Kultūra

2018.09.17 10:37

L. Klimka. Pasitinkant 250-ąją profesoriaus A. Sniadeckio gimimo sukaktį (komentaras)

2018.09.17 10:37

Šios savaitės pradžioje Vilniaus rotušėje įvyko gražus mokslo istorijos renginys, kažkodėl nesulaukęs didesnio visuomenės susidomėjimo. Nebuvo žymesnių  jo atgarsių ir žiniasklaidoje. O renginys, beje, buvo tarptautinis, su iškiliais mokslo žmonėmis iš Lenkijos, atvežusiais ir filmą, ir muzikantų ansamblį. Skirtas paminėti 250-ąją gimimo sukaktį įžymaus profesoriaus Andriaus Sniadeckio, kuris aukso raidėmis įrašytas į senojo Vilniaus universiteto istoriją.

Už tai, kad čia jis įrengė chemijos laboratoriją; parašė labai vertingą trijų dalių studiją „Organinių būtybių teorija“ („Teoria jestestw organicznych“), kuri iš lenkų kalbos vėliau buvo išversta į prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas. Tai buvo vienas pirmųjų pasaulyje teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių, kurio pirmoji dalis išspausdinta 1804 m., antroji – 1811 m., o trečioji – jau po autoriaus mirties. 

Profesorių labai domino gyvybės paslaptys, – jis nagrinėjo gyvo organizmo ir aplinkos tarpusavio sąveikos, fotosintezės, medžiagų apykaitos procesus. Jau šių nuopelnų su kaupu užtektų, kad A. Sniadeckį laikytume pasaulinio garso mokslininku. O jo būta tikro Apšvietos epochos žmogaus, į gamtą žvelgiančio plačiai, ieškančio ryšių tarp jos reiškinių. Gretimos jo veiklos sritys,  – tai klinikinė medicina ir farmacija, kuriose taip pat pasidarbuota labai vaisingai. Rūpėjo profesoriui ir esminiai egzistenciniai klausimai; jis yra parašęs filosofinių straipsnių, savaip interpretuodamas Kanto idėjas.

A. Sniadeckio gimtinė – Didžiosios Lenkijos vaivadija, Žnino miestelis. Gimė 1768 m. lapkričio 30 d. Tėvai buvo pasiturintys, bajorai, o gerokai vyresnis brolis Janas – garsus matematikas ir astronomas, būsimasis Vilniaus universiteto rektorius. Tad gabus jaunuolis gavo labai visapusišką  išsilavinimą: studijavo Krokuvos ir Padujos universitetuose, stažavosi Edinburge, Londone, Vienoje, Bazelyje, Genujoje. 1797 m. tuometinis Vilniaus universiteto  rektorius astronomas Martynas Počobutas, ieškodamas kandidato užimti chemijos katedrą,  kreipėsi į savo kolegą Krokuvos Jogailos universiteto prof. Janą Sniadeckį, kuris ir rekomendavo šiai pareigybei savo jaunesnįjį brolį.

Pasirinkimas buvo labai vykęs: A.  Sniadeckis iškart pasižymėjo kaip chemijos dėstymo reformatorius. Jo 1800 m. išleistame dviejų tomų vadovėlyje „Chemijos pradmenys“, apimančiame neorganinę ir organinę, taip pat ir analizinę chemiją, propaguojamos naujausias to meto prancūzų chemiko A. Lavuazjė pažiūros į degimo ir oksidacijos reiškinius, naudojama Prancūzijos mokslininkų cheminių medžiagų klasifikacija ir terminija, aprašyti Galvanio ir Voltos elektros reiškinių eksperimentai.

Trečią kartą 1817 m. išleidžiant šį vadovėlį, buvo žymiai išplėsti skyriai apie šilumos ir elektros reiškinius, susijusius su cheminiais procesais, papildyta elektrolizės, Devio ir Faradėjaus eksperimentų aprašymais. Tad kai 1812 m. Napoleonas, aplankęs Vilniaus universitetą, ironiškai paklausė A. Sniadeckį: „Kokia gi chemija čia dėstoma?“, profesorius galėjo drąsiai atsakyti: „Tokia pat kaip ir Paryžiuje, Jūsų didenybe“. Savo įkurtoje chemijos laboratorijoje tyrinėdamas  platinos rūdą, profesorius 1807 m. atrado joje nežinomą metalą, kurį pavadino vestium. Pranešė apie tai Paryžiaus mokslo akademijai, bet ten nesugebėta pakartoti šio atradimo. Tad šis metalas  žymiai vėliau  buvo atrastas iš naujo, – tai  rutenis.  Paminėtina ir A. Sniadeckio atlikta meteorito cheminė analizė. Tas ateivis iš kosmoso krito 1810 m. dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

A. Sniadeckis Vilniuje chemiją dėstė 25-erius metus. Ir dėstė labai iškalbingai ir įtaigiai; jo paskaitos ir jų metu atliekami bandymai buvo tokie įdomūs, kad Vilniaus visuomenė susirgo „chemomanija“, – miestiečiai kartu su studentais užpildydavo auditoriją. Beje, abu broliai Sniadeckiai, ir astronomas, ir chemikas paskaitas skaitydavo nebe lotynų kalba, bet lenkiškai – to meto aukštuomenės bendravimo kalba. Kaltinti juos lenkinimu nederėtų, nes šnekamosios kalbos naudojimu akademinėje terpėje buvo akcentuojamas mokslo supasaulietinimas. Poetas Adomas Mickevičius, taip pat klausęs jų paskaitų, apie mokslo naudą parašė tokias žaismingas eiles:

Ko gi laukt reikėtų
Žmonėms, į šį pasaulį išmestiems,

Be šviesos, šilumos, magnetų
Ir elektros spindulių?

Kas nutiktų? Spėti nesunku:
Tamsu, šalta, chaosas – baisu.
Tad gyvuok šeimynėle saulės vaikų,
Valio šviesai spindulių!                  

(Iš lenkų kalbos išvertė Romanas Paulavičius)

A. Sniadeckis buvo ir puikus praktikuojantis gydytojas. Bene pirmasis prabilo apie skiepų nuo raupsų naudą, o jo kolega profesorius Juozapas Frankas 1807 m. įsteigė Vakcinacijos institutą, – tuomet dar negirdėtas dalykas Europoje. A. Sniadeckis laikomas ir pediatrijos mokslo pradininku mūsų krašte. Savo redaguojamame „Vilniaus dienraštyje“ („Dziennik Wilenski“) paskelbė straipsnį, pavadintą „Pastabos apie fizinį vaikų auklėjimą“, kuriame propagavo sveiką mitybą, fizinį aktyvumą, buvimą gryname ore ir saulėje. Daugelis jo patarimų skamba labai šiuolaikiškai... Profesoriaus veiklos mastai apskritai yra stebinantys: jis buvo išrinktas 1805 m. įkurtos Medicinos draugijos pirmininku, dalyvavo patriotinės Nenaudėlių draugijos veikloje, pasivadinęs lietuvių mitologijos dievybės Sotvaro vardu. Beje, labai tinkančiu jo asmeniui, taigi – pasaulio kūrėju...

1822 m. profesorius atsistatydino iš pareigų ir ūkininkavo savo dvare Baltupiuose (netoli Ašmenos), medžiojo tenykštėse giriose. Tačiau buvo prikalbėtas grįžti į universitetą; tad nuo 1825 m. iki paskutinių gyvenimo dienų dirbo Terapijos ir medicinos katedros vedėju. Net ir universitetą panaikinus, Medicinos – chirurgijos akademijoje. Mirė garbusis profesorius  1838 m. gegužės 12 d.; į paskutinę kelionę Baltupiuosna jį išlydėjo bene visas Vilnius, o studentai atsisveikinimui už miesto vartų supylė atminimo pilkapį. Ant kapo paminklo Horodnikų kaime iškalti simboliniai jo daugiabriaunės veiklos vaizdeliai, virš kurių – bitelė darbininkė...

Broliams Janui ir Andriui Sniadeckiams besidarbuojant Vilniuje, universitetas mokslo lygiu, profesūros kvalifikacija ir studentų skaičiumi buvo pirmaujančiu Rusijos imperijoje. Iškalbinga jų veiklos istorija: abu broliai išsilavinimą buvo gavę geriausiose Europos universitetuose ir mokslo centruose, palaikė su jais ryšius ir tolimesniame gyvenime, buvo įvaldę po kelias užsienio kalbas, tačiau geriausias sąlygas mokslinei veiklai surado būtent Lietuvoje. Tad labai prasminga, kad pasitinkant 250-ąją profesoriaus Andriaus Sniadeckio gimimo sukaktį, jo garsusis veikalas bus išleistas ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba. O gimimo dieną bus pratęsta mokslo istorikų tradicija rengti jo vardo skaitymus, nagrinėjant tokį reikšmingą mokslo raidai jo paveldą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.