Kultūra

2018.10.27 15:34

„Baltos varnos“: kad ir ką sukurtume, negalime pabėgti nuo folkmuzikos

LRT PLIUS laida „Garsiau“, LRT.lt2018.10.27 15:34

„Esame didžiausios viena kitos kritikės, kartais stipriau susiginčijame, tačiau buitinius nesutarimus visada stengiamės palikti namuose“, – LRT PLIUS laidai „Garsiau“ sako seserys Milda ir Teresė Andrijauskaitės, dar žinomos kaip grupė „Baltos varnos“. Kartu kuriančios ir koncertuojančios dvynės juokiasi, kad galiausiai vis tiek yra neišskiriamos, o scenoje kilus kuriozinėms situacijoms, gali susikalbėti žvilgsniu.

– Vadinatės „Baltomis Varnomis“, iš kur toks pavadinimas?

Teresė: Tikrai ne dėl plaukų spalvos. Šį klausimą labai dažnai girdime ir be jo turbūt nepraeina nė vienas interviu.

– Ar turite vieną oficialią istoriją?

Teresė:. Kadangi neprisimename kaip jis iš tikrųjų gimė, mūsų oficialioji istorija – mums pasakė „nebūkit baltos varnos“, o mes nusprendėm – būsim!. Niekas mums čia neaiškins.

– Kuri rašo geresnes dainas?

Milda: Aš!

Teresė: Lengvas klausimas. Aš! Milda jau truputį nusivažiavo. Buvo laikai, kai ji tikrai gražias dainas rašė ir man patikdavo. Prieš maždaug 10 metų, kai dar mokėsi lietuvių kalbą.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– O dabar suprastėjo?

Milda: Mes šitą problemą dar sprendžiame. Buitinius konfliktus kartais bandome palikti namuose.

– Kodėl į grupės komandą priimate tik vaikinus?

Milda: Visada merginoms smagiau su vaikinais.

Teresė: Tarp merginų didelė konkurencija, tik mes, deja, negalim viena nuo kitos atsiskirti. O šiaip tai daugumoje grupių yra tokia tendencija, kad dažniausiai būna mergina solistė ir didelė vaikinų kompanija, jeigu yra instrumentalistai kiti žmonės.

Milda: Iš tikrųjų mes labai pasimetusios ir  kartais žioplos... O vyrai kažkaip ateina, mus sustiprina, padeda mums viską prisiminti ir... Nežinau, kažkaip jie labai tinka mums.

– Minėjote, kad esate šiek tiek pasimetusios... Tikrai būna nutikimų per koncertus, kai įvyksta įvairūs juokingi dalykai. Visada įdomu išgirsti, kokių nesąmonių nutinka ir dalykų, kuriuos gera prisiminti ir pasijuokti.

Teresė: Na, žiopli dalykai tikrai atsitinka tik dėl mūsų pačių kaltės. Nepasiimi kapodasterio į sceną, o programa taip sudėliota, kad tu turi šauti su kitu kūriniu, o jį groti reikia su kapodasteriu.

Milda: Tada, aišku, pilnu panikos žvilgsniu duodi sesei ženklą „užkalbėk dantį“, bėgi į mašiną ar užkulisius, bet kur, kur prisimeni, kad yra gitaros dėklas ir ieškai. Tai turbūt vienas keisčiausių jausmų. Vieną kartą, buvo tokia situacija, Teresė užkalbinėja dantį, o aš nusileidžiu nuo scenos, nubėgu į užkulisius ir taip galvoju: „Dabar Teresė stovi ant scenos, čia mūsų koncertas, o aš čia užkulisiuose.“. Stoviu taip, toks keistas jausmas.

Teresė: Ir stovėjai. O aš ten nesąmones kalbėjau.

– Norėjau pasikalbėti apie muziką, kurią jūs kuriate. Akivaizdu, kad mylite lietuvių liaudies kultūrą, dainas. Taip pat žinau, kad studijavote etnomuzikologiją ir jums artima ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio folkstilistika. Jūsų dainos skamba tikrai originaliai ir išskirtinai. Kaip vyksta kūrybos procesas?

Teresė: Be galo įvairiai.

– Pavyzdžiui, daina „Dalija“?

Teresė: Daina „Dalija“ gimė prieš trejus metus stovykloje. Atsimenu, ant akmenėlio sėdėjau ir kūriau dainą. Ir sukūriau. Tuo metu nebuvo to pagrindinio refreno „dalija“, net nebuvo to žodžio
„dalija“, bet jau buvo tekstas, akordai. Tik vėliau kažkaip ta daina išsirutuliojo iki to, kad Milda šiek tiek pagelbėjo su tuo refrenu ir daina įgavo tokią formą, kokia yra dabar. Taigi, tai yra gana ilgas procesas.

– Turbūt esate viena kitai didžiausios kritikės, ar ne?

Milda: Tikrai taip.

– O ar nebūna, kad dėl to įsižeidžiate?

Milda: Būna. Dėl įvairių dalykų, kuriuos viena kitai pasakome.

Teresė: Aš nevadinčiau to įsižeidimu, labiau – barniu dėl skonio. Skonio reikalas, kas kam patinka.

Milda: Vis tiek mes du žmonės. Kad ir kokie panašūs, bet du atskiri ir kiekviena turim savo niuansų.

– Folkmuzika. Kiek ji aktuali šiandien? Kiek ji svarbi jums? Ar visiems tiesiog atrodo, kad jūs atliekate muziką su folk elementais?

Teresė: Net negaliu sakyti, kad mes tai darom, nes mums be galo svarbu. Tai, turbūt, yra tiesiog ta muzika, su kuria mes užaugome ir tas muzikos stilius, iš kurio mes negalim išlipti. Nors ir sukuriam naujas dainas, vis tiek jaučiasi folkstilistika.

Milda: Įsišaknijusi smegenyse ir nepavyksta ištraukti.

– O kaip jūs žiūrite į tai, kad šiais laikais labai dažnai elektroninės muzikos kūrėjai naudoja lietuvių liaudies motyvus?

Milda: Aš apie tai rašiau savo pedagogikos bakalaurą ir tai turbūt yra man vienas iš didžiausių klausimų... Kur yra ta riba, kai folkmuzika dar pateikiama kaip folkmuzika, o kur jau iš jos yra išsidarkoma ir kur ji skamba nebeskoningai. Į šį klausimą dar atsakymo neradau. Ir su akustiniais instrumentais galima sugadinti tokią muziką, ir pasitelkus elektroniką pateikti nuostabiai gražiai.

– Jūs dalyvavote televizijos projekte. Šiandien vėl mes susitikome televizijoje. Ar jums patinka ši platforma? Ar norite dar dalyvauti kituose televiziniuose projektuose?

Teresė: Be abejo, tai – įdomu. Padaro gražų makiažą ir nereikia to daryti pačiai.

Milda: Kalbant rimtai, labai smagu ir įdomu. Manau, kad žmonės kartais net nesusimąsto, kiek mums yra reikalingos tokios laidos ir kiek yra muzikantų, kurių mes patys nepamatome, nes jie nėra taip dažnai parodomi tokioje platformoje, kur daug kas galėtų juos pamatyti. O tokios laidos, manau, kad tikrai turi galimybę „ištraukti“ įdomius muzikantus, kuriuos tiesiog ne visi mato, ir tai yra labai reikšminga.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.