Kultūra

2018.10.31 09:20

V. Kaliūnas: dabar noriu atiduoti duoklę tėvynei

„Esu  banko direktorius, kuris pradėjo  dirbti kasoje“, – taip juokaudamas prisistato ilgus metus karjeros Vokietijoje siekęs dirigentas Vilmantas Kaliūnas. Kadaise pradėjęs groti fortepijonu, o vėliau ėmęsis obojaus, Vokietijoje nuo instrumentų jis perėjo prie dirigento batutos, o dabar jis – naujasis Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas. 

„Išvykau kaip obojininkas, grįžtu kaip dirigentas“ – taip apie 25-erius Vokietijoje praleistus metus sako V. Kaliūnas, ilgą laiką valdytą instrumentą iškeitęs į batutą. Po ketvirčio amžiaus svetur jis grįžta namo – Vilmantas jau kurį laiką diriguoja Kauno miesto simfoniniam orkestrui.

„Sieloje aš niekur nebuvau išvažiavęs, todėl čia yra visą laiką mano namai. Aš niekada ir nenorėjau kito paso, nenorėjau jokios kitos pilietybės. Ir visą laiką norėjau būti labai artimas su Lietuva. Tik tuos 20 metų mažiau su darbu atvažiuodavau čia, atvykdavau tiktai pailsėti ir aplankyti draugų, o dabar atvažiuoju ir galiu įsilieti į muzikinį Lietuvos gyvenimą ir atvežti mano visą patirtį, ką aš išmokau kitose šalyse. Žinoma, tai tik ne tiktai Vokietijoj, aš esu dabar išmaišęs labai daug pasaulio, susirinkęs daug žinių, kurias aš noriu atiduoti duoklę tėvynei“, – sako V. Kaliūnas.

Gimęs menininkų šeimoje, V. Kaliūnas, paskatintas tėčio, būdamas vos ketverių metų pradėjo groti fortepijonu, o sulaukęs vienuolikos Čiurlionio menų mokykloje ėmė mokytis groti obojumi. Sako, muzika į jo gyvenimą atėjo kartu su pirmaisiais širdies dūžiais.

Po karjeros aukštumų Vokietijoje, kur teko ir dirbti pagrindiniu obojininku Vokietijos radijo filharmonijos orkestre, ir studijuoti dirigavimą Veimaro muzikos akademijoje, ir diriguoti daugeliui kolektyvų. Dabar Vilmantas Kaliūnas – Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas. Tiesa, jis daug dirba ir su kitais kolektyvais Lietuvoje bei svetur.

Dirigentas sako, kad pasaulis jau seniai susitraukęs tiek, kad skrydis lėktuvu skaitant knygą dažnai skamba geriau negu kelionė automobiliu per miesto spūstis. O kai geografinių ir vidinių barjerų nelieka, galima visa esybe atsiduoti muzikai ir ruoštis savo svajonių koncertui.

Plačiau apie tai – Giedrės Baltrušytės reportaže.