Tikriausiai kasdien net neatkreipiate dėmesio į, pavyzdžiui, šaligatvio plyteles. O štai menininkei Dovilei Bagdonaitei jos tampa drobe meno kūriniams. Kaip ir kitos neįprastos vietos – menininkė kuria freskas ant senamiesčio ir net kalėjimo sienų.
„Jei gyventų viduramžiais, ji turbūt tapytų bažnyčių freskas“, – menininkė ir poetė D. Bagdonaitė kažkada pati apie save parašė tokį sakinį. Monumentaliųjų menų doktorantūros studentė sako kūryboje ieškanti grožio jausmo ir prasmės, kūriniuose tarsi dokumentuoja savo būsenas ir kartais pasiduoda savotiškam sportiniam interesui – kaip būtų, jei su kūryba įžengtų ten, kur dar nebuvo.
Dar ji stebi miesto gatves gal kiek kitokiu žvilgsniu nei kiti praeiviai. D. Bagdonaitė teigia – jai visuomet įdomu išeiti iš galerijos erdvės ir menu kurti tiesioginį santykį su architektūra ir žmonėmis.
Beieškant įdomių erdvių meno kūriniams, D. Bagdonaitės žvilgsnis nukrypo į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, kuriame jau buvo tapę jaunesni bendramoksliai iš Dailės akademijos. Nusprendė pabandyti gauti leidimą ir pradėjo savotišką kelionę – pateko ne iš pirmo karto, tiesa, skliautų, apie kuriuos girdėjo, taip ir nerado.
Per penkias dienas, lydima kalėjimo prižiūrėtojo, freską menininkė atliko trafaretine technika. Sumanyto projekto procesą, prisipažįsta D. Bagdonaitė, lydėjo įvairios emocijos, abejonės, mintys ir kartu didelis ryžtas.
Iš viso to, kas susikaupė, ji paruošė parodą „Bloom“ – joje eksponuoja nuodingų gėlių katalogą: tokias gėles vaizdavo ir Lukiškių freskoje bei vizualiniu kūriniu virtųsį savo tuo metu rašytą dienoraštį.
D. Bagdonaitės paroda „Bloom“ veikia Vilniuje, galerijoje „Artifex“.
Plačiau – Ievos Žigaitės reportaže.
