Kultūra

2018.10.16 13:53

Ten Walls: visada turiu ambicijų eiti į priekį

LRT PLIUS laida „Garsiau“, LRT.lt2018.10.16 13:53

Antra vieta – tai kaip sidabro medalis, taip LRT PLIUS laidoje „Garsiau“ kalba muzikos prodiuseris ir kūrėjas Marijus Adomaitis, žinomas kaip Ten Walls, prisimindamas savo kūrinį, užėmusį antrąją vietą BBC radijo grojaraštyje. Jis sako visada turėjęs didelių ambicijų eiti tolyn ir sustoti neketina.

– Kodėl ir kada, ir kaip pradėjai kurti?

– Mokyklos laikais, kai man buvo maždaug 16 metų.

– Norėjai pasirodyti kietas prieš kitus?

– Ne, aš tiesiog susižavėjau muzika. Pirmiausiai tada, kai mano tėtis namo parnešė sintezatorių, tada man buvo kokie penkeri ar šešeri metai. Ir man buvo labai keista – mes jau turėjome pianiną, tad atrodė, kad spaudau tuos pačius pianino klavišus, bet girdžiu saksofono garsą, smuiko garsą... Netgi kažkokį šuns lojimą. Ir tada, vaikystėje, tai man buvo „wow“.

– Bet tu pats groji instrumentais?

– Taip, klasikiniais. Aš grojau klarnetu, o po to užbaigiau fagotu. Aš daug laiko leisdavau su broliu  (atlikėju Linu Adomaičiu), kuris tuo metu turėjo grupę „L+“ ir buvo pas Arą Žvirblį įrašų studijoje. Mano pirmieji pabandymai ten ir įvyko. Man tiesiog pasiūlė pabūti sargu, pasaugoti studiją, aš turėjau progą visą naktį naudotis visa aparatūra, kai man buvo 16 metų. Ir būtent tą vasarą aš atradau, kad man tai labai patinka. Tada ir užsikabinau. Tačiau man reikėjo pabaigti muzikos gimnaziją, fagoto specialybę, ir stoti į Muzikos akademiją.

– Paimi į rankas dar kada nors fagotą?

– Mano albume „Queen“ yra kūrinys „Chains and Shackles“ – aš jame groju fagotu. Bet tai yra mano pabandymai... Turiu omenyje, kad tai jau yra nebe tas lygis... Tiesiog eksperimentui studijoje naudoti, kaip unikalų garsą, kurį galima apdirbti.

– Paminėjai brolį Liną. Jis pirmasis pradėjo kurti dainas?

– Taip, jis vyresnis už mane, tad natūralu.

– Ar nebuvo ambicijos jį aplenkti, būti geresniu?

– Ne, niekada gyvenime. Pas mane yra ir visą gyvenimą buvo ambicijos eiti tolyn ir eiti plačiai. Atsimenu senus interviu, kur sakydavom „mes veržiamės“... Visada buvo ambicija. Ir stipri. Bet kad konkuruotume – ne. Tiesiog brolis turi vieną muzikinę spalvą, aš – kitą.

E. Genio/LRT nuotr.

– Anksčiau vadinaisi Mario Basanov. Kas atsitiko, kodėl tapai Ten Walls?

– Buvo daug projektų... Pirmas projektas buvo „Funkadelix“, po to buvo „Mario&Vidis“ , o paraleliai dariau Mario Basanov produkciją. Mario Basanov buvo seniai, tik gal 2012 metais prasidėjo new disco, aš perėjau į tą stilistiką. Ir tikrai labai neblogai sekėsi. Ir tada aš sukūriau kūrinį „Gotham“, kurį man leidybinė kompanija „Innervisions“ pasiūlė pasivadinti nauju vardu. Ir aš viduje galvojau: „Dieve mano, jaučiu, kad čia tikrai yra hitas. Dabar naują projektą kurti? O jeigu nepasiseks su tuo nauju projektu? Kaip tas mano kūrinys nueis?“. Bet, kaip bebūtų, pasiteisino. Pusę metų mes niekam nesakėm, kas tai yra. O taip knietėjo, juk kūriniai buvo pirmoj vietoj visose parduotuvėse. O aš turiu tylėti ir niekam nesakyti.

Taip ir perėjau. Ir dabar aš kaip Mario, jeigu kalbant apie gyvus pasirodymus... Kaip Mario aš didžėjaudavau, o Ten Walls aš groju gyvai. Ir man kažkaip šiuo metu maloniau ir įdomiau groti savo kūrinius, kur turiu viską atskirai ir galiu improvizuoti – vieną kūrinį groti dešimt minučių arba minutę. Turiu daugiau laisvės. Tai visas pastangas dabar dedu į Ten Walls, bet Mario kaip buvo, yra... Dabar gal daugiau studio production – va toks Mario yra.

– Nesusimaišo žmonės? Pačiam nesusidvejina? Tiek asmenybių...

– Nenoriu trikdyti žmonių, todėl dabar daugiausiai dirbu prie Ten Walls ir čia pagrindinis mano beibis.

– Grįžkime prie kūrybos. Labai įdomu aptarti, kaip vyksta visas procesas. Kas įvyksta pirmiau – galvoje atsiranda idėja ir mintis apie ką tai sukasi, ar garsų laukas, kurį apčiuopi, apdirbi ir tik tada atsiranda idėja?

– Geras klausimas. Iš tikrųjų, mane įžiebia spontaniškumas. O tam spontaniškumui labai reikalingas pirmasis garsas. Bet tas garsas, kuris jau yra atrastas. Na, labai sudėtinga paaiškinti. Yra žmonių, kurie apsikabina medį ir tai juos inspiruoja. Manęs klausia: „Ar tu eini kur pasivaikščioti? Gal saulė inspiruoja?“. Ne – mane garsas inspiruoja. Bet tas garsas, kurį aš surandu. Na, yra daug subtilybių.

Pavyzdžiui, visiškai negaliu pakęsti skaitmeninio garso. Pas mane vis tik turi būti analogo garsas. Aš esu senas fanatikas. Kaip kasetėse yra tas šnypštimas, tai jis man yra būtinai reikalingas ir aš stengiuosi, kiek įmanoma jį naudoti. Dėl to, kad jis yra kaip drobė. Visiškai skaitmeninis garsas neturi jokios tekstūros, jis yra šaltas. Jis turi tembrus ir kartais būna tavo fonas. Man turi būti kažkoks triukšmas. Ne traškesys, bet tokia kaip drobė, o ne paprastas šaltas lapas. Drobė su tam tikra tekstūra, ant kurios dėliojasi visas ritmas. Tai, vis dėlto, garsas mane inspiruoja.

– Tu turi labai daug žaidimų. Ar galėtum palyginti muzikos kūrimą ir žaidimo procesą? Ar tai turi kažkokių panašumų?

– Aš vieną dieną tikrai prisėsiu ir sukursiu garso takelį žaidimui. Esu gavęs pasiūlymų sukurti muziką įvairioms programėlėms, bet aš noriu sukurti garso takelį rimtam žaidimui. Kai kuri muziką, dažniausiai yra stilistikos. Stilistikos turi rėmus. Visais laikais turėjo. Baroko muzika tam tikrus rėmus turėjo, house, džiazas, rokas... Techno tam tikras formas turi.

Truputėlį nukrypsiu dabar prie kino. Kai garso takelį kūriau M. Martinsons filmui „Tyli naktis“, pirmą kartą gyvenime susidūriau su tuo, kad ten neegzistuoja stilistikos. Ten svarbu sukurti to žmogaus emocinę būseną. Ne stilistika, o kaip sukurti jo būseną, kaip sukurti jo nuotaiką. Ir kartais tu pamiršti visas tas stilistikas, nes turi sukurti emocijas...

Su žaidimais – tas pats. Manau, kad čia būtų kaip su filmu – tu kuri emociją. Jeigu tu esi kažkokiame kosmose, tai tu nebūtinai esi pririštas daryti house arba techno.

– Labai daug laiko praleidai su akademine muzika – grojai 12 metų. Ar tai gadina tavo kūrybą ar padeda?

– Ne, tai padeda. Aš dėkoju savo tėvams ir dėkoju Dievui, kad aš praėjau visus tuo solfedžius, harmoniją... Keikdavausi tuo metu, bet dabar tai man padeda.

– Kartais atsitinka taip, kad kai turi muzikinį išsilavinimą, norisi sudėtingiau...

– Būtent! Klasikiniams muzikantams yra problemų pereinant į tą elektroninę muziką, nes ji monotoniškesnė, kartais paprastesnė. Mes mokykloje gauname tikrai gerų žinių, gerą bagažą kaip pagroti greitai ir kokias šaunias harmonijas tu gali parodyti ir tikrai fantastiškai greitai gali pagroti. Bet reikia jausti ribą. Čia ir yra tas viduriukas – kaip nepergroti, bet ir nenusiprimityvinti.

– Kaip išlipai iš Lietuvos rinkos? Esi vienas iš tų, kurių pasaulyje jau neidentifikuoja kaip Lietuvos kūrėjo. Kada buvo tas laiptelis?

– Du laipteliai. Pirmas iššokimas buvo su Mario Basanov. O antras momentas buvo, kai iš tylos parėjo antras projektas, kuris irgi buvo sėkmingas. Antras projektas išėjo gana plačiai su tais kūriniais, o ypač „Walking with elephants“. Ir aš vis bandau pakartoti, nes pas mus nuskambėjo, kad buvo šeštoje vietoje, prisijungė mūsų prezidentė ir pasveikino... Bet tas kūrinys buvo ne šeštoje, o antroje vietoje, deja. Antra vieta – tai kaip sidabro medalis. Nors, kad BBC pagrindiniame grojaraštyje antrą vietą užimtų instrumentinis kūrinys, tai yra ganėtinai sunku. Nes ten dažniausiai hitais tampa vokaliniai kūriniai.

– Tavo albumas „Queen“ yra tikrai didelis ir svarus darbas su bendra koncepcija, turi istoriją. Kas tave paskatino į vieną albumą sudėti 24 kūrinius?

– Kai kurie kūriniai buvo sukurti prieš ketverius metus, bet paskutiniu laikotarpiu jie buvo galutinai apdirbinėjami, kad su naujais kūriniais turėtų bendrą skambesį. Tai yra ketverių metų darbas. Vienas sunkiausių dalykų buvo surasti perėjimus iš kūrinio į kūrinį.

Kaip pastebėjai, albumas yra vientisas. Jis nėra su atskiromis dainomis. Ir vienas sunkiausių dalykų buvo sugalvoti, kaip padaryti sujungimą ne per ritmą, kaip dažniausiai yra miksai daromi, bet kaip išlaikyti tonaciją ir pereiti į kitą kūrinį. Tai buvo daug tokių niuansų. Bet aš labai laimingas ir labai patenkintas šiuo albumu, nes žinau, kiek įdėjau, ką įdėjau, kaip skamba ir kokie atsiliepimai.

– O kai sukuri dainą, kūrinį, tikrai ne pirmoji versija keliauja į albumą. Ar pirmoji? Kaip būna? Kiek versijų turi vienas kūrinys?

– Aš dabar, kai paskutinį sukūriau... Viename aplanke dažniausiai būna vienas kūrinys, tai pas mane – kokie aštuoni ar devyni. Tikrai labai daug kūrinių praeina, kol galiausiai patenka.

– Ar galėtum būti ne muzikantu?

– Ne. Tikrai negalėčiau. Niekados gyvenime. Net neįsivaizduoju. Kartais dar užduoda klausimą: „O kas tu būtum, jeigu...“. Ne, net nežinau, ką atsakyti.

Išsamiau – laidos „Garsiau“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.