Kultūra

2018.09.08 18:37

„Pirmosios bangos“ organizatorius: šedevrų paieškos kine – išpūstas reikalas

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.09.08 18:37

Nereikia bijoti vidutiniškų filmų, nes jie atskleidžia kino tendencijas. Be to, šedevrų kine ieškojimas – išpūstas reikalas, nes kuo daugiau pamatai, tuo daugiau iš jų tampa įdomūs, portalui LRT.lt sako vienas iš ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatorių Aleksas Gilaitis. Anot jo, kino negalima skirtyti į seną ir naują – filmai nesensta, kaip kad nesensta kiti menai.

– Esate vienas iš Europos kino forumo Scanorama satelitinio - ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatorių. Įdomu, koks jūsų santykis su kinu kasdien?

– Mano profesija tiesiogiai susijusi su kinu. Sudėtinga nurodyti konkrečią darbovietę, nes dažniausiai dirbu su projektais. Gavau kino studijų bakalauro diplomą Islandijoje ir kino prezervacijos magistro diplomą Olandijoje, o mėgstamiausia niša – kino juostų konservacija.

Mano darbo patirtys labai įvairios, bet dažniausiai dirbu archyvuose, kuriuose yra gendančių juostų. Tokios juostos peržiūrimos ir sprendžiama, ką daryti – ar išmesti, o gal skubiai restauruoti. Tokiu būdu, peržiūrinėdamas kino juostas ir teikdamas rekomendacijas, dirbu ir aš. Tai daug laiko atimantis, gana sunkus darbas, tačiau man patinka.

– Galima spėti, kad su kino archyvistika dirbate ne Lietuvoje?

– Lietuvoje neteko daryti nieko, kas susiję su archyvistika. Tiesa, praėjusiais metais esu dirbęs su įmone „Lietuvos kinas“, turinčia nemažą įvairių laikotarpių kino kolekciją. Prisidėjau kiek galėjau, tačiau neneigsiu, kad pagrindinis mano darbas – užsienyje. Paties darbo kino archyvuose netrūksta, jo labai daug, bet visuomet stinga žmonių ir pinigų. Juk tai sritis, dažniausiai priklausoma nuo valstybės biudžeto.

– Papasakokite apie festivalį „Pirmoji banga“. Kaip kilo mintis jį rengti?

– Daug metų gyvenau užsienyje ir į Lietuvą grįždavau vasaros metu. Su Dmitrijumi Gluščeviskij vis susitikdavome, žinojome vienas kito interesus, domėjimąsi ankstyvuoju kinu, tad netikėtai ir kilo mintis surengti tokio kino festivalį. 2016 m. jau buvo tinkamos galimybės padaryti kažką panašaus. Gal be finansinės paramos, tačiau bent jau randant prieglobstį, tinkamas sąlygas ir pan.

Žinojome, kad ankstyvojo kino festivalis bus nišinis dalykas ir didelės auditorijos tai nepritrauks, kad reikės ją jaukintis ir auginti nuo nulio. Dar nėra didelės ankstyvojo kino žiūrėjimo kultūros. Tendencijos randasi, bet nestiprios.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Kokius filmus atrenkate festivaliui? Kokius kriterijus jiems taikote?

– Festivalio pavadinimas „Pirmoji banga“ – ne atsitiktinis. Atsižvelgėme į naująją bangą, t. y. Prancūzijoje 6-uoju dešimtmečiu gyvavusią meno kryptį. Festivalio pavadinimas nukreipia į laikotarpį iki šio – pokarinio kino. Svarstydami festivalio koncepciją jutome poreikį rodyti ne tik nebylųjį, bet ir ankstyvąjį garsinį kiną.

Žinoma, rinkdamiesi filmus „Pirmajai bangai“, žiūrime daug kino. Pats važinėju į festivalius, stebiu tendencijas. Lankydamasis renginiuose koncentruojuosi į kiną, galintį tikti „Pirmajai bangai“. Tačiau daug kino festivalių renkasi rodyti filmus, remdamiesi į tam tikras progas, gimtadienius, šimtmečius. Mums dėl festivalio filmų kiekio tai dažnai netinka, todėl tiesiog ieškome gerų filmų, kurie mums patinka ir kuo įvairiau reprezentuoja laikotarpio kino tendencijas, ir tikimės, kad auditorijai jie taip pat patiks.

– Ar žmogus, užsimanęs pasižiūrėti ankstyvojo kino kūrinį, gali tai nesunkiai padaryti?

– Deja, tai sunku, ypač jei kalbame apie nebylųjį kiną. Galima nusipirkti DVD, jie prieinami, tačiau patarčiau nebylųjį kiną žiūrėti kino salėje. Jei žmogus nėra gerai susipažinęs su ankstyvuoju kinu, pirmas kontaktas turėtų būti kuo malonesnis ir interaktyvesnis. Galimybių pasižiūrėti ir susipažinti su ankstyvuoju kinu yra ir Lietuvoje – festivalių metų, kai rengiamos retrospektyvos ir pan. Tai tikrai visiškai kitokia patirtis nei stebint ankstyvąjį kiną, pavyzdžiui, per kanalą „Youtube“.

– Ką šiandienos žiūrovai randa ankstyvajame kine?

– Tai priklauso ir nuo kiekvieno žiūrovo, bet man regis, kad kine vystomos temos beveik nepakito, keitėsi tik kino kalba. Aš pats neskirstau kino nei į seną, nei į naują – yra filmas, ir tiek. Vienas gali būti su garsu, kitas be garso (tačiau nebylieji filmai netgi muzikalesni, pritaikant tinkamą akomponavimą).

Įvairių laikotarpių kinas skiriasi stilistiniais sprendimais, tačiau filmai nesensta, kaip ir kiti menai. Kai žmogus ateina į muziejų ir žiūri į paveikslą „Mona Liza“, jis negalvoja, kad paveikslas pasenęs ir neįdomus. Taip turėtų būti ir su kinu.

– Visgi galima išgirsti nuomonių, koks nuobodus, lėtas yra ankstyvasis kinas. Ar tokiam kinui reikia išsiugdyti skonį?

– Nereikia specialiai ugdyti skonio tokiam kinui, labiau reikia suvokti laikotarpį, kurio metu tam tikras filmas buvo sukurtas. Festivalių metu beveik visi rodomi archyviniai filmai pristatomi, žiūrovai supažindinami su kontekstu. Tai svarbu, nors nesakau, kad neišgirdęs specialistų pasakojimo, žiūrovas filmo nesuprastų.

– Ko iš ankstyvojo kino mokosi šiuolaikiniai kūrėjai?

– Patys žymiausi kino kūrėjai, tokie kaip Martinas Scorsese, Stevenas Spielbergas ir kt., yra žiūrėję labai daug ankstyvojo, klasikinio kino. Dažnas kūrėjas yra matęs tokius filmus vaikystėje, tas įspūdis liko ir kai kuriuos net paskatino tapti režisieriais. Manau, kad visų laikų kino kūrėjai gali atsižvelgti į ankstyvojo kino kalbą, iš jos kažką pasiimti.

– Kaip kinta jūsų paties skonis žiūrint vis daugiau ir daugiau filmų?

– Kuo daugiau filmų žiūriu, tuo daugiau jų tampa geresni. Net žiūrėdamas šiuolaikinį, sąlyginai vidutinišką filmą randu jame kažką gero – sąsajas, motyvų panaudojimą. Kuo toliau, tuo labiau visi filmai tampa įdomūs.

Tačiau aš ne pirmus metus visiems kartoju, kad nereikia bijoti vidutiniškų filmų. Svarbu juos žiūrėti, nes tai parodo tendencijas. Vidutiniškų filmų nebūtina prisiminti vėliau, jie skirti smagiai praleisti laiką. Apskritai, šedevrų ieškojimas, mano manymu – išpūstas reikalas.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Ne kartą minėjote kino kalbą. Iš ko ji susideda?

– Kino kalba yra aktorinis apipavidalinimas, operatoriaus darbas, garsas, dialogų kiekis ir t.t... Kaip pavyzdį galima pateikti lūžį tarp vėlyvojo nebylaus kino ir garsinio kino atsiradimo. Įvyko tarsi radikalus kino suprimityvėjimas. Nebylus kinas egzistavo 30 metų, buvo išsivystęs, ištobulinęs savo metodus. Staiga atsirado garsas ir daugybė tų metodų buvo pamiršti, tapo nebesvarbūs.

Kine padaugėjo dialogų, atsirado filmų, grįstų vien pokalbiais. Tokių filmų kūrimas nereikalavo gražių vaizdų, nemažai filmų buvo kurti vos ne viename ir tame pačiame kambaryje. Šis pavyzdys – akivaizdus kino kalbos pokytis.

– Ar atsiradus garsui, o dar vėliau – įvairiems specialiems efektams, kai kurios kompetencijos buvo nustumtos į šalį?

– Jei kalbame apie komercinį kiną, turintį didžiulį biudžetą ir rodomą ištisą vasarą kino salėse, tai taip, tokie kūriniai nereikalauja sunkaus komandos darbo ir improvizuoto kūrimo. Jei turi kompiuterį, įsijungti greenscreen`ą (žaliąjį ekraną) ir nieko ypatingo daugiau nereikia. Dėl to kai kurios profesijos nyksta, bet kita vertus, atsiranda ir naujų specialybių – įvairūs darbuotojai, kuriantys grafiką ar pan.

– Kaip įsivaizduojate kiną po 50–100 metų?

– Labai tikiuosi, kad jis per daug nesikeis. Šiuo metu galima pastebėti pokyčius, vedančius į televizinį formatą. Šiaip ar taip, kinas yra istorijos pasakojimas, ir tai svarbiausia. Viliuosi, kad ši tradicija išliks. Tačiau sunku numanyti, kas bus po 50 ar daugiau metų.

Pačios technologijos kinta lėtokai. Greičiausi procesai vyko vos atsiradus kinui, pirmuosius 20 jo egzistavimo metų. Vėliau, prasidėjus ilgo metro erai, pats pasakojimas nesikeitė, tobulėjo tik techniniai dalykai – garsas, spalvos, efektai.

– O kas laukia kino archyvų?

– Kino archyvuose sklando įvairūs svarstymai apie kino išsaugojimą. Prasidėjo kino skaitmeninimas, bet į šią formą žiūrima nepatikliai. Žinoma, skaitmeninimas naudojamas, nes tai pigu ir patogu. Tačiau šis formatas nepatikrintas. Prioritetu kino archyvavime išlieka 35mm juosta.

Be to, naujausios juostos sukurtos taip, kad gali sulaukti net 1000 metų nepakitusios. Skaitmeninimo formatai nuo savo atsiradimo labai keitėsi, daugybė jų išnyko ir atsirado naujų. Tam tikrų formatų, suskaitmenintų maždaug 2008 m., dabar jau nebegalima pažiūrėti.