Kultūra

2018.10.04 19:51

Režisierius A. Arlauskas: kūrėjų tikslas – užduoti klausimus ir provokuoti publiką

Brigita Kulbytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.10.04 19:51

Kinas yra vienintelis menas, leidžiantis priartėti prie paslapties, nesugrąžinamo laiko tėkmės, sako lietuvių kilmės Rusijos ir Ispanijos režisierius Algis Arlauskas. Kaip teigia jis, šiuolaikiniame virtualiame gyvenime daug chaoso, nepagarbos kultūrai ir istorijai, žmonės neieško nieko gilesnio, todėl norisi sukurti tam prieštaraujantį filmą: „Norėčiau nusiteikti kinematografinei kovai ir padaryti tokį filmą, kuris saugotų tiltus, nesudegintų jų, nepaverstų jų virtualiais.“  

– Jūsų debiutinio filmo pagrindinis herojus Aleksandras Suvorovas – puikus maištininko, einančio prieš sistemą, pavyzdys. Jis kovoja, nepasiduoda, turi savus principus ir įsitikinimus. Esate sakęs, kad kažkuria prasme laikote jį savo autoritetu. Kas šiandien jums yra autoritetas? Koks yra sektinas žmogus?

– Aleksandras Vasilijavičius Suvorovas tikrai mano autoritetas. Tikiuosi, kad jis supranta, jog niekada nepretendavau pasakoti apie jį iš aukštumų, lyg tik aš gerai suprasčiau kino kalbą. Ši pozicija nuo pat pradžių man buvo nepriimtina.

Kai nusprendžiau kurti filmą apie Suvorovą, išsikėliau tikslą nežiūrėti į tai, kad jis negali girdėti ir kalbėti, ir nusprendžiau tiesiog dirbti kartu. Nors turėjau daugiau patirties kurti filmus, išmaniau kino kalbą, visgi filmo siela, pagrindinis užtaisas, visa energija sklinda iš Aleksandro. Jis puikiai išmanė psichologiją, pedagogiką, humanitarinius mokslus. Būtent todėl jis man ir yra autoritetas iš kurio tiek daug išmokau. Didžiulė garbė dirbti su tokiu puikiu poetu, publicistu. Man reikėjo šios sąjungos, kad filmas pavyktų.

Manau, kad jauni žmonės savo kelio pradžioje turi turėti autoritetus, pavyzdžius, kuriais galėtų sekti, mokytis iš jų, net kopijuoti. Man labai padėjo išsilavinimas meno, pedagogikos srityse, tai susiję ir su mano asmenybės raida. Autoritetas turėtų perteikti ne tik technines profesijos žinias, bet ir kurti svarbiausią dalyką – meilę pasirinktai sričiai.

Kai didis mokytojas imasi mokyti jauną žmogų, jis ne tik perduoda žinias, bet ir dalijasi energija, kuri padeda lengviau mokiniui perimti meistro teikiamas žinias.

Mano kino, literatūros, meno autoritetai kito priklausomai nuo kūrėjų ir mano amžiaus, laikotarpio. Žinoma, ir dabar turiu autoritetų, kuriems jaučiu pagarbą. Pagarbą kelią tokie žmonės, kuriuos matydamas ekrane stebiu tai, ko pats negaliu padaryti. Pavyzdžiui, anglų režisierius Kenas Loachas, kuris su aktoriais ir neprofesionaliais aktoriais kuria tikrus stebuklus. Jis naudoja tokius metodus, kurių aš nesuprantu, ir niekada nepasieksiu.

Kuo toliau, tuo daugiau žmonių, kuriuos laikiau autoritetais, išeina, bet niekada jų nepamiršiu. Vieni ryškiausių drąsos įkvėpėjų – Andrejus Tarkovskis, Otaras Joselianis, Federicas Fellinis, Akira Kurosawa, Ingmaras Bergmanas. Visi šie kūrėjai yra man nepasiekiamos viršūnės.

– Filmas „Nueiti kelią“ – 1991-ųjų dokumentinė juosta, kurioje keliami svarbūs klausimai: kur iš tiesų eina žmogus ir kur jį neša minia? Tai kino kalbos žaismė, nes režisierius nesilaiko jokių linijinio pasakojimo taisyklių – jo laikas eina atgal, žmonės žygiuoja atbulomis, o laikrodžiai tiksi į praeitį. Ar tiesa, kad filmo „Nueiti kelią“ idėja kilo sapne? Kur šiandien, jūsų nuomone, eina žmogus?

– Buvo momentas, kai naktį, Maskvos centre, stovėjau eilėje. Sovietmečiu žmonės eilėse stovėdavo per naktį. Tą kartą prisėdau ant granitinės palangės ir užsnūdau. Snūduriuodamas stebėjau automobilius judrioje miesto vietoje ir nebesupratau, į kurią pusę jie juda. Tuomet pirmą kartą supratau, kad kinui nesvarbu, į kurią pusę juda daiktai. Jei teisingai viską perteiksi, jie išlaikys savo grožį ir energiją.

Dar viena mintis, atėjusi į galvą, buvo apie tai, kas dedasi su manimi ir mūsų šalimi. Tai buvo lūžio laikotarpis – tuo metu sprendžiau, ar likti Rusijoje, ar važiuoti dirbti į Europą.

Valstybėje buvo juntama pilietinio karo užuomazgų. Mano akimis, valstybė ėjo atgal, lyg būtume apsvaigę, visiškai nestabilios būsenos. Supratau, kad filme, pasitelkus kino iškalbą, galima nemažai eksperimentuoti, lengvai sukti laiką pirmyn ir atgal.

Kinas – vienintelis menas, kuris leidžia priartėti prie paslapties, nesugrąžinamo laiko tėkmės. Mes visada norime ką nors sugrąžinti – prie jaunystės, prie aiškaus mąstymo, norime grįžti prie ko nors naujo, bet tam reikia numirti. Šis keliavimas tarp gyvenimo ir mirties, judėjimas atgaline kryptimi mane visada traukė kine.

Todėl filmas „Nueiti kelią“ yra kelionė laiku, bet turi ne vieną reikšmę, negalima jo priskirti tik politinei sferai, tai ir mano asmeninis šio gyvenimo kelias. Tai kolektyvinė kelionė laiku, kol visi esame tamsioje kino salėje ir žiūrime į didįjį ekraną. Tik taip galime visiškai pajusti filmo dvasią, jo jėgą. Kartu ir kelti klausimus, kuria kryptimi judame. O gal reikėtų grįžti atgal?

Daug minčių kyla žiūrint šį filmą. Ir tos mintys pozityviai veikia žiūrovą. Tai ir žiūrovo kelionė, ne tik mano. Šie klausimai socialinio politinio pobūdžio ir manau, kad kūrėjai neturi į juos atsakyti, jie turi kelti klausimus. Mūsų, kūrėjų, tikslas yra užduoti klausimus ir provokuoti publiką, kad ji norėtų į juos atsakyti.

Jeigu pasiekiame tokį lygį, kai klausimai tampa universalūs ir nepriklausomi nuo laiko, tai užduotis žmonėms. O publika pati turi ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus, kurie nepriklausomai nuo epochos yra svarbūs žmonėms. Kelti klausimus – manau, kad toks yra kūrybos tikslas.

– Kas jus šiuo metu, kaip menininką, jaudina?

– Šiuo metu dirbu su nauju projektu. Tiesą sakant, labai sudėtingu projektu, nes jis absoliučiai ne kinematografiškas, labai sunku rasti vizualią šios temos išraišką. Naujame filme nagrinėju, kaip išsaugoti kultūros vertybes, jas perduoti ir gerbti praeitį. Šiuolaikinis žmogus gyvena naujųjų technologijų terpėje, virtualioje realybėje.

Virtualus, socialinių erdvių gyvenimas fragmentiškas, chaotiškas, neorganizuotas, jame matau daug fragmentiškumo ir nepagarbos kultūrai, istorijai, ji kažkur dingsta ir jaunas žmogus lieka tik su paviršutiniškomis žiniomis, neieško giliau, tik priešais ekraną. Už kompiuterio jie nemato lango, pro kurį didžiojo pasaulinio kultūrinis palikimas. Norėčiau nusiteikti kinematografinei kovai ir padaryti tokį filmą, kuris saugotų tiltus, nesudegintų jų, nepaverstų jų virtualiais.

Svarbiausia filmo linija yra poezija ir literatūra – kaip nebevertinamas turtas. Priešingai – buvusioms kartoms kultūra buvo kaip visuomenę išjudinantis variklis, o šios kartos tai praranda. Ypatingas momentas, kai per vertėjų darbą vienos šalies literatūra tampa ir kitos šalies kultūros paveldu.

Tai svarbiausia vertėjo misija – išversti viską taip gerai, kad kitos kultūros priimtų ir vertintų kūrėją. Vertėjai visada lieka šešėlyje, apie juos niekada niekas nekalba, jų niekas neatsimena. O mes skaitome Šekspyrą savo gimtąja kalba ir galvojame, koks didis buvo šis poetas, visai nesusimąstydami, kad už šio teksto stovi dar vienas žmogus, ne ką mažiau talentingas ir jaučiantis literatūrą, poezija, istoriją, nes sugebėjo išversti tokį genijų kaip Šekspyras.

Vertėjas atiduoda savo širdį ir talentą tam, kad kūrėjai nuskambėtų ir taptų bendrąją kitos tautos kultūros dalimi. Aš vertėjus dažnai vadinu nematomo literatūros fronto kovotojais. Jie liko bene paskutiniai kovotojai, kurie gali įgarsinti skirtingas pasaulio tautų kultūras. Šiandien visi žino, kas yra google translater ir lengvai juo naudojasi, tačiau ar susimąsto, koks tai yra vertimas?

Susiduriu su tuo, kad jauni žmonės nebemato tikslo mokytis naujų kalbų, nes programėlės tai padarys už jas ir vienu paspaudimu bus gauta visa reikalinga kitakalbė informacija. Nevertiname to, ką padarė didieji XIX–XX amžiaus vertėjai, nevertiname, kad jie sudėjo daug pastangų, kad mes artėtume vieni prie kitų per literatūrą. Tai griauna visas sienas, tai alternatyva tamsumui, alternatyva mūsų laikų chaosui.

Filmo „Laiškai motinai“ pagrindinis herojus - celebriniu paralyžiumi sergantis Rubenas. Jis augo be tėvų, vis perkelinėjamas po įvairius globos namus, bet nepasiduoda ir ryžtasi ieškoti savo mamos. Papasakokite plačiau apie šio detektyvo narpliojimo istoriją. Kaip Rubenas sutiko savo mamą?

– Visai netikėtai sužinojau apie Rubeno likimą. Apie jį sužinojau iš draugų, tai jie man papasakojo apie vyrą iš Novočerkasko, kuris ieško savo mamos. Rubenas manė, kad jo mama ispanė, ir kad galbūt padėsiu surasti ją, nes turiu pažinčių televizijoje. Sutikau jam padėti, bet greitai supratau, kad vienas negalėsiu jam padėti, todėl pasiūliau Rubenui sukurti apie tai filmą, nes tokiu būdu galėjome gauti finansinę paramą. Būtent tai suteikė vilčių, pasitelkiant didesnę komandą rasti Rubeno mamą.

Nežinojome, kaip baigsis ši kelionė, todėl scenarijus turėjo atvirą pabaigą. Laiminga pabaiga buvo tik vienas iš daugelio variantų. Net radę mamą galėjome sulaukti iš jos ir negatyvios reakcijos. Ji tiesiog galėjo nenorėti susitikti, bendrauti, palaikyti ryšio. Buvome girdėję daug istorijų, kai mamos palikusios vaikus vaikų namuose sprukdavo net iš šalies, keisdavo savo vardus ir pavardes, kad vaikai nerastų jų. Tai vyko visame pasaulyje, o Rusijoje buvo gajus atvejis. Gerai, kad Rubenas buvo pasiruošęs ir tokiam finalui.

Tačiau mums stebuklingai pasisekė. Aštuonios mūsų filmavimų dienos pakeitusios ne tik Rubeno, bet ir mūsų gyvenimus. Viskas vyko labai sparčiai, Rubenui buvo likusi viena Šengeno zonos vizos diena, ir mes vos suspėjome susitikti su jo mama Čekijoje. Tai buvo stebuklas ir naujo gyvenimo pradžia. Jiedu labai greitai rado bendrą kalbą, abu pajuto meilę ir šiltą prisirišimą.

Tai buvo absoliučiai magiškas, stebuklingas momentas. Rubeno gyvenimas radikaliai pasikeitė, jis net savotiškai gavo naują šansą gyventi, nes dėl jo cerebrinio paralyžiaus jam grėsė sveikatos pavojai. Mama padėjo pasirengti ne tik materialine, bet ir dvasine prasme operacijai, kuri išgelbėjo jam gyvybę. Vėliau ji išvertė visus jo užrašus ir išleido knygą „Juodai ant balto, baltai ant juodo“, kuri netrukus tapo bestseleriu Rusijoje ir gavo svarbių apdovanojimų. Ji poliglotė, tad išvertė knygą į dar šešias kalbas, kurios buvo spausdintos ir publikuotos. Ji padėjo Rubenui išvysti pasaulį.

Rubenas atsiuntė savo užrašus kai tik pradėjome dirbti su filmu. Tuo metu jis pasakojo, kad rašo tik sau, neketina niekur publikuoti, bet klausė mano nuomonės ar jie ko nors verti.

Perskaitęs likau sukrėstas – mane pribloškė tokia intymi, individuali jo proza. Palaikiau ir padrąsinau, kad jis turi talentą ir tikrai gali tapti rašytoju. Ir šiandien tai yra jo gyvenimo būdas, jo likimas pasikeitė 100 proc. Knygose jis aprašo likimą, gyvenimo prasmes, žiaurumus ir džiaugsmus. Po minėtosios knygos sekė ir antroji, jau Vokietijoje. Dabar Rubenas apkeliavęs ir pagyvenęs skirtingose šalyse, gyvena Izraelyje. Per beveik 20 metų jis kraustėsi iš Ispanijos, Vokietijos, Čekijos, ilgą laiką gyveno Amerikoje, Niujorke. Ir, tiesą pasakius, tai vienintelis atvejis, kada po filmavimų su herojumi nelikome artimi… Mudviejų keliai išsiskyrė, nepalaikome jokio ryšio, deja, aplinkybių nenorėčiau dabar pasakoti.

Jūsų filmas „Bepročių sąmokslas“ – istorija apie Saragosos gyventoją Enrique Gastoną, simpatišką keistuolį, universiteto profesorių, kurio galvoje gimsta gražūs ir kilnūs, tačiau sunkiai įgyvendinami sumanymai. Filmą vieni apibūdina kaip šių dienų Don Kichoto istoriją, kitiems tai filmas apie silpnaprotį, tretiems – keliasluoksnė istorija apie normas, svajones ir ribų išnykimą. Kodėl pasirinkote būtent Enrique Gastoną, viena iš trijų prpiažintų didžiausių bepročių Ispanijoje? Ar išdrįstumėte save pavadinti lengvai išprotėjusiu?

– Norėčiau būti panašus į Enrique, nes jis yra didis žmogus. Didis svajotojas, stiprios sielos žmogus. Šiame filme pasakojame apie du beprotiškus jo projektus – pasodinti medį dykumoje ir sukurti teatrą kalnuose. Nuostabiausia tai, kad jie abu realizuojami! Ir ne tik jie, nes Enrique galvoje sukasi dešimtys keisčiausių idėjų, kurias jis imasi realizuoti.

Visi aplink galvoja, kad jis beprotis, atrodo, kad jo projektai neįgyvendinami, bet iš tiesų jis ir daugelio pavyzdys, kaip nereikia bijoti ir imti įgyvendinti savo svajones. Filmas kalba ir apie kiekvieną iš mūsų, mūsų viltis, troškimus, kuriuos atidedame, uždarome nes bijome, ką gali pagalvoti kiti, nepasitikime savimi. Enrique drąsina nebijoti atrodyti nesusivokusiais šiame pasaulyje, ar atrodyti kiek kitaip nei visi. Pagrindinė idėja sako, kad nesustotume, judėtume savo svajonių link, kad ir kokios jos bebūtų, kad ir kiek žmonių aplink bekalbėtų, kad mes tiesiog išprotėjome.

Žiūrovai VDFF festivalyje pamatys net penkis jūsų filmus. Kaip jaučiatės būdamas šiame festivalyje? Ar dažnai užsukate į Lietuvą?

– Man labai didelė garbė būti pakviestam į šį festivalį, jaučiuosi kaip namuose. Dokumentinių filmų festivaliai yra mano namai, vis judantys namai. O Vilniaus dokumentinių filmų festivalis yra dukart mano namai, nes aš grįžtu į Lietuvą, tai mano tėvynė, turiu čia savo giminaičius ir šeimą. Todėl dalyvauti festivalyje Vilniuje – didelė garbė ir laimė. Tiesą pasakius, čia noriu sugrįžti ir ateityje! Gal tai pavyks su mano naujausiu projektu – „Padalink mano širdį“!

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.