Visai neseniai senųjų Chodkevičių rūmų erdvėje, Vilniaus paveikslų galerijoje, atidaryta tapytojo Boleslovo Rusecko paroda. Atrodo, kad šiam žmogui buvo sunku gimti žymaus, turbūt vieno garsiausių Lietuvos dailininkų, – Kanuto Rusecko – sūnumi. Sunku nusimesti didelio žmogaus globą, kartais ir pats imi globoti save panašiai, kaip esi pratęs. Boleslovas – melancholiška asmenybė, apsupta vidinio šurmulio, karštligiškai piešianti eskizus, retai kada baigianti pradėtus didžiuosius darbus, sukaupusi daugybę 19 a. Vilniaus detalių: nuo kvietimų į maskaradus ir šokoladinių saldainių krautuvės sąskaitų iki laiškų tėvui ir užrašų sau pačiam.
Mus pasitinka keturios parodos kuratorės – Aistė Bimbirytė, Gavija Kasparavičiūtė-Kaminskienė, Dalia Tarandaitė ir Joana Vitkutė – kiekviena jų buvo atsakinga už tam tikrą parodos kuravimo vietą, tačiau tapyba šioje erdvėje neapsiribota. Ypač svarbi ir paties Boleslovo – kartais įvardijamo kaip dar nepažinto, deramai neįvertinto – asmenybė: tiek jo santykis su tėvu, tiek su žmona, tiek su akademine tapyba.
Šis žmogus ateities kartoms paliko didžiulę kolekciją įvairių ano laiko detalių: atidžiai užsirašinėjo, planavo, stebėjo ir dalyvavo pats. Kuratorės sako, kad B. Rusecko archyvų tyrimai dar tik prasideda, ir viliasi, kad šia paroda paskatins ir istorikus imtis atidžiau sekti 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje Vilniaus gatvėmis žingsniavusio tapytojo trajektorijas.
LRT.lt kviečia į Vilniaus paveikslų galerijoje įsikūrusią parodą „(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)“: joje galima pažinti ne tik B. Rusecko tapybą, bet ir jo gyvenamojo laikotarpio Vilnių, Sankt Peterburgą ir Romą. Visus šiuos tris miestus tapytojas vienu ar kitu gyvenimo periodu laikė savo namais.
– Papasakokite apie pačią parodos koncepciją ir kokia proga ji atsirado?
Aistė Bimbirytė: Mums svarbi misija: prieš keletą metų su komanda apsisprendėme, kad Vilniaus paveikslų galerijoje atsiras parodų, skirtų autoriams, kurie atstovauja Lietuvos dailės aukso fondui. Pirmoji paroda prieš porą metų buvo skirta Vladislovui Neveravičiui ir jo paveikslui „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“. Parodą kuravo Joana Vitkutė.
Maždaug kas antrus metus planuojame po tokią parodą. Paroda, skirta Boleslovui Ruseckui, – antrasis mūsų žingsnis. Pasirinkome jį, nes norime atskleisti tai, ko publika dar taip gerai nepažįsta. Boleslovas idealiai tiko, nes, kai išgirstame Rusecko pavardę, iškart pagalvojame apie jo tėvą Kanutą Rusecką. O apie sūnų, kuris taip pat buvo dailininkas, žinoma mažiau.
Besiruošiant parodai paaiškėjo, kad B. Ruseckas ne tik įdomus dailininkas, bet ir asmenybė, palikusi tiek eskizų, tiek parengiamųjų darbų, skirtų didesnėms kompozicijoms. Dailininko rašytinis palikimas yra neįtikėtinai gausus: pavyzdžiui, laiškai, užrašų knygutės, kuriose galima visą šio žmogaus dieną stebėti, įvairiausi kvitai, sąskaitos, ūkio knygos. B. Ruseckas buvo ir dailininkas, ir visuomenininkas, ir dvarininkas. Daugiasluoksnė asmenybė. Kitas svarbus dalykas: šiais metais švenčiame jo gimimo 200-ąjį jubiliejų (dailininkas gimė 1824 m. rugsėjo 29-ąją – LRT.lt).
– Kuo įdomus laikmetis, kuriame gyveno dailininkas? Jis gimė Romoje, tik vėliau atkeliavo į Vilnių, Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
Dalia Tarandaitė: B. Ruseckas patenka į Lietuvos dailininkų kartą, kuri jau negalėjo aukštosios dailės mokslų siekti Vilniuje. Jis pagrindus gavo iš savo tėvo: gal net ir stebėdamas tėvą, kai jie gyveno Romoje, bet ir vėliau čia, Vilniuje, visai šeimai grįžus į Lietuvą, galėjo tėvo dirbtuvėje dirbti ir lankyti jo pamokas Vilniaus bajorų institute (mokymosi įstaiga Dominikonų gatvėje, Vilniuje, – LRT.lt).
Tėvas, K. Ruseckas, baigęs Vilniaus meno mokyklą išvažiavo į Italiją, aukštojo mokslo siekė ne Rusijos, bet Vakarų Europos dailės mokyklose, labai norėjo, kad šitoks kelias tektų ir jo sūnui. Bet, deja, tas nepavyko. 1842 m. Boleslovas prašė leidimo išvykti į Italiją studijuoti, tačiau jo negavo. Ir tada nieko kito neliko kaip važiuoti mokytis į Peterburgo dailės akademiją, kuri tuo metu buvo konservatyvesnė dailės mokykla. Ten buvo įsigalėjęs gerokai labiau akademinis, klasicistinis stilius, palyginti su itališka mokykla ar Vakarų Europos mokyklomis.
Ir pats tėvas sakė, kad Sankt Peterburge Boleslovas negaus tokių pavyzdžių kaip Italijoje, kurioje galėtų grožėtis bažnyčiomis, lankytis pačiose geriausiose galerijose. Tiesa, studijos Sankt Peterburge, nors bus ribota patirtis, bet vis tiek suteikė profesinį aukštąjį išsilavinimą.
Tas laikas buvo gana sudėtingas, nes būdamas Peterburge Boleslovas visą laiką svajojo apie studijų tęsimą užsienyje. Baigęs studijas 1850 m. negavo caro leidimo, nes tuo metu buvo tokia bendra politika: nenorėta jaunimo leisti į užsienį. Baimintasi, kad jie ten prisirinks visokių laisvamaniškų šūkių ir idėjų.
Prabėgus šiek tiek laiko, jį vis dėlto išleido į Italiją. Aišku, Boleslovas prašosi, kad išleistų ne šiaip kaip pilietį, o kaip dailininką, kad ten jam būtų suteiktas priėjimas prie galerijų ir akademijų. Laikas, žinoma, nėra geras nei studijoms, nei profesiniam pasirengimui.
– O ar tai, kad jis buvo kilęs iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, darė įtaką jo galimybėms keliauti?
Dalia Tarandaitė: Lietuva buvo Šiaurės vakarų kraštas, tad kalėjimo sąlygos buvo taikomos šioms okupuotoms teritorijoms intensyviau [nei kitoms carinės Rusijos dalims].
– Papasakokite apie parodos pavadinimą „(Ne)akademikas“? Kokia jo prasmė?
Dalia Tarandaitė: Pavadinime yra intriga, nes B. Ruseckas savo išsilavinimu ir bendra kryptimi, kurią perėmė Peterburgo dailės akademijoje, yra akademinės tapybos atstovas. Net jo darbo metodas klasikinis-akademinis: daroma daug kompozicijos eskizų, po to daug figūros studijų, kol galiausiai prieinama prie tapymo.
Pačiam Boleslovui akademinė dailė turėjo labai ryškią žanrų hierarchiją. Pačioje aukščiausioje vietoje – teminės istorinės kompozicijos, po to seka portretai ir visa kita. Jis daug laiko skyrė akademinėms kompozicijoms, bet pats sau yra prisipažinęs, kad jam jos sunkios ir kankinančios, nors labai daug savęs atiduodavo. Bet, kaip paaiškėja iš eskizų albumų, jis turėjo talentą mažesnio formato kūriniams, buvo neblogas miniatiūristas, puikiai jautė gamtą. Jo akvarelėse jaučiama gamtos nuotaika, atspalviai, charakteris. Jie perteikti puikiai.
Įdomu tai, kad laiškuose jis vaizdžiai aprašo gamtą: spalvas, apšvietimą, kalnų vingius. Skaitydamas tuos užrašus matai prieš akis jo žodžiais piešiamą vaizdinį. Tik jis savo šios dalies neplėtojo, o spaudė prie griežtai akademinės, aukštosios dailės, kaip tais laikais buvo vadinama, lygio. Tapytojas norėjo pasiekti tą aukštosios dailės lygį, bet tarsi per prievartą. Parodoje svarstome apie tai, jog iš prigimties jis nebuvo akademikas, tačiau labai norėjo ir bandė toks būti.
Tuo metu daugelis aukštąsias mokyklas baigusių dailininkų vėliau pradeda siekti aukštesnio, akademiko vardo. Tai – pripažinimas, jog esi aukščiausios klasės dailininkas. B. Ruseckas taip pat šito siekė ir 1853 m. sukūrė kompoziciją „Nemuno ir Neries sąjunga“ ir kurią pateikė akademiko vardui gauti (šis kūrinys nėra išlikęs, bet parodoje eksponuojami keli jo eskizai – LRT.lt).
Įvyksta ne visai aiški situacija, nes iš atsiliepimų apie darbą aiškėja, kad tas darbas buvo gerai įvertintas, to meto Sankt Peterburgo akademijos rektorius jį gerai įvertino. Darbas buvo eksponuotas Peterburgo dailės akademijos parodoje, bet akademiko titulo B. Ruseckas negavo (paveikslas „Nemuno ir Neries sąjunga“ nėra išlikęs, tačiau parodoje galima matyti paveikslo eskizus; anot kuratorių, reikalingas atskiras tyrimas tam, kad būtų išsiaiškinta, kur galėjo dingti minėtasis paveikslas – LRT.lt.).
O viena iš priežasčių galėjo būti politinė: šį darbą B. Ruseckas kūrė Lietuvos kolekcininko Liudviko Petkevičiaus užsakymu. Užsakovas pageidavo, kad Nemuno ir Neries veiduose būtų perteiktas panašumas su Jogaila ir Jadvyga. Tad to darbo potekstė būtų ne tik kad dviejų upių susiliejimas, bet Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. B. Ruseckas šio kūrinio rengimo pradžioje ieškojo panašumo, kurio prašė užsakovas, bet paskui jo atsisakė. Tiesa, legenda liko.
Jo tėvas vėliau sakė, kad šis darbas – nesantaikos kamuolys. Daugelis jo draugų taip pat teigė, kad norint gauti akademiko titulą reikėtų neutralesnės temos, kad ji cenzūrai neužkliūtų. Po šios nesėkmės, žinoma, B. Ruseckui skaudėjo. Gauna kitokį titulą – „paskirtojo į akademikus“. Šis titulas leidžia toliau bandyti gauti akademiko vardą. Matyt, supratęs, jog reikėtų atsižvelgti į politiką, jis nutapė Vilniaus generalgubernatoriaus portretą. Panašu, jog B. Ruseckas – jautri asmenybė ir emociškai vis dėlto nejautė šio užsakomojo darbo, jis jam buvo svetimas, todėl ir išėjo sausokas. Jo draugai dailininkai sakė, kad šis paveikslas išėjo tarsi ne jo stiliaus. Kur kas labiau jo stilius atsiskleidė paveiksle „Neries ir Nemuno sąjunga“, kuriame – laisvesnis potėpis. Po antrojo bandymo B. Ruseckas vėl negavo akademiko vardo.
– Boleslovas Ruseckas turėjo artimą santykį su savo tėvu, žymiuoju tapytoju Kanutu Rusecku. Koks jis buvo?
Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė: Sūnaus ir tėvo santykis buvo sudėtingas ir nevienareikšmis. Tėvas ir sūnus tarsi abu siekė geriausių rezultatų toje pačioje srityje. Galima sakyti, kad buvo jaučiamas toks nuolatinis tėvo spaudimas sūnui siekti vis geresnio rezultato. Vis kažko buvo negana. Nuolat atsirasdavo pastabų sūnui kuo labiau įsiklausyti į dėstytojų pastabas, daugiau eskizuoti, imtis kitų darbų.
Kita vertus, galima manyti, kad tėvas tuos profesinius patarimus dalijo iš nuoširdaus susirūpinimo ir meilės sūnui, linkėdamas jam sėkmės ir viso ko geriausio. Šalia profesinių dailės patarimų jis laiškuose sūnui rašė ir visokių praktinių buitinių patarimų, pavyzdžiui, mokė, kad negalima skolinti pinigų kitiems, nes čia blogas įprotis, arba kaip reikia kovoti su negatyviu požiūriu, kad reikia daugiau džiaugtis gyvenimu, nesirūpinti.
Joana Vitkutė: Boleslovas buvo labai jautrus žmogus, jam dažnai būdavo depresija. Ir tuomet Kanutas rašydavo savo marčiai Stefanijai, kad vestų Boleslovą pasivaikščioti, maitintų salotomis (juokiasi).
Gabija Kasparavičiūtė-Kaminskienė: Kalbant apie santykį su tėvu, reikėtų paminėti ir B. Rusecko autoportretą, kurį eksponuojame parodoje. Jis jį siuntė ir savo tėvui, o šis buvo pakerėtas šio paveikslo. Ir rašė atgal sūnui, kad jeigu anksčiau vertindavo kaip savo mylimiausią sūnų, tai dabar labai vertina ir brangina kaip puikų dailininką. Matyt, kai tėvas jausdavo, kad kūrinys yra vertas pagyrimų, tai jų ir negailėdavo.
Joana Vitkutė: Tėvas nuoširdžiai padėdavo sūnui, pavyzdžiui, eskizuodavo tam tikrus objektus jo paveikslams. Tikrai daug ir nuoširdžiai padėdavo.
Gabija Kasparavičiūtė-Kaminskienė: Ruseckų šeima iš Italijos grįžo į Vilnių, kai Boleslovui buvo maždaug septyneri metai, tai tėvas Ruseckas tapė savo sūnų, ne tik jo portretus, bet ir kaip modelį naudojo savo religinio turinio drobėms arba paveikslams kurti. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojame šv. Joną Krikštytoją. K. Ruseckas kaip modelį pasitelkia savo sūnų Boleslovą. Šis paveikslas yra įdomus ir svarbus tuo, kad jis buvo labai sentimentalus ir brangus pačiam Boleslovui. Tikėtina, kad buvo nutapyti keli panašūs paveikslai. Ir jau suaugęs Boleslovas prašė tėvo, kad gautų jam tą vieną paveikslą ir kad jis turėtų jį ne tik kaip brangų atminimą savo paties tėvo, bet ir kaip vaikystės gražų atminimą.
Pirmoje ekspozicijos dalyje – daugelis K. Rusecko darbų, susijusių su sūnumi Boleslovu: arba jo portretai, arba paveikslai, kuriuose jis atsiranda kaip modelis. O garbingiausioje vietoje – kuratorių minėtas Boleslovo Rusecko autoportretas, kurį taip gyrė ir Kanutas. Šioje ekspozicijos dalyje atsiveria ir Boleslovo santykis su Roma, į kurią jis daug metų norėjo grįžti kaip į gimtuosius namus. Roma Boleslovą traukia ne tik kaip akademinė vieta, bet ir kaip vaikystės namai.
– Vienas ryškiausių šios parodos akcentų – K. Rusecko autoportretas, kurį, kaip minėjote, įvertino ir jo tėvas. Papasakokite apie jį.
Dalia Tarandaitė: Tai pagrindinis B. Rusecko darbas, įeinantis į Lietuvos dailės istoriją. Šį darbą B. Ruseckas sukūrė baigęs studijas Peterburgo akademijoje. Paveikslas datuojamas 1852 m. Tuo metu Boleslovas dar gyveno Peterburge, nes Vilniuje buvo sunku rasti darbą.
Lietuvos dailės istorijoje išlikusi net ir tokia legenda. Paveiksle matome Boleslovą, pasisukusį, priglaudusį ranką prie krūtinės, ant rankos yra žiedas. Kadangi tėvas tuo metu ragino sūnų sukurti šeimą, tai jis ir atsiuntė tokį kaip ir paliudijimą, kad jis jau susižadėjęs. Manoma, kad jau tuo metu buvo užsimezgęs ryšys su Stefanija, būsimąja žmona. Tad autorius save pristato ne tik kaip dailininką, bet ir kaip sūnų, kuris ruošiasi tuoktis.
Tėvas, reaguodamas į paveikslą, vertina puikią tapybą. Audiniai, švarkas, kaklaskarė, žvilgsnis. Galima įžvelgti šio žmogaus charakterį. Matome ryžtingą, savimi pasitikintį žmogų, nors tėvas, pavyzdžiui, įžvelgia ir liūdesį.
Jeigu lygintume šį darbą su užsakomaisiais portretais, kuriuos taip pat eksponuojame kitose salėse, pamatytume, kad jie praradę laisvą potėpį, šviesotamsos išraiškingumą, spindesį.
– Ekspozicijoje pateikiate ir Boleslovo paauglystės, vaikystės darbus. Dailininkas prikaupė daugybę eskizų albumų, akvarelių, miniatiūrų. Antroje parodos salėje lankytojas gali susipažinti su ankstyvaisiais Boleslovo darbais ir su darbais, kuriuose užfiksuotas Vilnius. Papasakokite apie Boleslovo Rusecko santykį su daile vaikystėje ir paauglystėje.
Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė: Tiksliai nėra žinoma, kada pasireiškė Boleslovo dailininko talentas, bet beveik neabejojama, kad jis tas pirmąsias pamokas gavo iš savo tėvo. Be abejo, stebėjo jo darbą, žinojo iš arti, kaip atrodė dailininko profesija, o vėliau jau savo dailės žinias gilino pas tėvą Bajorų mokykloje Vilniuje (Domininkonų gatvėje – LRT.lt).
Vilniuje yra išlikę eskizų ir piešinių albumų. Iš jų galime matyti, kad Boleslovas mokosi kompozicijos, mokosi komponavimo, studijuoja gamtą, gėles, paukščius, taip pat piešia peizažus ir Vilniaus miesto įvairias panoramas.
Gali būti, kad pirmajame vieno albumo puslapyje matome net ankstyviausią Boleslovo piešinį – arklį. Tikrai tokia vaikiška ranka nupieštą, nedrąsų, kompoziciškai netaisyklingą, bet tikrai labai žavų piešinį. Nėra konkrečios datos, tad sunku sakyti, kada šis arkliukas nupieštas. Matyt, iki dešimties metų. Įdomu, kad tai – pirmasis jo bandymas, o štai vėlesni piešiniai tame pačiame albume jau nutolę nuo to pirmojo. Tikrai labiau pažengę, matyt, albumėlis buvo pradėtas, bet grįžta prie jo vėlesniais metais.
Albumų turinys atskleidžia, kad Boleslovas dailės mokėsi kopijuodamas tėvo darbus, užsienio meistrų litografijos darbus. Beje, idėja, kad tėvas ir sūnus kurtų kartu, kelis kartus išsipildė: abu dailininkai vyko į tokią kūrybinę kelionę, į Baltvyžių (Belovežo) girią, o joje piešė girią, stumbrus. Eksponuojame ir kelis piešinius, kurie buvo sukurti per bendrą tėvo ir sūnaus kelionę.
– Po kurio laiko Vilniuje Boleslovas išvyksta į Sankt Peterburgą mokytis. Eksponuojate ir jo studijų metų darbus, albumus, pažymite ir šį laikotarpį.
Dalia Tarandaitė: Dailininkas Peterburge pradeda studijuoti 18 metų. Įstoja laisvojo klausytojo teisėmis ir mokosi pas garsius to meto rusų dailininkus, ilgą laiką gyvenusius Italijoje. Tyrinėtojams šis laikotarpis geras, nes išliko daugybė Kanuto ir Boleslovo laiškų. Iš tų laiškų galima atsekti, ir kuo tuo metu Boleslovas Ruseckas gyveno, kokios mintys jį kamuoja, kokius darbus kuria. Boleslovas dirba ir su litografijomis Peterburgo lenkiškoje spaudoje.
Tėvas labai atidžiai seka sūnaus studijų procesą ir aktyviai jame dalyvauja, negaili ir savo asmeninių pastabų. Tėvas labai gerai įvertino jo atsiųstą Miltono galvą, kad tai viena iš labiausiai patikusių, sužavėjusi išraiškinga šviesostamsa.
Peterburgo dailės akademija išsiskiria tuo, kad, kaip ir visos akademijos, labai daug dėmesio skiria piešimui ir ypač – akademiniam piešimui. Pirmus trejus metus piešiami vien gipsiniai modeliai, galvos, figūros. Tik po trejų metų prieinama prie gyvo modelio studijų. Matyt, tas ilgas laikas prie to gipso pačiam Boleslovo prailgo. Tėvas jį vis ramina, kad visiems daug abejonių kyla, net ir jam kildavo. Boleslovas studijuodamas lygina, kad užsienio akademijos žymiai anksčiau leidžia piešti gyvą modelį: juk jis niekada nestovi sustingęs, yra gyvesnis ir įdomesnis dalykas.
Tėvas pataria Boleslovui nusipirkti plaštakų ir pėdų gipsinių modelių ir nuolatos juos piešti skirtingu dienos metu, kai vis kitoks apšvietimas. Boleslovo pirkti modeliai vėliau atkeliavo ir į Vilnių, tėvas juos panaudojo mokydamas Vilniaus bajorų mokykloje. Tėvas Boleslovui pataria atidžiai klausyti mokytojų pastabų, jas žymėtis prie piešinių: viename kūrinyje „Apreiškimas šv. Mergelei Marijai“ matome pavyzdį, kai ant darbo surašytos B. Rusecko mokytojo pastabos, ko tam darbui trūksta.
Iš tuomečio Peterburgo į Vilnių vyksta nuolatinis judėjimas – keliauja ne tik laiškai, bet ir žmonės. Peterburgo akademijoje studijuoja vilniečių dailininkų, todėl, pavyzdžiui, perduoti daiktus ar paveikslus nėra taip sunku. Būtent taip Kanutas gauna daug įvairių pavyzdžių, su kuo dirba jo sūnus.
– O koks tuomet buvo socialinis ir finansinis šios – Ruseckų – šeimos statusas?
Dalia Tarandaitė: K. Rusecko tėvai – smulkūs bajorai. Sūnums jie palieka Kernavėlės dvarą, bet šeima niekada labai turtinga nebuvo. Kai reikėjo išleisti Boleslovą į mokslus, tai jį rėmė Kanuto Rusecko broliai, kad galėtų išvykti tiek į Peterburgą, tiek vėliau į Italiją. Kaip minėjau, jis ir pats užsidirba darydamas litografijas.
Beje, įdomi detalė. Esu varčiusi ir Kanuto, ir Boleslovo Italijos eskizų albumėlius. Manyčiau, jog Kanuto buvimas Romoje buvo kiek skurdesnis nei vėliau jo sūnaus, nes jo albumėliai susiūti iš paprastų lapų, atrodo, kad gal ir jo paties, o štai Boleslovo – dailūs, su puikiais viršeliais.
Kad šeimos finansinė padėtis gerėja, galima spręsti iš to, kad jie galėjo kolekcionuoti. Boleslovas atsivežė iš Italijos kūrinių, kolekcionavo Vilniaus meno mokyklos dailininkų kūrinius.
Beje, Boleslovas iš gana didelės šeimos – šešių vaikų, o jis pats – antras po vyresnės sesers.
– Ekspozicijoje pristatomas ir Boleslovo laikas Italijoje, Romoje. Eksponuojami ir ten nutapyti darbai, sukurti eskizai, albumai. Dalį albumų turinio galima pamatyti ir skaitmeninėje versijoje, tarsi juos pavartyti. Laikas Italijoje Boleslovui svarbus, kaip minėjote, jis grįžta į vaikystės namus.
Dalia Tarandaitė: 1857 m. Boleslovas pagaliau gauna leidimą išvykti į Italiją. Tuo metu jis jau vedęs vyras, tad iškeliauja su žmona. Pakeliui aplanko ir kitus meno centrus – Varšuvą, Krokuvą, Dresdeną. Beje, reikėtų pažymėti, kad tuometė Roma ne tik meno, bet ir religijos miestas, o tiek Boleslovas, tiek jo žmona Stefanija – labai religingi žmonės.
Įdomu, kad atvykęs į Romą rašo tėvui, jog kai kurias vietas blankiai atsimena iš vaikystės. Būdami Romoje kartu su žmona keliauja po miestą ir atranda ne tik tas vaikystės vietas, bet ir žmones, su kuriais dar Boleslovo tėvai bendraudavo. Aplanko ir buvusią tėvo dirbtuvę, netgi susiranda Romoje likusius tėvo kūrinius, pavyzdžiui, motinos portretą. Visus šiuos brangius jam dalykus Boleslovas kopijuoja.
Be abejo, kaip ir visi dailininkai, nepraleidžia progos susipažinti su Italijos dailės paveldu ir su šiuolaikine Italijos daile. Tik atvykęs apsigyvena Lucchesi gatvėje, visai netoli Trevi fontano. Ten turi kambariuką su virtuve. Prisipažįsta tėvui, kad tuo metu dar neturi sąlygų rimtiems darbams. Vėliau susiranda ir didesnį butą, nuomoja studiją. Romoje jam labai patinka, žavisi italais, esti ir vietinių žmonių portretų. Roma jam tiko, atvažiavęs į ją, jis atsigavo. Peterburge buvo sušlubavusi sveikata, Italijoje sveikata tikrai pagerėjo.
Aktyviai dirba su dviem darbais Romoje. Pirmasis – Boleslovo Narsiojo mirtis. Šią temą jam pasiūlo tėvas. Boleslovas tėvui rašo, jog tuo metu Romoje dailininkai labiau mėgsta buitinius kūrinius, o tėvas jam sako, kad buitimi nereikia užsiimti, geriau susitelkti į rimtas, istorines kompozicijas.
Pats Boleslovas, jau savo iniciatyva, imasi daryti savo darbą Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų kompoziciją ir tam kūriniui, matyt, atiduoda visas savo pagrindines mintis ir sielą. Paveikslą kuria labai ilgai: pradeda 1858 m., o baigia – 1860 m. gale. Galiausiai darbą eksponuoja savo dirbtuvėje. Kūrinį lanko draugai ir bičiuliai. Šis darbas eksponuojamas ir mūsų parodoje.
– Įdomu, kad kalbame apie 19 a. vidurį, tad Vakarų Europoje tapyba keičiasi, susitelkiama į realistinę dailę, apskritai laisvesnį požiūrį tiek į tapybą, tiek į tapybos žanrus, jų klasifikaciją. Kaip Boleslovas reaguoja į tokius vėjus Romoje? Minėjote, kad tėvas jam nesiūlo tapyti tų „paprastų dalykų“ ir „buities“.
Dalia Tarandaitė: Panašu, kad jis tų naujų tendencijų nesuprato. Iš laiškų aiškėja, kad tikėjo akademiniu arba tuo akademijai būdingu aukštojo meno idealu. Ir jis kažkaip taip ir atsiliepia, kad dabar dailė suskilusi, nebėra tokio vieno siekimo, paties meno idealo, kad kiekvienas su savo tiesa, aplink – rietenos.
Jis žavisi Rafaeliu, detaliausiai aprašomi jo kūriniai. Jis pažymi laiškuose, kad šio idealo daugelis dailininkų nebesilaiko, viskas susmulkėjo. Boleslovas turi konservatyvų požiūrį: retai lankosi ir menininkų pamėgtoje kavinėje „Caffè Greco“. Jam atrodo, kad ten – vien pletkai.
Beje, pats Boleslovas artimai bendravo su žmonėmis, norinčiais atgaivinti religinę dailę, pakelti ją į didžiųjų meistrų dvasinį lygmenį, bet tėvui taip pat prisipažino, kad pakilti į tokių meistrų kaip Rafaelis lygmenį jam pačiam tikrai nelemta.
Manyčiau, kad jam akademinis meno supratimas buvo lyg ir kliūtis laisviau pasireikšti, priimti tas dailės naujoves, kurios tuo metu Europoje vyko.
Noriu atkreipti dėmesį, kad jam būnant Romoje, 1863 metais rugsėjo mėnesį, miršta tėvas. O tie laikai visiškai kitokie, negalima greitai parsirasti į Lietuvą, tad Boleslovas tėvo laidotuvėse nedalyvauja. Nuotoliu pasirūpina, kad tėvo palikimas nebūtų išbarstytas, pažada grįžti.
Tėvas jam buvo labai artimas ir jis tuo metu imasi temos apie šv. Juozapo mirtį. O šis šventasis – ir tėvo figūra, ir šventosios šeimos simbolis, ir tėvų globėjas, ir mirties globėjas. Gausu šio darbo eskizų, matyt, iki didžiojo formato darbo nebuvo prieita. Darbas su šia tema padėjo išgyventi tėvo netektį.
– Eksponuojate ir daug paties B. Rusecko darbų – nuo portretų iki jau minėto „Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų“, kurį jis tapė būdamas Romoje. Didžiojoje salėje – įvairūs B. Rusecko darbų pavyzdžiai.
Joana Vitkutė: Šioje salėje pristatome B. Rusecko darbus ne chronologiškai, bet tematiškai. Norime parodyti, kokias temas dailininkas apskritai rinkosi. Esti ir religinės tematikos, ir portretų, ir istorinės, ir mitologinės dailės. Norime akcentuoti, kad tikrai didelių, užbaigtų darbų nėra labai daug.
– O kodėl neturime?
Joana Vitkutė: Neišliko, o kartais jis jų ir nenutapė, ir nepabaigė. Kai kurie didieji darbai taip ir liko eskizais. Atrodo, kad jis siekdavo tobulybės ir kartais persistengdavo. Arba išsisemdavo su eskizais.
Pavyzdžiui, matome garsųjį Mergelės Marijos ėmimo į dangų portretą paveikslo pavidalu. Įdomu, kad jis su tėvu labai daug diskutavo, kaip tą paveikslą tapyti. Jeigu žiūrėsime į šalia eksponuojamus eskizus, smarkiai keitėsi paveikslo kompozicija. Beje, tėvo pasiūlytas variantas jam netiko ir jis padarė savaip. Pačiam Boleslovui šis darbas buvo svarbus, nes įamžino jo vertybes.
Kartu norime parodyti, kaip Boleslovas dirbdavo. Buvo ilgas procesas, kiekvieną figūrą jis eskizuodavo, kiekvienas tas eskizas gali būti laikomas mažu meno kūriniu.
Siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į portretus. Pastebime, kad jeigu žmogus jam buvo artimesnis, tai ir portretas gerokai gyvesnis. Emocinis santykis su tapomais žmonėmis jam buvo svarbus.
– Stefanija Karpavičiūtė, jo būsimoji žmona, dažnai atsiduria Boleslovo drobėse. Papasakokite apie judviejų santykį ir santuoką. Eksponuojate nemažai šios moters portretų.
Joana Vitkute: Su žmona susipažino turbūt ankstyvoje jaunystėje, nes Karpavičių ir Ruseckų šeimos bendravo nuo senų laikų. Buvo artimi pažįstami ir bičiuliai. Lankydavosi ir Karpavičių dvare Balstogėlėje.
Matome, kad jis ją vaizdavo nuo pat susipažinimo, pirmosios meilės iki pat jos mirties. Matyti, kad jis tikėjosi, kad žmona jį įkvėps ir jau tada įkvėpdavo.
Tiesa, jam nebuvo labai lengva Stefaniją vesti, nes Karpavičių šeima laikė jį nerimtu – dailininkas, neturtingas, smulkus bajoras. Patys Karpavičiai buvo labiau pasiturintys, turėjo ir Vilniuje rezidencijų, bet pervažiuodavo vasarą į Balstogėlę. Aišku, galėjo būti ir toks garbės reikalas – nenoras išleisti dukters tarsi už palyginti neturtingo žmogaus. Beje, Stefanija buvo gimusi Vilniuje.
Pati Stefanija buvo meniškos prigimties, net Kanutas, rašydamas laiškus į Romą, siūlo marčiai išbandyti mozaiką, tarsi tai panašiai kaip kryželiu siuvinėti, tad jai turėtų patikti. Buvo ir labai religinga. Pats Kanutas, vėlgi laiškuose, juokaudamas klausia Boleslovo, ar Stefanija jau išdrįso pažvelgti į nuogus kūnus vaizduojančias skulptūras.
Galiausiai Boleslovui pavyko įtikinti Stefanijos tėvus. 1854 metais jie susituokė netoli Balstogėlės bažnyčioje. Eksponuojame ir portretą, kurioje Stefanija – jaunamartė. Matome ir baltą suknelę, ir vainikėlį, papuoštą apelsinmedžio žiedais, kaip nuotakoms buvo tuo metu įprasta, laiko kameliją, kuri irgi buvo įprasta nuotakoms.
Deja, Stefanija sirgo džiova. Matyt, ji tikėjosi šiltame klimate, Italijoje, ją išsigydyti, bet dėl silpnos sveikatos ir ankstyvos mirties jie nesusilaukė vaikų. Mirė 37-erių metų, o dabar yra palaidota Bernardinų kapinėse, Ruseckų kapavietėje.
Siūlyčiau lankytojams atkreipti dėmesį ir į Stefanijos portretą, kuriame Boleslovas ją vaizduoja arba sergančią, arba miegančią. O gal čia pomirtinis Stefanijos atvaizdas. Labai gražus ir švelnus kūrinys. Gal tai asmeninei maldai po Stefanijos mirties skirtas kūrinys?
Boleslovas daugiau nevedė.
– Paskutinėje parodos dalyje pristatote Boleslovą Rusecką kaip visuomenės veikėją ir kolekcininką.
Aistė Bimbirytė: B. Ruseckas svarbus ir tuo, kad paliko labai daug įvairiausių dokumentų: nuo vizitinių kortelių iki čekių, iš kur jis ką pirko tuo metu gyvendamas Vilniuje ar kokius kūrinius kolekcionavo. Taip pat laiškų ir užrašų knygelių. Žvilgtelėjus į užrašų knygeles, galima daug suprasti apie šį žmogų: viskas kruopščiai ir smulkiai sudėliota dienotvarkėje. Reikalų buvo daug ir įvairių. Šie dokumentai reikalauja platesnio tyrimo. Daug ūkinio pobūdžio dokumentų, susijusių su jo nusipirktu Janovičių dvareliu: pavyzdžiui, darbininkų sąrašai ir jų išmokami atlyginimai. Tą dvarelį jis įsigijo vedęs Stefaniją, o dokumentuose matome, kaip kruopščiai jis galvojo ir planavo, kas tame dvarelyje turėtų būti padaryta.
– Pristatote B. Rusecką ir kaip visuomenininką. Ką reiškia šis terminas?
Aistė Bimbirytė: Jo būta visur. Vienas pavyzdys – jis vienas iš Vilniaus archeologijos būrelio steigėjų. Iš jo išsirutuliojo ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija. Įdomu, kad jis ir kaupė archeologines senienas, ir pats kasinėjo.
O kaip Vilniaus miesto gyventojas buvo didžiulis paminklo Adomui Mickevičiui palaikytojas, pats rinko medžiagą, susijusią su poetu.
Beje, jo paliktuose dalykuose daug iš pažiūros mažų detalių, bet jos ir labai įdomios kasdienybės istorijai: skelbimai, kvietimai į renginius ir kitos smulkmenos. Šios smulkmenos daug pasakoja ne tik apie patį Boleslovą, bet ir apie jo gyvenamąjį Vilnių. Žinome, kad lankosi Naruševičiaus vaistinėje Didžiojoje gatvėje, perka silkes iš specialios parduotuvės. Netgi žinome, jog jo virtuvėje gausu itališkų receptų, bet ir, pavyzdžiui, artišokų taip, kaip juos gamino žydų tauta.
Žvelgdami į šią ekspozicijos dalį, galime mintyse piešti jo, kaip Vilniaus gyventojo, trajektorijas mieste.
Privalėjome pristatyti šį žmogų ir kaip kolekcininką. Jis gyveno daile: mėgo italus ir Vilniaus meno mokyklos autorius. Jo kolekcijos sąrašuose – apie tris šimtus pozicijų. Beje, kolekcionavo ir fotografijas, turėjo apie devynis šimtus.
Iš to, kiek daug jis visko prikaupė, matome, kad buvo smalsus, veiklus ir nepaprastai darbštus žmogus. Ir šis žmogus tiek daug paliko, kad norėtume, jog atsirastų tyrėjų, kurie į jo palikimą pasižiūrėtų atidžiau. Ne tik kaip į dailininko, bet ir kaip to laiko vilniečio, miestiečio, žmogaus ir visuomenininko. Jo palikimas dar laukia ateities kartų.
Parodą Vilniaus paveikslų galerijoje galite aplankyti iki spalio 20 d.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
