau pasitraukęs iš Lietuvos prezidentas Antanas Smetona atgaline data pasirašė ir vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais paskyrė Stasį Lozoraitį vyresnįjį eiti ministro pirmininko pareigas ir kartu pavaduoti prezidentą.
Antano Smetonos sprendimą trauktis prezidentas Valdas Adamkus komentuoja taip: „Jis įvairiai interpretuojamas ir dabar: pabėgo, paliko tautą. O aš galvoju, jeigu jis nebūtų pabėgęs ir palikęs, būtų sunaikintas kur nors kalėjime arba koncentracijos stovykloj. Pasitraukimas buvo vien tik todėl, kad būtų galima išlaikyti Vakarų pasauly tas institucijas, Lietuvos pasiuntinybes. Kad lietuvybės, laisvės ir nepriklausomybės idėją būtų galima išlaikyti gyvą išeivijoje.“
Kai buvo paskirtas Lietuvos diplomatijos šefu, Stasys vyresnysis ėjo 42-uosius metus. Patirties buvo sukaupęs apsčiai – vos 22 metų jau buvo ministrų kabineto reikalų vedėju. Šiandieninis tokios pareigybės atitikmuo būtų Vyriausybės kancleris. 1934 metais spėjęs padirbėti pasiuntinybėse Vokietijoje ir prie Šventojo Sosto, jis tapo užsienio reikalų ministru. Jam teko spręsti sudėtingus klausimus, augant totalitarinių galybių, Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, spaudimui, siekti tvarkyti ryšius su Lenkija, su kuria Lietuva tuo metu nepalaikė diplomatinių santykių. Okupacijos metais Stasio Lozoraičio vyresniojo vadovaujama diplomatinė tarnyba buvo vienintelė be pertrūkio veikusi valstybės institucija, sugebėjusi išsaugoti atstovybes JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vatikane, Venesueloje, Kanadoje.
Apie Stasiui Lozoraičiui vyresniajam ir jo vadovautai diplomatinei tarnybai kilusius iššūkius pasakoja ambasadorė Gintė Damušytė: „Aš manau, kad egzilinės diplomatinės tarnybos vaidmuo buvo labai svarbus. Tai buvo vienas iš ramsčių, kurie palaikė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės idėją gyvą tiek metų. Nors JAV stipriai palaikė Baltijos šalių okupacijos nepripažinimą (iš to gimė politika, kurią perėmė ir kitos demokratinės, bet principingai nusiteikusios valstybės), aš neabejoju, kad tarp jų buvo tokia mintis, kad egzilinė diplomatinė tarnyba išmirs ir Lietuvos nepriklausomybės idėja irgi mirs.“
Bažnyčios istorikė, buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė mini dar du iššūkius. Vienas jų – finansai. „Tai išsisprendė santykinai greitai, kadangi JAV leido naudot jų banke buvusias lėšas ir aukso atsargas“, – sako I. Vaišvilaitė.
O ką daryti, kai miršta diplomatas, skirtas tarpukario nepriklausomos Lietuvos? „Ambasadorius yra valstybės atstovas (dažniausiai valstybės galva – prezidentas ar pirmasis ministras) ir jo veikla prasideda su vadinamųjų patikėjimo raštų, arba kredencinių raštų, įteikimu. Daug valstybių tuos ambasadorius laikė, juos pripažino. Kas nutinka, kai ambasadorius miršta? Nėra kas skirtų kitą. Tai buvo labai didelis smūgis, nes tik Vašingtonas ir Vatikanas sutiko ir pripažino kitus asmenis. Tą skyrimą atlikdavo užsienio tarnyba, pats diplomatų tarnybos vadovas“, – sako I. Vaišvilaitė.
Kartais tarp Lietuvos diplomatijos šefų ir užsienyje veikiančių visuomeninių organizacijų, tokių kaip Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kildavo tam tikrų įtampų. Vis dėlto okupacijos sąlygomis išsaugota išeivijoje veikusi Lietuvos diplomatinė tarnyba nuolat puoselėjo Lietuvos laisvės bylą ir prisidėjo prie to, kad 1990 metais būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
„Kai prasidėjo Sąjūdžio laikai, tai Lietuvos žmonės Lietuvą išlaisvino, o ne lietuviai išeiviai arba kitos valstybės. Jų vaidmuo, aišku, irgi buvo svarbus, ypač JAV, Vakarų Europos. Tos atstovybės ir tie žmonės, kurie jose dirbo, buvo Lietuvos simbolis“, – sako Jonas Malinauskas.
Ciklas parengtas, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namais. Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ iki šių metų pabaigos veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose.
Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOS cikle „Lozoraičiai“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
