Prieš aštuonerius metus menų fabrikas „Loftas“ atrodė visiškai kitaip nei dabar – teritorija buvo labai apleista, sako Živilė Diawara.
Gatvės menas keičia miesto įvaizdį
Pasak jos, tai priminė šiukšlyną, tačiau pokyčiai prasidėjo nuo idėjos: „Sėdėjome čia pat esančioje grupės „Skamp“ studijoje, kalbėjomės su draugais, klausėmės muzikos ir aš pasakiau – žinote, ši vieta bus didžiausias traukos taškas pasaulyje. Visi juokėsi, aš taip pat, bet svajonė išliko.“
Kaip pasakoja Ž. Diawara, ją labai žavi urbanistinis paveldas ir žaismas su menu, o gatvės meno galerijos kūrimas „Open Gallery“ prasidėjo gana atsitiktinai. „Į mus kreipėsi dviejų lietuvių įkurta galerija iš Vienos. Jie ieškojo sienos, ant kurios galėtų kažką sukurti, mes tai suteikėme. Tuomet pamaniau – štai, viskas keičiasi. Dabar vaikštai po šį menų fabriką, čia daug menininkų, tai atima žadą. Tikrai rekomenduoju apsilankyti šioje galerijoje, nes ji atvira 24 val. per parą kasdien“, – tikina pašnekovė.
Ž. Diawaros teigimu, visi Europos miestai turi industrinius rajonus, kurie gali stebinti ir žavėti: „Man tai labai gražu. Tikiu, kad gatvės menas – miesto galerija. Tai keičia miesto įvaizdį, net nuotaiką. Manau, kad žmonės vis labiau ims suprasti, kad tai – ne vandalizmas. Aš ir pati esu prieš gadinimą, braižymą ir pan.“
„Loftas Fest“ – augantis mikroorganizmas
Ž. Diawara tvirtina mėgstanti muzikinius atradimus, tačiau pastebi, kad lietuviai šioje srityje nėra itin drąsūs. „Gal kiek trūksta smalsumo, bet tai, ko gero, pasikeis. Kažkada maniau, kad gera europietiška muzika – tai, kas sukurta Britanijoje, Vokietijoje ir panašiose šalyse. Tačiau pakeičiau nuomonę per projektą „Europavox“. Tai leido susipažinti ir keistis muzika su tokiomis šalimis kaip Graikija, Kroatija. Visi nustebome, kiek galime vieni kitiems pasiūlyti. Į „Loftą“ šiaip metais atsivežame berods 25 grupes iš 7 Europos šalių“, – aiškina pašnekovė.
Paklausta, kaip įsivaizduoja „Loftas Fest“ ateitį, Ž. Diawara sako, kad šis festivalis – tarsi augantis mikroorganizmas: „Čia viskas greitai keičiasi, mes labai prisitaikome, esame lankstūs. Kinta ir pati teritorija, atsiranda naujų erdvių. Natūralu, po kiekvieno festivalio vyksta jo aptarimai –kalbamės apie tai, kas pavyko, kas nepasiteisino. Mes daug eksperimentuojame. Kartais sėdžiu ir meldžiuosi, kad tas eksperimentas pavyktų.“
Parengė Virginija Sližauskaitė.
