Kultūra

2018.09.17 12:11

I. Mitunevičiūtė: ar musės sapnuoja? (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.09.17 12:11

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Jelenos Leontjevos ir Marzenos Poplawskos „Nam Thar. Penki gyvenimai išsilaisvinimo kelyje“ ir Peter Wohlleben „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“.

Jelenos Leontjevos ir Marzenos Poplawskos „Nam Thar. Penki gyvenimai išsilaisvinimo kelyje“ (iš rusų kalbos vertė Vita Mikelionienė)

Apžvalgą pradėsiu nuo knygos, kuri tapo tam tikru istoriniu įvykiu Lietuvos literatūrinėje padangėje. Tai Jelenos Leontjevos ir Marzenos Poplawskos knyga „Nam Thar. Penki gyvenimai išsilaisvinimo kelyje“ (iš rusų kalbos vertė Vita Mikelionienė). Mūsų laikais, kai visi žanrai, raiškos būdai ir formos bei temos išbandyti, ši knyga gali vadintis „pirmąja“. Tai pirmasis istorinis budistinis romanas lietuvių kalba.

Knygą išleido asociacija „Tibeto kultūros namai“. Džiugu, kad tokia asociacija egzistuoja ir aktyviai užsiima Tibeto kultūros sklaida Lietuvoje, tačiau kartu šios knygos išleidimas atskleidė gana liūdną faktą – jokia leidykla jos išleisti neišdrįso. Ir nenuostabu, nes budizmas statistinio lietuvio ausiai vis dar skamba kaip kažkas sektantiška – nepažinta ir todėl bauginanti sritis. Tokiems siūlyčiau paimti į rankas šią knygą be jokių išankstinių nuostatų – tiesiog panirti į ją kaip į grožinį kūrinį, fikciją, ir, patikėkite manimi, galite maloniai nustebti.

Yra kelios strategijos, kaip šią knygą galime skaityti. Paprasčiausia jų – kaip meilės romaną. Kai kam būtent ši strategija bus labiausiai viliojanti. Pagrindinių veikėjų – Arijaus ir Sonali – meilė užsimezga iš pirmo žvilgsnio istoriniais Budos laikais, kai jis – garbingos kšatrijų kastos atstovas, o ji – paprasta turgaus šokėja, susitinka miesto šventės metu. Jų neteisėtai ir prieštaraujant visoms nusistovėjusioms elgesio ir socialinėms normoms įsiplieskusi meilė – tarsi medaus laižymas per stiklą, nes tik susitikę mylimieji priversti vėl skirtis. Iki... kito gyvenimo. Tokia jų karma. Čia jau prasideda esminiai budizmo elementai, nes skaitant šią iš gyvenimo į gyvenimą besitęsiančią meilės istoriją reikia įtikėti, kad gyvename ne vieną kartą, kad ankstesnieji ir būsimieji gyvenimai susilieja į nepertraukiamą ir amžiną ratą, iš kurio išsivaduoti lemta tik nedaugeliui.

Tokiu būdu priėjome prie antrosios romano skaitymo strategijos – kaip kūrinio, atskleidžiančio esminius budizmo principus. Ši knyga gali būti puikus budizmo pradžiamokslis tiems, kurie nieko apie jį nežino, bet nori sužinoti, o šioje srityje pažengusiems – kaip jau žinomų teiginių ir dėsnių grožinis variantas. Reiktų pastebėti, kad grožinio kūrinio forma palanki tuo, kad viską įsisavini tarsi nejučia, netiesiogiai – per išorinio veiksmo peripetijas įvyksta ir tam tikri vidiniai perversmai, susieti su tam tikrų dėsnių veikimu. Tad skaitydami šį romaną susipažįstame ir su specifinėmis budistinėmis sąvokomis, tokiomis kaip karma, išsivadavimas, reiškinių tarpusavio priklausomybė, priklausomas kilimas ir kitais, tačiau viskas vyksta labai subtiliame lygmenyje, neįvardijant tiesiogiai, o labai organiškai suliejant su siužeto posūkiais ir vingiais.

Trečioji skaitymo strategija – skaityti šią knygą kaip istorinį romaną. Viena autorių, Jelena Leontjeva – istorijos mokslų daktarė, Rytų šalių instituto bendradarbė, tad knygoje puikiai atkurti laikai prieš du su puse tūkstančio metų ir lygiai taip pat sėkmingai keliaujama per kitas epochas. O kita autorė, Marzena Poplawska – kino prodiuserė ir Tibeto meno žinovė. Ir šis jų bendradarbiavimas ypatingai jaučiamas, nes kūrinys trykšta vaizdais, skaitydamas tarsi regi aštraus siužeto filmą, kuriame nepertraukiamame gyvenimų rate savo veiksmų ir poelgių pasekmių valdomos išsivadavimo link keliauja dvi kenčiančios būtybės, pakeliui sugebančios susitikti ir apdovanoti viena kita meile.

Vienintelis kiek nuviliantis dalykas buvo gana holivudinė pabaiga, mat nepertraukiamą gyvenimo srautą staiga užbaigti (o kūrinys tuo ir skiriasi nuo gyvenimo, kad turi aiškią pradžią ir pabaigą) – gana sudėtingas reikalas. Visa kita pagavo, įtraukė ir nepaleido, o beveik 500 puslapių teksto ištirpo greitai ir lengvai.

Peter Wohlleben „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė)

Jei galėčiau rinktis, kokiame istoriniame laikotarpyje gyventi, tikriausiai pasirinkčiau ateitį. Man rodos, kad žmonija juda sąmoningumo, humaniškumo, didesnės atjautos ir tarpusavio supratimo link. Su tam tikromis išimtimis, žinoma. Visame pasaulyje daugėja judėjimų, kovojančių už žmonių ir gyvūnų teises, už švarią aplinką, už orų buvimą. Ir tai be galo džiugina. Mes pradedame pastebėti kitų kančias, pradedame suprasti, kad esame ne vieninteliai šios planetos gyventojai, o visų mūsų gerovė priklauso nuo visų jos sudedamųjų dalių gerovės. Ir tos sudedamosios dalys – ne tik žmonės. Tačiau kartu dalis žmonijos šiam progresui jokiu būdu pasiduoti neketina ir siautulingai veržiasi atgal. Štai neseniai Anglijos parlamente torių partija nubalsavo už tai, kad gyvūnai nėra sąmoningos būtybės ir nejaučia skausmo, Lietuvoje vis grįžtama prie idėjų apie kokį nors žiaurų medžioklės būdą – su lankais ar naktinio matymo taikikliais, ar, kas išvis sunkiai telpa į sveiko proto rėmus, bandoma uždrausti šunims loti. Jei būčiau turtinga, visiems šiems politikams nusiųčiau po knygą. Mat girdėjau, kad iš knygų sklinda šviesa. Iš šios – ypatinga. Šią knygą parašė žymusis „Paslaptingo medžių gyvenimo“ autorius Peter Wohlleben, o knyga vadinasi „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, išleido leidykla „Kitos knygos“).

Pasitelkdamas įvairiausius tyrimus, stebėjimus ir nutikimus iš viso pasaulio, autorius bando atsakyti į vieną, atrodytų paprastą, bet kartu be galo sudėtingą klausimą – ar gyvūnams būdingos tokios pat emocijos ir išgyvenimai kaip žmogui? Tai yra, ar gyvūnai geba mylėti, pavydėti, liūdėti, jausti gėdą ir baimę, turi savimonę, geba atjausti, moka skaičiuoti, ar myli savo partnerius ir vaikus? Atsakymai – tokie stebinantys ir įvairūs, kokia stebinanti ir įvairi yra gamta. Tai ir giminaičius įsivaikinusios voverės, vardus turintys krankliai, vištoms meluojantys gaidžiai, besigėdijantys arkliai, skaičiuojančios kiaulės, su žmonėmis draugaujantys delfinai ir dar galybė pavyzdžių, pritrenkiančių panašumu į tai, ką jaučia ir išgyvena žmonės. Vienas įdomiausių pavyzdžių, priverčiančių pakeisti mąstymą apie pačius mažiausius ir, atrodo, itin primityvius organizmus – vienaląstis organizmas, sugebėjęs rasti kelią iš labirinto!

Ypač džiugina dvi autoriaus principinės nuostatos. Viena jų yra pagarba gyvūnų pasauliui, kuris yra kitoks ir iki galo nesuprantamas. Nors ir bando žvelgti į gyvūnų pasaulį iš žmogaus perspektyvos, t. y. klausia, ar tai, kas būdinga žmogui, būdinga ir gyvūnui, ir bando priartinti gyvūnų pasaulį prie žmonių,  autorius išlaiko deramą pagarbą ir demonstruoja suvokimą, kad iš esmės neįmanoma sužinoti, kaip mąsto ir jaučia gyvūnai, nes mes net ne visada galime suprasti, ką mąsto ir jaučia kitas žmogus. Bet visada galime pabandyti įsivaizduoti, taip pat – tyrinėti, stebėti jų elgseną ir daryti atitinkamas išvadas. Štai klausimas, ar vaisinės muselės sapnuoja, galbūt skamba absurdiškai – iš pirmo žvilgsnio. Bet atsakymas, kad jų pakankamai sudėtinga nervų sistema ir fiziologinės reakcijos miegant yra panašios į žinduolių, kurie sapnuoja, yra iš koto verčiantis ir įkvepia vieną paprastą, bet mąstymą iš esmės keičiančią mintį, kad galbūt viskas ne taip paprasta, kaip mums atrodo, ir net tokie mažyčiai ir nereikšmingi (ar tikrai?) organizmai yra sudėtingi ir unikalūs, o svarbiausia – gal jie jaučia daug daugiau nei mes iki tol įsivaizdavom? Tai gali iš esmės pakeisti ne tik mąstymą, bet ir gyvenimą. Juk daug sunkiau valgyti kiaulę, kuri, pasirodo, turi savivoką, atpažįsta save veidrodyje, ateina šaukiama vardu, mėgaujasi muzika ir yra lengvai dresuojama. Arba užmušti musę, kuri, pasirodo, sapnuoja.

Kita svarbi autoriaus nuostata – nedėliojimas visko į stalčiukus. Jis demonstruoja, koks sąlyginis yra viso ko skirstymas ir klasifikavimas, kad visada yra išimčių. Pavyzdžiui, šiltakraujės bitės šaltakraujų vabzdžių karalystėje arba šiltakraujais laikomi elniai, sugebantys sumažinti savo kūno temperatūrą žiemą. Toks pat svarbus neskirstymas į gerus ir blogus, moralius ir ne. Gamta turi savo dėsnius ir tas, kas mums atrodo bloga, amoralu ar net žiauru, yra tiesiog užprogramuota išgyvenimo strategija. O žmonės, tą autorius irgi puikiai pademonstruoja, nelinkę priimti realybės ir vieniems gyvūnams priskiria teigiamas savybes, o kitiems neigiamas, juk dauguma mūsų tikrai nusišypsosime išvydę pūstauodegę voverę, bet susirauksime atradę ant savo kūno erkę. Ir visiškai nesusimąstysime apie tai, kad mėgstamiausias voverių maistas – paukščių jaunikliai, tie mieli pūkuotukai, džiuginantys akį ir širdį. Tad kas dabar blogas – erkė ar voverė? O gal nė viena jų?

Ši knyga priverčia sustoti ir pamąstyti. O tai geriausia, kas gali nutikti perskaičius knygą.