Kultūra

2018.09.23 18:45

L. Klimka. Naktis tuojau pasivys dieną (komentaras)

2018.09.23 18:45

Šios dienos ankstų rytą, saulei dar netekėjus, 4 val. ir 54 min. saulės skritulio centras atsidūrė dangaus pusiaujo ir ekliptikos, kuria rieda dangaus šviesulys per Zodiako žvaigždynus, sankirtos taške. Tai rudens lygiadienis arba mokslo kalba – ekvinokcija. Astronomų traktatuose tas taškas nuo seno žymimas Svarstyklėmis; sakoma, Saulė įrieda į šio žvaigždyno ženklą. Tos svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Kasmet tai įvyksta vis kiek kitu laiku, nes mūsų kalendorius nevisai adekvačiai atitinka gamtos dėsnius. Dar ir Saulės spindulių užlinkimas Žemės atmosferoje, kurį fizikai vadina refrakcija, truputį  prailgina šviesųjį paros metą, dovanoja mums kiek papildomai šviesos.

Tad naktis dviem minutėmis pralenks dieną tik ketvirtadienį, rugsėjo 27 d.

Matome, kad astronominio momento pavadinimas, tiek lietuviškas, tiek lotyniškas nėra visai tikslūs, nes pradėti naudoti dar tais laikais, kai neturėta prietaisų tiksliems matavimams. Bet ši diena, rugsėjo 23-ioji, yra astronominio rudens pradžia, taigi pirmoji rudens.

Atsisveikindama su vasara, gamta padovanojo mums keletą labai šiltų dienų. Tik kiek apmaudu, kad nepratęsė jų garbingiausiojo mūsų svečio, Jo šventenybės popiežiaus Pranciškaus viešnagei Lietuvoje, neleido pontifikui kiek pilniau pasigrožėti mūsų kraštovaizdžiu. Tad apgaubkime Šventojo Tėvo buvimą Lietuvoje savo širdžių šiluma, atsidėkodami už teikiamą šviesią viltį.

Gamtoje dar nelabai daug rudens požymių. Tik beržų kasos tai šen, tai ten geltonuoja auksu. Vienas kitas pakelės klevelis nuraudo, pasidavęs rudeniškai nuotaikai, o mieste nusispalvino ant mūrų išsidraikę vinvyčiai. Miškai tebėra sukaupę vasaros šilumą – iki šiol nesijautė to būdingo rudeniui drėgnų samanų kvapo. Pušynuose – tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnys, smulkiais violetiniais žiedeliais žydi viržynų plotai. Tik miškuose dabar žymiai  tyliau: paukšteliai patraukė savo keliais... Prasidėję lietūs, o gal ir netrukus ištiksiančios šalnos pridės tų rudens požymių vis daugiau. Tarsi atlygindama už spartų dienos trumpėjimą, gamta pažers spalvų. Rugsėjo pabaiga, spalis – pats jų šėlsmas; ar tai ne gražiausias laikas metų rate?

Tradiciniame mūsų etninės kultūros kalendoriuje kitados būta iškilios lygiadienio šventės. Nes tai toks svarbus virsmas gamtoje! XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius aprašė įdomią apeigą, kuria būdavo pasitinkamas ruduo. Jis rašo: „Rugsėjo 21 dieną yra šv. Mato apaštalo, Lietuvos ir Žemaičių globėjo, šventė. Tad ji yra švenčiama mažne visose parapijinėse bažnyčiose. Kiekvienas kaimo vargdienis traukia į Dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria, pašlakstydami duris, langus ir trobos kertes.“

Net ir iš tokio trumpo aprašymo matyti, kad tai nebuvo įprastinės kaimynų ir giminių vaišės. Tas alaus pašlakstymas – apeiga namų dievybėms pagerbti; prosenoviškoji lygiadienio šventė neabejotinai buvo susieta su gamtos rudenėjimu bei tuo, kad žmogaus darbai jau daugiausia vyks po namų stogu. Tegu piktosios jėgos, naikinančios augmeniją, neįsibruka į namų vidų; tebūna namuose šilta ir jauku... Etnografo aprašytai apeigai antrina pamokomi priežodžiai.  Pavyzdžiui, sakoma, „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, mat nuo tos dienos, rugsėjo 21-osios nebegalima maudytis ežere ar upėje. Pavojinga sveikatai!

Kitas priežodis toks: „Po švento Mataušo – kepeliušas už pečiaus.“ Taigi šiaudinę skrybėlę reikia paslėpti iki kitos vasaros, o galvai ieškoti kokio nors šiltesnio apdangalo. Dar ir taip sakydavo: „Nuo Mataušo visiems barščiai ataušo.“ Lauko darbus reikia skubinai užbaiginėti, o po jų jau norisi karštesnio viralo... Tokie liaudiški pastebėjimai dar kartą patvirtina, kad gamtos nuotaikos būdavo kuo atidžiausiai stebimos, įtvirtinamos papročiais. O istorijos eigoje tai tapo susieta su bažnytinėmis šventėmis. Ir dar būdingas lietuvių etnokultūros bruožas – bendruomeniškumas. Argi šiandien tai nebėra svarbu, ar bent malonu?

Sostinė Vilnius lygiadienį jau pažymėjo rugsėjo 20-osios vakare, Neries krantinėje uždegus iš žvakelių sudėstytą tautinę juostą su įrašu „100“. Įspūdingas tai buvo reginys!

Kuo dar nudžiugina mus rudenėjanti gamta? Žinoma, nakties dangaus grožiu; dabar – dar ir pati mėnulio pilnatis. Iš žvaigždėto dangaus gelmių vakarais išgirsime ilgesingus išskrendančių gervių ir žąsų balsus. Skrenda paukščiai ten, į kur driekiasi vakaro sutemose išryškėjusi balzgana juosta – Paukščių Takas. Tik lietuviai taip vadina mūsų galaktikos projekciją. Nagi todėl, kad mūsų krašte rugsėjo vakarais Tako kryptis – į pietvakarius, į mitines dausas.

Per lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Todėl lygiadienio datą senovėje nesunku būdavo nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pavyzdžiui, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje. Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka ar per juos leidžiasi būtent per lygiadienį. Pavyzdžiui, 26 akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Netoli Merkinės, Jonionių kaime prie Nemuno taip pat esama astronomiškai orientuotų akmenų. Ir prie Purmalių piliakalnio Pajūryje. Ar nebuvo jie kitados skirti rudens pradžios šventės nustatymui ir jos apeigoms? Neabejotinai baltų gentims nuo seno buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir žinoti jų pradžios tikslias datas; tai žemdirbiškojo kalendoriaus pagrindas.

O pats seniausias laiko matavimo prietaisas žmonijos istorijoje yra saulės laikrodis. Per lygiadienius jo šešėlis per skalę brėžia tiesut tiesutėlę liniją, ne parabolę, kaip kitomis dienomis. Saulė per lygiadienį pateka Mergelės žvaigždyne ir ištirpdo ten spindinčią ryškiąją Spiką. Lotyniškai šios žvaigždės vardas reiškia javų pėdelį. Senoviniuose žvaigždėlapiuose Mergelė vaizduojama rankose laikanti pjautuvą ir tą pėdelį, – džiaugiasi rudens derliumi. Tačiau astronomai lygiadienį žymi Svarstyklių ženklu. Kaip čia yra iš tikrųjų?

Šį neatitikimą lėmė nuolatinis Žemės ašies polinkio sukimasis, vadinamoji precesija. Nuo tada, kai buvo įvardyti dvylika Zodiako žvaigždynų, prabėgo 2 000 metų. Per tą laiką Saulės tekos vieta pasislinko į gretimą žvaigždyną. Kas beliko daryti astronomams, – tik savo traktatuose išlaikyti buvusio žvaigždyno simbolį – Svarstyklių svirtelę. Todėl ir sakoma, kad astronominė rudens pradžia – kai saulė įžengia ne į Svarstyklių žvaigždyną, bet į jo ženklą. Pavadinimas buvo parinktas tikriausiai iš to, kad nuo lygiadienio naktis trukme pasiveja, o netrukus ir pralenkia dieną.

Be to, mūsų eros pirmojo tūkstantmečio pradžioje formavosi prekybos keliai, susieję tolimas Euroazijos šalis. Žmonija visuotinai pripažino prekybos naudą, nors keliauti su prekėmis ar žaliavomis buvo ir sunku, ir pavojinga. Archeologai pagal pirklių kapus ir juose randamas kelionines svarstyklėles atseka garsiuosius Gintaro, Šilko, Vikingų ir kitus kelius. Įdomią istorinę atmintį saugo dangaus skliauto šviesulių pavadinimai.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius