Kultūra

2018.10.18 17:24

MO apsilankęs V. Landsbergis prisiminė modernaus lietuvių meno sklaidą sovietmečiu

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.10.18 17:24

Sovietmečiu į parodas nepriimami dailininkai vis tiek rado kelią į pripažinimą pasaulyje – tam padėjo ir modernią dailę atspindintys ekslibrisai, ir kūrinius išsivežantys užsienio lietuviai. Taip MO muziejaus atidaryme sako profesorius Vytautas Landsbergis. Jis pasakoja apie savo įsimintiną pažintį su menininku Jurgiu Mačiūnu, kurio pradėtas judėjimas Fluxus pasirodė puiki priemonė paerzinti valdžią.  

Modernus lietuviškas menas sovietmečiu sklido per ekslibrisus

MO muziejuje apsilankęs ir pokalbyje dalyvavęs profesorius Vytautas Landsbergis prisimena sovietmečiu paslaptingais būdais kelią į pasaulį besiskynusį lietuvišką meną. „Kokiais 1960–1965 m. rinkdavomės didelėje kompanijoje, tai buvo tokia intelektualinė bohema. Tuo metu mene, dailėje, vyravo socialinis realizmas, kurio norėjo valdžia, bet atsirado būdas naujausiam lietuviškam menui sklisti per ekslibrisus. Juos galėjai paimti ir kišenėje vežtis kur nors į užsienį“, – pasakoja V. Landsbergis.

Pasak profesoriaus, ekslibrisų sklaida pasaulyje lėmė, kad nevaldiški, pačioje Lietuvoje į parodas nepriimami dailininkai gavo premijas užsienio šalyse: „Jie būdavo apdovanojami už modernumą, ekslibrisų meniškumą. Kartais iš užsienio atvykdavo draugai ar giminės. Jie būdavo nusivedami pas dailininkus, nusipirkdavo iš jų kokį kūrinį ir išsiveždavo į užsienį. Taip dailininkai bent turėjo iš ko nusipirkti kepalėlį duonos. Vakariečiai suprato, kad žmonėms reikia gyventi.“

V. Landsbergis teigia, kad tiek atsidariusi ekslibrisų paroda Martyno Mažvydo bibliotekoje, tiek šiai įstaigai atiduodama asmeninė biblioteka – noro susitvarkyti rezultatas. „Dabar darai tvarką ir galvoji, kad reikia kažkur viską, ką turi, padėti, bet ne išmesti. Žmona Gražina mane paspaudė, kad knygas reikia atiduoti bibliotekai. Juk kai išeisime, kas už mus tai padarys? Tik su archyvu tragedija – jis vis auga ir auga, negaliu nustoti rašyti“, – pripažįsta daugiau nei 150 knygų jau išleidęs profesorius ir priduria dar turintis daug sumanymų.

Fluxus domino kaip erzinimo priemonė

Kalbėdamas apie savo pažintį ir draugystę su menininku, Fluxus judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, profesorius teigia, kad šis meninis judėjimas kadaise jam pasirodė labai įdomus – kaip priemonė pažaisti ir paerzinti valdžią.

V. Landsbergis sako J. Mačiūnui kartą provincialiai atsakęs, kad tuometinėje Lietuvoje niekas nesupras tokio performanso, kai scenoje laužomas fortepijonas: „Jau buvau tai matęs, gaudavau juostas ir jas parodydavau teatro sąjungoje. Man reikėdavo paaiškinti, bet kai tai padarydavau, publika žiūrėdavo ir klausydavosi. Nors buvo ir pastabų, esą gaila fortepijono, geriau jį atiduoti kokiai nors mokyklai.“

Tačiau dėl niokojamo fortepijono V. Landsbergis teigia gavęs atsakymą iš paties J. Mačiūno. „Jis man parašė: mes imame tokį fortepijoną, kuris niekam netinka – suardyti jį ir išmesti yra brangiau, nei sunaikinti patiems. Taip ir vyksta muzikinis teatras. Galima pavadinti tai tam tikra kultūros kryžkele, kai senosios kultūros simbolis eina lauk, bet eina su muzika“, – teigia profesorius.

V. Landsberis pasakoja sugalvojęs tam palyginimą: „Pagalvokime apie seną aktorių, kuriam atėjo laikas mirti ir jis gali pasirinkti – arba mirti prieglaudos lovoje, arba mirti scenoje. Ką jis pasirinks? Žinoma, kad mirti scenoje. Tokia yra ir tragiška fortepijono mirtis – scenoje, kai visi į jį žiūri. Toks buvo J. Mačiūno konceptualizmas. Tuo metu dar nevartojome šio žodžio, bet jo idėjos tiesiog suduodavo per smegenis.“