Kultūra

2018.11.06 10:16

D. Ibelhauptaitė: operai reikėjo didelių transformacijų, nes šiuolaikinis žiūrovas kitoks nei anksčiau

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.11.06 10:16

Opera gąsdina kai kuriuos jaunos kartos žmones, nes ilgą laiką buvo elitizuota. Tačiau dabar ji keičiasi, įvykę daug transformacijų, spektakliai turi būti kinematografiški, nes žiūrovai nori patrauklių ir įdomių vaizdų, portalui LRT.lt sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kaip teigia elektroninės muzikos kūrėjas Marijus Adomaitis, bendradarbiavimas su režisiere operoje „e-Carmen“ leido jam atrasti daugiau spalvų ir pabėgti nuo savo braižo.  

– Papasakokite, kaip susipažinote ir pradėjote bendradarbiauti?

Dalia Ibelhauptaitė: Kiekviena partnerystės ar draugystės istorija, jei tai tikra, turi įdomią pradžią. Kažkada norėjau rasti būdą parodyti operą visiška kitokiame kontekste. Nebuvau elektroninės muzikos gerbėja, bet mano draugai tikino, kad jei reikia žanro, su kuriuo įdomu jungti operą, tai yra būtent elektroninė muzika.

Turėjau didelę baimę sutikti keistus šios muzikos kūrėjus, tačiau buvo imtasi projekto „XYZ“. Idėja buvo tokia – paimti žymiausių operų arijas ir duetus, visiškai eliminuoti simfoninio orkestro ir klasikinę muziką, vietoje to įterpti elektroniką. Per „XYZ“ pirmą kartą ir sutikau Marijų Adomaitį, tai buvo 2010 m.

Manau, kad mūsų kurtas „XYZ“ tapo vienu sėkmingiausių edukacinių projektų. Parodytas daugybę kartų, į klasikinę operą jis atvedė visą naują kartą. Atėjo daug jaunų žmonių, kurie buvo elektroninės muzikos gerbėjai, o tai suteikė pagrindą ir mūsų su Marijumi tolesniam bendradarbiavimui.

Marijus Adomaitis: Kai susipažinome su Dalia, iš karto susiklijavome, atradome bendrą kalbą. Tarp mūsų nėra barjerų ar sienų, todėl sėkmingai dirbome ir ties „XYZ“, ir ties „e-Carmen“ projektais.

E. Genio/LRT nuotr. 

D. Ibelhauptaitė: Turiu pasakyti, kad Marijus pakeitė mano požiūrį ne tik į elektroninę muziką ir kūrėją, bet ir priėjimą prie muzikos. Supratau, kad jis valdo visus klasikinei muzikai reikalingus dėsnius, yra tikras profesionalas. Tai supratau vos jį sutikusi ir iš karto žinojau, kad kada nors kartu imsimės pilno metro kūrinio. „XYZ“ buvo tik pabandymas, o vėliau atsirado „e-Carmen“.

– Kodėl šiam žingsniui pasirinkta būtent Georges‘o Bizet opera?

D. Ibelhauptaitė: Kai darai kažką visiškai naujo, turi panaudoti kūrinį, kuris jau visiems žinomas ir yra populiarus. Tik tada žmonės gali jį palyginti su senuoju ir pasižiūrėti, kaip viskas perkurta. Pasirinkus nežinomą kūrinį niekas nesuprastų, kokia evoliucija įvyko.

G. Bizet „Carmen“ yra vienas nedaugelio kūrinių, žinomų kone visiems. Žmogus, kuriam apie tai pasakoji, neprivalo būti muziku, kad suprastų, apie ką kalbama. Taigi net nesvarstėme, kas turi būti pasirinkta elektroninei operai.

M. Adomaitis: Iš pradžių nebuvo lengva, bet įvyko lūžis. Klasikinė muzika turi senamadiškumo, o šiuolaikinė elektroninė – visiškai kitokia. Kaip atrasti tą vidurį? Manau, svarbiausia kai kurių žiūrovų neišgąsdinti žodžiu „elektronika“. Tai ne tik bumbsėjimai, kaip galvoja vyresni žmonės, o platus žanras su daugybe elementų. Kai pats atradau receptą ir gerą klasikinį bei elektroninį skambesį, viskas puikiai pajudėjo. Esu išbandęs daug dalykų, bet opera buvo visai kitas pasaulis, ir jis labai įdomus.

– Ko išmokote dirbdamas ties „e-Carmen“?

M. Adomaitis: Atradau daugiau spalvų. Kiekvienas kompozitorius ir prodiuseris turi savo parašą. Ši opera man buvo proga nuo to parašo pabėgti. Visi kartais užsistovi vienoje vietoje, todėl tai praskaidrinti labai smagu.

– Ar elektroninė opera slepia intenciją pritraukti jaunų lankytojų, užsiauginti žiūrovų kartą?

D. Ibelhauptaitė: Pagrindinis šio kūrinio tikslas – edukacinis. Labai svarbu jaunam žmogui parodyti kitas galimybes, plėsti jo akiratį. Elektroninės muzikos ir Ten Walls gerbėjams norėjome pristatyti ir kitokį pasaulį. Tai nereiškia, kad po „e-Carmen“ visi puls bėgti pas mus į operas, bet reikia apie tai žinoti.

BNS nuotr. 

– Kokį jaunos kartos santykį su klasika matote? Kodėl reikia tuo domėtis?  

D. Ibelhauptaitė: Kai esi jaunas, atrodo, kad dabar atrandi pasaulį, Ameriką, žvaigždes. Manai, kad prieš tave nieko nebuvo ir tik tu viską geriausiai žinai. Tačiau pagyveni ir supranti, kad viskas jau atrasta, ir kad vienas nuostabiausių dalykų yra tiesiog gilinti savo žinojimą. Tai nereiškia, kad reikia pulti ir kas savaitę eiti žiūrėti Šekspyro pastatymų ar klausytis klasikinės muzikos. Tas tavo žinojimas yra erudicija, vidinė kultūra, tavo pasaulio plėtimas.

Vienas tokių pavyzdžių man yra Marijus. Jis turi 12 metų klasikinės muzikos išsilavinimą. Esu tūkstančiu procentų garantuota, kad tai padeda Marijui dabar būti geriausiam. Jis valdo kažkokius kitus dalykus, turi papildomą bagažą, kurio kiti neturi. Ir to bagažo nereikia nešti, jis tave augina ir plečia, suteikdamas unikalumo.

– Kodėl jaunimas jaučia baimę ar antipatiją klasikinei muzikai, operai, o vyresnio amžiaus žmonės – elektronikai?

M. Adomaitis: Elektronika kai kuriuos gąsdina, bet tai yra platus pasaulis, kuriame galima daryti daugybę sprendimų. Nereikia mąstyti stereotipiškai, kad elektronika – tai jaunimas, narkotikai ir panašūs dalykai. Kaip ir nereikia galvoti, kad klasika įdomi tik senjorams.

D. Ibelhauptaitė: Manau, kad opera kai kuriuos gąsdina, nes ilgą laiką jį buvo elitizuojama– neva jei nesupranti, apie ką tai, operoje tau ne vieta. Mes, kartu su „Vilnius City Opera“, norėjome įrodyti, kad į operą taip pat galima ateiti iš bet kur ir bet kaip. Svarbiausia – kad ateini. Man reikšminga kurti spektaklius, kurie kinematografiki, skirti šiuolaikiniam žiūrovui. Toks žiūrovas pripratęs prie atraktyvių ir įdomių dalykų, jei tokių negauna, atsitraukia. Operai tikrai reikėjo didelių transformacijų, pasaulyje tai jau įvykę.