Pakruojo kraštu laidos „Stop juosta“ komanda keliauja neįprastu būdu – rieda buvusio siaurojo geležinkelio bėgiais. Būtent šis geležinkelis tarpukariu sujungė Šiaurės Aukštaitijos miestelius – Petrašiūnus, Linkuvą ir Pakruojį. Apie tarpukariu suklestėjusį siaurąjį geležinkelį ir to meto keliones, neapsiėjusias be nuotykių – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“.
Malūnas – ne tik krašto puošmena
Pakruojis – lygumų, vėjų ir malūnų dangoraižių kraštas. Muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas lankosi Pakruojo pakraštyje, Sigutėnuose XX a. pradžioje pastatytame 8 kampų keturaukštyje vėjo malūne.
„Kai kūrėsi valstybė, taip plėtojosi ir malūnininkystė. Malūnai – ne šiaip krašto puošmena ar ekonomiškai svarbus objektas, bet ir strategiškai geri orientyrai. Deja, šalimais stovėjęs malūnininko namas neišliko. Būtent namas būdavo naudojamas ne vien tik gyvenimui, bet turėjo ir patalpas žmonėms pailsėti, o darbininkams – kambarį higienai palaikyti“, – pasakoja muziejininkas.
Stop kadras
Krašto istorija, prasidėjusi nuo dvaro
Tarpukariu Lietuvoje iš viso veikė apie 2000 vėjo malūnų. Daugiausia jų – Pakruojyje. „Krašto istorija prasidėjo būtent nuo Pakruojo dvaro, kuomet žydų tautybės broliai Maizeliai – pirmieji miestelio pramonininkai dvare įkūrė malūną“, – sako Pakruojo rajono savivaldybės kultūros paveldo vyriausiasis specialistas Mindaugas Veliulis. Tarpukariu brolių Maizelių malūne buvo pagaminama net septyniasdešimt procentų visų Lietuvai reikalingų miežinių kruopų ir avižinių miltų.
Ugniagesių gaisrinė su šokių sale
Vienas įdomiausių tarpukario statinių – ugniagesių draugijos gaisrinė/stoginė, ant kurios iki šių dienų išlikę autentiški užrašai. Nedaug kas žino, kad šioje gaisrinėje buvo ir salė šokiams bei filmų peržiūroms.
„Čia rinkdavosi visi, kas buvo reta tuo metu – ir lietuviai, ir žydai ir kitos tautybės žmonės. Salę elektra aprūpindavo brolių Maizelių malūnas, o budintis gaisrininkas turėjo net telefoną“, – teigia M. Veliulis.
Seniausia medinė sinagoga bei įnoringi tapetai
Ant Kruojos kranto stovi seniausia medinė sinagoga, kurią tarpukariu tyrinėjo garsus Lietuvos kalbininkas, Jono Jablonskio mokinys Chackelis Lemchenas. Pagal C.Lemcheno darytas nuotraukas, ši sinagoga vėliau buvo rekonstruota.
„Tai – viena seniausių medinių sinagogų Lietuvoje ir visoje Europoje, išlikusių šiai dienai. Visai neseniai atkurtas ne tik autentiškas sinagogos planas, bet ir piešiniai. O su tapetais buvo labai įdomus nutikimas - tuomet nei viena spaustuvė Lietuvoje negalėjo atspausdinti tokių ilgų (4 metrų) tapetų, nes spaudos mašinos tesugebėjo atspausdinti trumpus gabaliukus. Spaustuvių mašinos taip pat negalėjo išgauti reikiamos spalvos, todėl tapetai dalinai buvo dažomi rankomis“, – tikina paveldosaugininkas M. Veliulis.
Bilietas į Šiaulius – už 2 kilogramų kumpio kainą
Dar viena išskirtinė Pakruojo vieta – siaurojo geležinkelio stotis. Siaurukas pastatytas per Pirmą pasaulinį karą, nutiesus ruožą „Šiauliai – Pasvalys“. Teigiama, kad šioje stotyje virė gyvenimas – čia susitikdavo ir ūkininkai, ir į šokius važiuojantis jaunimas. Pakruojo siauruku buvo galima nuvykti ir į Šiaulius – bilietas tuomet kainavo 3 litus 60 centų. Už šią sumą tarpukariu buvo galima nusipirkti 2,5 kg sviesto ar net du kilogramus rūkyto kumpio.
Traukinio bėgius tepdavo lašiniais
„Daugelis prisimena tą siaurąjį geležinkelį, kaip važiuodavo pas panas ar į vakaruškas. Norėdami susistabdyti traukinį, jaunuoliai lašiniais patepdavo bėgius, kad ratai praslystų – per tą laiką į traukinį sulipdavo jaunimas, o norėdami važiuoti toliau, papildavo smėlio“, – apie Pakruojo siauruką girdėtas linksmas istorijas pasakoja muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas.
Šeimai nupirko karvę, o sau – armoniką
Laidos pabaigoje prisiminimais apie nuostabų Pakruojo kraštą dalijasi ir amžininkė, Linkuvos gyventoja Genovaitė Jasiūnienė. Visa ponios Genovaitės šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko sritį. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik 1961 m.
„Mano prisiminimuose Linkuva atrodė didžiulė, su plačiomis gatvėmis, o grįžus, viskas rodos susiaurėjo. Pamenu, kaip Sibire tėtis mums nupirko karvę, o pats sau – armoniką“, – grodama tuo pačiu instrumentu prisiminimais apie šeimą bei gimtąjį kraštą dalinosi amžininkė.
