Kultūra

2018.09.05 11:03

Lietuvos ekrano ir scenos legenda V. Mainelytė švenčia 70-metį

LRT.lt2018.09.05 11:03

Trečiadienį 70-ies metų jubiliejų švenčia aktorė Vaiva Mainelytė. Lietuvos ekrano ir scenos legenda teatre ir kine sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų, yra pelniusi daugybę apdovanojimų.

Žinomą aktorę sveikinanti prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymi, kad V. Mainelytė – visos Lietuvos mylima aktorė, teatro ir kino legenda – V. Mainelytės Jurgą iš „Velnio nuotakos“, Mortą iš „Tado Blindos“ ar Mildą iš filmo „Vasara baigiasi rudenį“ prisimena ir vertina ne viena žiūrovų karta.

Anot prezidentės, teatro scenoje, kino ir televizijos ekrane aktorė sukūrė daugybę puikių, Lietuvai ir jos kultūrai ypač brangių vaidmenų. Jie atskleidė ir įamžino išskirtinį V. Mainelytės talentą, meistriškumą, neblėstančią ištikimybę aktorystės menui.

Sveikinime pabrėžiama, kad V. Mainelytės darbai reikšmingai praturtinto mūsų kultūrą ir įrašė aktorę tarp ryškiausių lietuviškos kino klasikos vardų.

Pati aktorė, minėdama garbingą sukaktį, LRT RADIJUI sako, kad legendiniai vaidmenys jos širdyje visada užims ypatingą vietą.

„Gimtadienis – turbūt didžiausia asmeninė metų šventė. Nelabai, aišku, akcentuoju tuos metus, bet jau turiu suaugusių anūkų, draugų, kurie visada man padaro šventę.

<...> Kaip galima užmiršti tokį vaidmenį kaip pirmąjį, mokytojos Aldonos, vaidmenį „Vyrų vasaroje“, kaip galima iš širdies paleisti ir pamiršti vaidmenis „Velnio nuotakoje“, „Baltaragio malūne“? Yra vaidmenų, kurie širdyje užima ypatingą vietą“, – LRT RADIJUI sako aktorė.

V. Mainelytė studijavo režisieriaus Juozo Rudzinsko kurse, į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Aktorė sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh`aus „Antigonėje“). Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kitus.

Kaip teigiama Nacionalinio dramos teatro pranešime, V. Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta, nes per paskutiniuosius metus ji sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru. Tarp naujausių jos vaidmenų įvairiausio žanro ir režisūrinio braižo spektakliuose – Zocha „Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross, 2013), Filosofė „Kosmose“ (rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Moteris „Didžiajame blogyje“ (rež. Arpad Schilling, 2015), Helena Krasovska „Trijose seseryse“ (rež. Yana Ross, 2017). Tai kūriniai, praturtinę Lietuvos teatrą aštriais požiūriais į nūdienos pasaulį, atveriantys šiuolaikinio žmogaus dvasinių būsenų skaudulius.

V. Mainelytė „Antigonėje“ (1978 m.), Nacionalinio dramos teatro nuotr.

Kviečiame prisiminti aktorės mintis apie teatrą ir jos kūrybos kelią.

***

Nuo mažens sunkiausia ir nepagydoma mano „liga“ buvo teatras. Iš kur tas polinkis – nežinau. Rokiškyje mes gyvenome name su verandomis, kuriose aš ir įkūriau savo pirmąjį teatrą. Tai buvo patys laimingiausi metai, nes buvau ir pjesių autorė, ir režisierė, ir aktorė.

***

Žiūrovai dažniausiai buvo tie vaikai, kurie nenorėdavo ar negalėdavo vaidinti. Žinoma, ir juos reikėdavo papirkti. Turėjome didelį sodą, priskindavau obuolių, uogų ir, kol žiūrovai  valgydavo tas vaišes, tol ramiai sėdėdavo. Jau tada supratau, kad šis žaidimas nepilnavertis, jei nėra žiūrovu.

***

Kai iš Rokiškio persikėlėme į Trakus, dalyvavau dramos būrelyje, kuriam vadovavo mano teta. Žinodama apie mano svajonę (jaunystėje pati norėjo būti aktore), ji ruošė mane dailiojo skaitymo konkursams. Kartą, tapu­si konkurso prizininke, grįžusi iš mokyklos, namuose radau svečių, kurie pakvietė mane skaityti eilių per Universiteto ansamblio 20-mečio minėjimą. Eiles skaičiau pasipuošusi tautiniais rūbais, su karūna, dideliais gintariniais karoliais. Po to koncerto mane pa­kvietė vesti televizijos laidą „Muzikinis albumas“.

***

Vėliau tėvelį perkėlė dirbti į Širvintas. Ten aš baigiau vidurinę. Iki atestato vėl teko gulėti ligoninėje. Kai gydytojai pasakiau, kad svajoju būti aktore, ji ėmė atkalbinėti, įtikinėjo, jog ta profesija reikalauja nepaprastos ištvermės ir fizinių jėgų.

***

Per stojamuosius egzaminus Konservatorijoje buvau labai išba­lusi, nežinojau, kaip nuslėpti prastą savijautą. O dar buvau apsi­rengusi žydra suknele, kuri ypač išryškino veido baltumą. Kažkuris komisijos narys paklausė: „Mergaite, kodėl jūs tokia išblyšku­si?“ Nemokėjau meluoti ir prisipažinau, kad esu po ligos. Bet su­vokusi, kad išdaviau gydytoją, ir išsigandusi, kad tikriausiai manęs nebepriims, sušukau, jog gyvenime daugiau niekada nebesirgsiu. Matyt, šis mano sielos šauksmas buvo toks nuoširdus ir įtikinan­tis, kad komisijos nariai apie sveikatą daugiau neklausinėjo.

***

Studijų metais susitikau su Galina Jackevi­čiūte, Leonidu Lurjė, puikiais pedagogais ir gilios erudicijos žmo­nėmis, kurie ugdė mumyse meilę savo specialybei, reiklumą  sau.

***

Aš labai pasiilgstu senų spektaklių. Tame sename Vilniaus akademiniame dramos teatre buvo specialus perėjimas iš kavinės tiesiai į sceną. Jeigu aktorius užtrukdavo kavinėje, jį būdavo galima greitai pakviesti. Prisimenu grimo kambarius su pliušinėmis užuolaidėlėmis prie durų, su kutais. Man viskas buvo labai nauja.

Kadangi iki tol aš ketverius metus dirbau Šiaulių dramos teatre, Vilniuje viskas atrodė labai prabangu – dekoracijos, spektakliai, rekvizitas. Kostiumai, siuvami iš tikrų medžiagų.

Dar trečiame kurse į tuometį Akademinį dramos teatrą Pranas Treinys ir Henrikas Vancevičius pakvietė mane ir Vladą Bagdoną. Bet mūsų neišleido tuometė vadovė Irena Vaišytė. Kai pavasarį su metais vyresniu kursu į Šiaulius išvažiavo mano vyras, Šiaulių teatro režisierius Mamertas Karklelis, pamatęs mane nuliūdusią, pakvietė į savo trupę. Kiekvienais metais man skambindavo iš Akademinio, kvietė grįžti.

***

Šiauliuose buvome laimingi, nes buvo daug darbo, be to, visiems iš karto buvo skirti nauji butai. O tai jaunam žmogui labai svarbu. Šiauliuose buvo tik teatras ir namai.

Tas laikotarpis labai brangus. Tačiau vienas H. Vancevičiaus skambutis nulėmė, kad grįžau į Vilnių. Atsimenu savo pirmuosius gerbėjus, kurie sakydavo gražius žodžius. Ypač moterys gerbėjos norėdavo mane matyti tokią, kokią įsivaizdavo. Nenorėjau griauti žiūrovų vizijos.

***

Kai grįžau į Vilnių, viskas labai pasikeitė. Galėjau daug filmuotis, nes Vilnius buvo strategiškai patogi vieta: lėktuvai, traukiniai. Man atsivėrė didysis kitų šalių kinas. Visi mane kvietė, o aš visur suspėdavau. Nepraleidau nė vieno spektaklio, neatsisakiau nė vieno vaidmens teatre.

***

Pamenu, nuskridau į Palangą, nes gastroliavome už Plungės, ir nespėjau į autobusą, kuriuo išvažiavo kolegos. Mane vežė policijos mašina, o visą pusvalandį laukė ne tik kolegos, bet ir žiūrovai. Išėję į gatvę jie šaukė: „Atvažiuoja!“

***

Nė vienas žmogus nėra laisvas nuo asmeninio gyvenimo, dvasinių išgyvenimų. Aktorius – ypatingai. Jis gyvena ir kuria savo emocijomis nervais, be gailesčio alindamas savo dvasinę ir fizinę sveika­tą. Bet abejoju, ar reikia tai demonstruoti žiūrovams. Kiekvienas turi savo elgesio liniją, bet man artimesnis tas aktorius, kuris juokiasi, nors plyštų iš skausmo šir­dis.

Nesakau, kad tai lengva. Bent man – tikrai sunku. Esu nervinga, lengvai pasi­duodanti emocijoms, ypač neigiamoms. Daž­nai įžiūriu juodą spalvą ten, kur gal yra tik pilka. Bet aš nenoriu, kad žiūrovai ma­tytų mane tokią. Štai jūs sakote, kad žiū­rovų akyse susiklostė romantizuotas akto­rės Mainelytės paveikslas ir aš tuo džiau­giuosi.

***

Teatras yra savotiškas žaidimas. Tačiau kai tu jį žaidi daugelį me­tų, tai jau tampa ir gyvenimo bū­du. Kai scenoje ilgiau nepabūnu, atsiranda įvairių kompleksų: ne­pasitikėjimo savimi ir ko tik no­ri. Kiekviena premjera yra tarsi banga po atoslūgio.

***

Pasigendu etikos, pagarbos scenai. Mes buvome taip auklėti, kad su kepure ar paltu per sceną praeiti negalima. Ir šiandien nė vienas vyresnės kartos aktorius per sceną su paltu ar kepure nepraeis. Jau, atrodo, bėgsi, ir tik staiga nusivelki... Tai yra kraujyje. Dar nuo Rudzinsko, Jurkūno laikų ši tradicija gyva.

***

Anksčiau kinas turėjo daug galimybių. Galėjo netgi nupirkti spektaklį. Pavyzdžiui, spektakliai turėjo būti rodomi kokiame nors tolimame Lietuvos kampelyje, tai kino studija galėjo nupirkti net du-tris spektaklius. Be to, reikalui esant, kino studija aktorius vežiodavo. Vairuotojas laukdavo, kol pasibaigs repeticijos ar spektakliai, ir naktį veždavo į filmavimo aikšteles, net į kitas respublikas. Tai buvo daroma dėl aktorių sveikatos.    

***

Kaip gavau Jurgos vaidmenį? Perskaičiau, kad Arūnas Žebriūnas ruošiasi kur­ti šį filmą ir visa užsidegiau. Kuri gi ak­torė nenorėtų tokio vaidmens! Juolab kine, kur vaidmuo kuriamas vieną kartą ir vie­nos aktorės. Ir štai pakviečia mane A. Žebriūnas. Matau jo veide iro­niją: na, na, mergele, parodyk, kaip nie­ko negali. Nežinau, kas tada su manim pasidarė, dar dabar patikėti negaliu, kad galėčiau taip „išsinerti iš kailio“, kaip ta­da, „Velnio nuotakos“ bandymų metu. Šokau, dainavau, sukausi kaip vijurkas, įėjau į tokį transą... Ir tai aš, kuri dar da­bar išeina į sceną virpančiomis kojomis, kuri kaip botago bijojo pliauškės, ka­merų, baisiausiai sutrikdavo, pamačiusi kieno nors veide nepasitikėjimą, ironiš­ką šypseną.

***

Kai man gyvenime būna sunkios kū­rybinės minutės, visada prisimenu šiltus savo žiūro­vų žodžius. Ir vėl patikiu savimi, vėl susikaupiu, nes nenoriu jų apvilti.

Kviečiame žiūrėti įrašus LRT mediatekoje:

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.