Kultūra

2018.11.07 14:28

J. Kulikauskas: muzika – universali kalba, kuri neturėtų būti skirstoma

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.11.07 14:28

Klasikinė muzika – geniali, tačiau ji negali būti atliekama taip, kaip ją atlikdavo prieš šimtą metų, kitaip ji trauksis į šešėlį ir jos gerbėjų gretos mažės, portalui LRT.lt sako violončelininkas, garsėjantis kaip projekto „Future Cello“ sumanytojas ir Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) narys Justas Kulikauskas. Jo teigimu, muzikos apskritai nereikėtų skirstyti į žanrus ar stilius, juo labiau nemanyti, kad vieno ar kito žanro atlikėjas turi atitikti tam tikrus stereotipinius įvaizdžius. Todėl J. Kulikausko kūryboje susijungia klasika ir elektronikos garsai, o laisvalaikiu violončelininką galima išvysti važinėjantis riedlente.

– Kiek metų iš rankų nepaleidžiate violončelės?

– Apie 22 ar 23 metus...

–  Studijavote klasikinę violončelę, o šiandien garsėjate kaip klasikinės, modernios ir elektroninės muzikos atlikėjas. Ar akademinės muzikos atstovai į jūsų atliekamą muziką nežiūri kiek skeptiškai? Netgi jūsų šeimoje daugybė klasikos muzikantų...

– Manau, kad nesvarbu ar kuri klasikinę, populiariąją, šokių ar kitokią muziką, skeptiškų komentarų bus visada. Svarbiausia, kad atlikėjas mėgautųsi tuo, ką daro, ir būtų žmonių, kuriems jis įdomus.

–  Kodėl nusprendėte sujungti violončelės garsus, populiariąją muziką ir elektroniką? Tai labiau susiję su saviraiška ar noru populiarinti violončelę? Veikiausiai yra nemažai žmonių, manančių, kad tai klasikinis instrumentas, kurio vieta orkestre ar kameriniame ansamblyje...

– Nuo vaikystės esu labai aktyvus ir visada užsiimdavau įvairiausia veikla, nebūtinai susijusia su muzika. Aš visuomet klausiausi labai įvairių žanrų. Kadangi nuolat mokiausi klasikos, norėjau išbandyti kitokius stilius ir paauglystėje pradėjau pats kurti muziką. Tada su bičiuliu Aurimu Galveliu pradėjome muzikuoti duetu, vėliau įkūrėme grupę. Iki šiol kartu išleidžiame bendrų kūrinių.

Anksčiau naudojau ir efektų pedalus, dar vadinamus loopstation. Taip po truputį tobulėjant skirtingose srityse, atrandant ką nors naujo, ėmiau geriau suprasti, kas man patinka ir kokią muziką noriu kurti bei atlikti. Palaipsniui atsirado violončelės ir elektronikos sintezė.

Kalbant apie violončelę, daug kas priklauso nuo muzikanto ir jo sugebėjimo pateikti savo instrumentą kitomis spalvomis. Pats violončelę visuomet mačiau kaip beribių galimybių instrumentą, kuriuo galima atlikti viską.

Kadangi, kaip jau minėjau, ilgą laiką mokiausi ir kūriau elektroninę muziką, man buvo įdomu sujungti šias dvi sritis. Juolab, kad nėra daug violončelininkų, kurie tai daro. Kitų kūrybą galbūt kiek stabdo tai, kad jiems reikia susirasti prodiuserius, įrašų studijas, ieškoti profesionalų, galinčių jiems padėti, o mano patirtis leidžia daug ką padaryti pačiam ir savo kūrybą pateikti klausytojams.

A. Žukovo nuotr. 

– Atrodo, kad šiandien kompozitorius turi būti ir šiek tiek vadybininkas, ir organizatorius, ir prodiuseris... Tikriausiai nėra kada laukti mūzų bei įkvėpimo.

– Šiais laikais daugelis dalykų susijungia ir kuo daugiau profesionalas domisi įvairiomis sritimis, tuo geriau. Nebūtinai jis viską turi daryti pats, bet kuo daugiau išmano, tuo jam lengviau rasti bendrą kalbą su kartu dirbančiais žmonėmis. Man, pvz., labai lengva paaiškinti garso režisieriui, ko iš jo tikiuosi, nes ir pats užsiimu garso režisūra. Tai labai palengvina darbą.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie vis dar mano, kad klasikinė muzika ar jos atlikimas yra nuobodus? O gal klasikinė muzika turėtų keistis ir nebūti tokia, kokia buvo prieš šimtą metų, reikėtų rasti būdų ją pateikti įdomiau, naujoviškai?

– Manau kad didžioji dalis klasikinės muzikos yra geniali, tačiau atrodo, kad šiais laikais atlikėjams pritrūksta drąsos ją atlikti kitaip, taip, kaip jaučiasi dabar, o ne pagal tai, kokiame laikotarpyje ji buvo sukurta, kaip ją „reikėtų” atlikti. Juk kompozitoriai tuo metu kūrė taip pat – vedami emocijų, išgyvenimų ir t.t., o ne to, kokie tuo metu vyravo instrumentai ir galimybės jais groti. Tai buvo tik išraiškos priemonė. 

Veikiausiai prieš daugelį metų gyvenę ir kūrę kompozitoriai šiandien kurtų visai kitaip. Nors anuomet sukurta muzika yra geniali, dabar jos atlikimas nebūtinai atspindi šiandienos aktualijas. Todėl drįsčiau teigti, kad klasikinė muzika daugelyje pasaulio šalių traukiasi į šešėlį, kaip, pvz., yra Vokietijoje. 

Dauguma klasikinės muzikos gerbėjų – senyvi žmonės, ja besižavinčio jaunimo nėra labai daug. Pati muzika yra gera, tačiau turi būti įdomus ją atliekantis muzikantas – nuo jo labai daug priklauso.

– Daugelis mūsų šalies atlikėjų nori užkariauti užsienio scenas, tačiau retam tai pavyksta, o klasikiniais instrumentais grojantys atlikėjai užsienyje koncertuoja ganėtinai dažnai...

– Nesvarbu, ar žmogus klauso repo, ar džiazo, ar neoklasikos, jis vis tiek žino, kas yra klasikinė muzika, galėtų išvardyti garsiausius kūrinius ar žinomiausius kompozitorius. Todėl žmonės eina į klasikinės muzikos koncertus, ypač jei atvyksta muzikantas ar grupė, šią muziką pateikianti kitaip.

Veikiausiai todėl  surengti pasirodymų užsienio publikai klasikinės muzikos atlikėjams lengviau, nei pvz., populiariosios  muzikos atstovams. Tai, kas yra nauja, nebūtinai yra gerai žinoma ir visiems priimtina.

Vis dėlto manau, kad kiekvienas talentingas žmogus, gerai atliekantis savo darbą ras savo klausytoją. Yra nemažai žmonių, ansamblių, grupių, sugebančių išplaukti į plačiuosius muzikos vandenis, tačiau nereikia tikėtis išgarsėti per porą ar trejetą metų. Tai pastovus darbas, reikalaujantis įveikti sunkumus, pakovoti už tai, kuo tiki, gebėjimas priimti kritiką kaip vertingą pamoką...

E. Genio/LRT nuotr.

– Esate koncertavęs daugybėje užsienio scenų, kaip manote, ar įmanoma palyginti publiką Lietuvoje ir svetur? Galbūt mes dar nesame labai reiklūs, o užsienio publika yra išlepinta įvairių pasirodymų ir ją nustebinti sunku?

– Visaip būna. Tikrai nemanau, kad kitos šalys išlepintos kultūra, nors ten lankosi daugiau žvaigždžių, puikių atlikėjų, atvežama daug įdomių projektų. Pastebiu, kad Lietuvoje klausytojai palaiko gerus, įdomius atlikėjus, jų muziką, taip skatina ir padeda eiti tolyn. Panašiai yra ir kitose šalyse.

– Kiek jums svarbus populiarumas?

– Man kaip žmogui, populiarumas nesvarbus, svarbiau, ką jaučiu kurdamas ir kaip įsivaizduoju savo atliekamus kūrinius. Noriu, kad kuo daugiau žmonių juos išgirstų. Noriu, kad populiari būtų mano atliekama ar kuriama muzika, o  jei dėl to būsiu populiarus ir aš, tebūnie.

– Esate maksimalistas?

– Manau, taip. Nors tai ne visada gerai. Pravartu kartais į save pažvelgti kritiškai, tačiau kai savikritikos per daug, tai stabdo darbą – rodos, niekaip negali užbaigti kūrinio, nes norisi jį nuolat tobulinti.  Kiekvieną kartą galima rasti, kas nepatinka ar ką galima padaryti kitaip, tačiau kad ir koks esi savikritiškas, reikia išmokti padėti tašką, kai pajunti, kad esi pakankamai patenkintas savo kūriniu ir jau gali jį išleisti. Aš to dar mokausi, nes nuolat esu linkęs prie prikibti prie savo darbų... 

– Papasakokite apie savo laisvalaikį, panašu, kad mėgstate kiek ekstremalesnes veiklas...

– Kaip ir sakiau, nuo vaikystės esu labai aktyvus ir daug ką išbandžiau. Man apskritai patinka viskas, kas susiję su judėjimu, sportu. Nuo vaikystės važinėjau riedlentėmis, lankiau tekvondo,  turiu juodąjį diržą ir dalyvaudavau varžybose. Tiesa, dėl traumos porą metų treniruočių nebelankau. Tačiau aktyvios veiklos man labai reikalingos.

– Griaunate stereotipinį klasikos atlikėjo įvaizdį. Veikiausiai dažnas pasakytų, kad klasikinės muzikos atlikėjo ant riedlentės neįsivaizduoja...

 – Mano tėvai sakė tą patį, nors visuomet mane labai palaikė. Veikiausiai suprato, kad kitaip nebus.

Manau, kad apskritai stereotipų yra per daug, nesvarbu apie ką kalbame. Mane erzina, kad muzika bei atlikėjai  skirstomi į žanrus ir stilius. Vienokios muzikos gerbėjai būtinai nemėgsta kitokio stiliaus, jo nepripažįsta, sako, kad tai prastesnė muzika. Mano galva, muzika – universali kalba, kuri neturi būti skirstoma.

Man, pvz., patinka šiuolaikinė muzika, nesvarbu, kaip ją pavadinsi – populiariąja, šokių ar andergraundas. Net ir tai, kas  prieš kelis metus ar dešimtmetį buvo laikoma pogrindine muzika, šiandien jau priskiriama populiariajai muzikai. Jokia muzika nėra nei prastesnė, nei geresnė. Svarbiausia, kiek žmonių ja susidomi.

Dar labiau nesuprantu suvokimo, kaip turėtų ar neturėtų elgtis vieną ar kitą žanrą atliekantis muzikantas.  Manau, kad kūrėjas kaip tik turėtų išbandyti kuo daugiau. Mūsų profesijos atstovai dirba su emocijomis ir jų perdavimu, tam tikrais išgyvenimais. Nedrįstant kažko padaryti ar labai save varžant, bandant atitikti tam tikrus įvaizdžius, tų išgyvenimų nebus.

– Kultūrininkai dabar rengia mitingus, kuriuose prašo didesnio užmokesčio. Kaip jūs manote, ar tikrai negalima pragyventi iš muzikos? Gal muzikantams ir atlikėjams lengviau?

– Viskas priklauso nuo paties žmogaus ir jo aktyvumo. Kiekvienoje šalyje – savi įstatymai, vieni palankesni, kitur nepalankūs. Tačiau jei žmogus nebijo sunkumų, kurių visada yra ir bus, juos anksčiau ar vėliau įveiks. Atlikėjai negauna pastovių pajamų, jie nuolat yra laisvai samdomi, todėl jų uždarbis tiesiogiai priklauso nuo jų pačių. Tačiau, aš manau, kad jei juntama neteisybė, svarbiausia netylėti ir pakovoti už savo teises, apginti savo tiesą.

Per LRT PLIUS renginį, vykusį MO muziejuje, buvo rodomi specialiai 25 valandas trunkančios paros proga sukurti vaizdo klipai. Jų autorė – LRT režisierė Raimonda Katiliūtė. Viename vaizdo klipe skambėjo ir J. Kulikausko violončelė.