Dabar lenkų kino industrija yra viena stipriausių Europoje, portalui LRT.lt sako Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis. Todėl, žada jis, Lenkų kino festivalio atidarymo filmas bus tikra staigmena, lauks viena pasaulinė premjera, o į festivalio specialiąją programą įtrauktas dokumentinis filmas apie „Solidarumas pagal moteris“ atskleis dar nematytą šio judėjimo pusę.
– Lenkų kino festivalis rengiamas jau 18 kartą ir bus pradėtas eksperimentiniu Normano Leto filmu „Fotonas“, kurį sunku sutalpinti į įprastus kino rėmus. Kodėl buvo pasirinktas būtent šis kūrinys?
– Visada bandome parodyti geriausius ir naujausius lenkų filmus. Šis filmas yra ne tik vienas iš naujausių, bet ir tikras siurprizas su A. Chyra pagrindiniame pasakotojo-mokslininko vaidmenyje. Tai – eksperimentinis filmas, sunku nusakyti jo žanrą, jame yra truputį dokumentikos, truputį vaidybinių elementų. „Fotonas“ buvo apdovanotas net keliuose festivaliuose.
Manau, kad filmas bus įdomus tiek suaugusiems žiūrovams, tiek moksleiviams, be to, „Fotoną“ rekomenduojame mokykloms. Filme galima pabandyti rasti atsakymus į įvairius klausimus: kaip atsirado visata ir žmogus, kaip smegenys priima sprendimus, kaip atrodys miestai po 500 metų, ar dirbtinis atims iš žmonių darbą? Tų klausimų yra labai daug, todėl manau, kad filmas bus gera mankšta mūsų smegenims.
– Kaip buvo sudėliota 18-ojo Lenkų kino festivalio programa? Ko gali tikėtis žiūrovai?
– Programą parengėme bendradarbiaudami su kino kritikėmis I. Keidošiūte, Ž. Pipinyte ir šiais metai prisidėjusia S. Lingevičiūte, kuri anksčiau dirbo „Kino Pavasaryje“. Pagrindinėje festivalio programoje bus parodyta 11 filmų. Vaikams ir jaunimui rodysime M. Karwowskos filmą „Maišalynė“.
Specialioji programa šiais metais yra skirta Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui ir vadinasi „Laisvės kinas“. Joje bus 5 kino klasikos filmai, pasakojantys sudėtingą pokario Lenkijos istoriją, žmonių kovą už laisvę. Rodysime A. Wajdos „Žmogus iš marmuro“ ir „Kanalas“, M. Piwowskio tragikomediją „Reisas“, pasakojančią apie cenzūrą. W. Marczewskio „Pabėgimas iš Laisvės kino teatro“ taip pat pasakoja apie cenzūrą.
Specialiojoje programoje yra ir vienas dokumentinis filmas, pasakojantis apie moteris, dalyvavusias „Solidarumo judėjime“. Apie jas mes nedažnai girdime žiniasklaidoje, istorijos knygose irgi nėra labai daug informacijos. Manau, kad programa bus įdomi Lietuvos žiūrovams.
M. Łapczyńskis, E. Genio/LRT nuotr.
– Kodėl kino festivaliui buvo pasirinktas šūkis „100% kino – 100% laisvės“?
– Šūkis simboliškai siejasi su Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Norime parodyti lenkų kiną kaip šimtaprocentinį kiną. Tai reiškia, kad lenkų kino kūrėjai, režisieriai, scenaristai gali kalbėti apie problemas, apie kurias negalėjo kalbėti anksčiau, gali kritikuoti. Pavyzdžiui, pagrindinėje programoje bus rodomas filmas „Veidas”, kritikuojantis mūsų visuomenę mažuose miesteliuose, o P. Domalewskio filmas „Tyli naktis” pasakoja apie emigracijos keliamas problemas. Norime pasakyti, kad kine galime kalbėti apie viską.
– Ar be filmų festivalio metu bus papildomų renginių?
– Pakvietėme svečių iš Lenkijos. Atvyks viena iš žymiausių ir geriausių dabartinių Lenkijos kino režisierių K. Dębska, Lietuvoje pažįstama iš filmo „Mano dukterys karvės“. K. Dębska pristatys du savo kūrinius. Labai džiaugiamės, kad mūsų festivalyje metu įvyks jos naujausio dokumentinio filmo „Čia gyvename“. Filmas pasakoja apie pirmą ir vienintelį Lietuvoje veikiantį hospisą, kurį įkūrė ir jam vadovauja lenkų vienuolė Michaela Rak. Manau, kad tai bus labai gera proga susipažinti ir su hospiso veikla, ir su K. Dębskos kūryba.
Atvažiuos ir „Solidarumo pagal moteris“ kūrėjai M. Dzido ir P. Śliwowskis, taip pat filmo jaunimui „Maišalynė“ režisierė M. Karwowska.
– Ar Lenkų kino festivalis sulaukia daug dėmesio iš Lietuvos žiūrovų?
– Mūsų festivalis pernai apsilankė apie 6 tūkst. žiūrovų. Skaičiavome, kad tai yra trečias pagal žiūrovų skaičių kino festivalis Lietuvoje. Labai džiaugiamės, kad tiek daug žmonių ateina į mūsų festivalį. Šiais metais filmus rodysime 7 kino teatruose 5 Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Šalčininkuose, Ukmergėje.
Paprastai lenkiškų filmų įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose per metus parodoma apie 30. Manau, žiūrėti lenkų kiną dabar yra madinga, jis yra aukštos kokybės, o mūsų kūrėjai gauna daug apdovanojimų užsienyje.
– Kokį festivalio filmą išskirtumėte?
– Norėčiau atkreipti dėmesį į labai įdomų filmą, kuris vadinasi „303 eskadrilė. Tikra istorija“. Tai tikra istorija paremtas filmas apie lenkų lakūnus, tarnavusius Britų karališkosiose oro pajėgose. Iš pradžių laikyti nevykėliais jie tapo oro pajėgų elitu. Manau, kad filmas bus labai įdomus visiems, kurie domisi istorija, ypač Antruoju pasauliniu karu. Nedaug žmonių žino šių pilotų istoriją, ir tai, kad daug lenkų kareivių pabėgo iš Lenkijos Antrojo pasaulinio karo metu ir kovojo už laisvę Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.
– Ar tai yra jūsų filmas-favoritas šiame festivalyje, jį būtinai rekomenduotumėte pažiūrėti?
– Taip, aš labai laukių šio filmo, bet ir kiti filmai yra labai įdomūs, todėl pasirinkimas priklauso nuo žiūrovo skonio. Mėgstantiems trilerius ar detektyvus siūlome filmą K. Lango filmą „Miegok, širdele“. Norintiems dramos yra A. Jadowskos filmas „Laukinės rožės“. Šiame filme pasakojama istorija susijusi su emigracija iš jos atsirandančias problemas.
– Kaip vertinate dabartinę Lenkijos kino industriją?
– Jau apie 20 metų Lenkijoje veikia Lenkų kino institutas, turintis gan didelį biudžetą. Iš jo kino kūrėjai gali gauti paramą savo filmams, todėl mūsų kino industrija yra labai stipri. Yra labai daug puikių, talentingų režisierių, pavyzdžiui, A. Holland, P. Domalewskis, M. Szumowska, daug kitų. Per metus sukuriama apie 20-30 naujų filmų – vaidybinių, dokumentinių, trumpametražių, animacinių. Manau, kad dabar lenkų kino industrija yra viena iš stipriausių Europoje.
– Ar Lenkijos kino kūrėjai intensyviai bendradarbiauja su užsienio kino kūrėjais.
– Lenkija turi daug bendradarbiavimo sutarčių su užsienio šalimis. Mums netgi pavyko pritraukti kino industrijos atstovų iš Indijos. Jie labai dažnai atvažiuoja į Tatrų kalnus, Krokuvą, kitas šalies vietas.
– Kaip lietuvių kinas pristatomas Lenkijoje, ar jis ten apskritai žinomas?
– Lietuvos ambasada Lenkijoje ir kultūros atašė labai aktyviai dirba šioje srityje, lietuviškas kinas buvo pristatytas Vroclavo kino festivalyje „Nauji horizontai“, taip pat Varšuvoje. Filmų nėra labai daug, bet jie visada labai laukiami. Visgi esame artimi kaimynai, todėl filmai įdomūs, atpažįstamos stilistikos.
– Kokius dar renginius planuojate iki šių metų pabaigos?
– Labai sunkus klausimas ir atsakymas gali būti labai ilgas. Bendradarbiavimas su Lietuva kultūros srityje yra labai intensyvus, ypač šiais metais. Per metus iš viso suorganizuojame apie 150 renginių.
Netrukus teatro festivalyje „Sirenos“ pristatysime E. Nekrošiaus spektaklį „Vėlinės“ pagal to paties pavadinimo A. Mickevičiaus kūrinį. Režisierius šį spektaklį pastatė Varšuvos nacionaliniame teatre, o Lietuvoje jis bus rodomas pirmą kartą spalio 29–30 dienomis.
Lapkričio mėnesį pirmą kartą Lietuvoje pristatysime A. Mickevičiaus žymiausios poemos „Ponas Tadas“ rankraštį. Bus surengta labai didelė paroda apie A. Mickevičių, jo epochą, lenkų, lietuvių, baltarusių bendradarbiavimą ir ryšius. Paroda vyks Valdovų rūmuose, ten rankraštį ir bus galima pamatyti. Rankraštis paprastai saugomas Vroclave, Pono Tado muziejuje ir eksponuojamas užsienyje būna labai retai.
Šiuo metu vyksta ir labai įdomi paroda Kaune „Angelas ir sūnus. Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“, skirta Witkiewiczių šeimai. S. Witkiewiczius ir jo sūnus Witkacy buvo iš Žemaitijos kilę menininkai, architektai, fotografai. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje galima pamatyti jų darbų.
18-asis Lenkų kino festivalis vyks spalio 2–14 dienomis Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Šalčininkuose, Ukmergėje.
