Kultūra

2018.09.03 20:30

Menininkas J. Tarabilda: viešos erdvės tampa labai jautriomis zonomis

Denisas Kolomyckis, LRT.lt2018.09.03 20:30

Galima pastebėti, kad viešos erdvės tampa labai jautriomis zonomis, dėl jų keliamos aktualios diskusijos, didėja susidomėjimas, portalui LRT.lt sako menininkas Jurgis Tarabilda. Kaip teigia jis, viešoji erdvė reikalauja jautrumo ir įsigilinimo į kontekstus: „Šiandien renkuosi sau palankesnę institucinę erdvę – ­galeriją, kuri sukuria visai kitokias galimybes reflektuoti asmeninius interesus.“

– Rugpjūčio 30 dieną galerijoje „Meno niša“ atidaryta jūsų antroji personalinė paroda „Realybės šou“. Parodos pavadinimas suponuoja nesurežisuotą, interaktyvų, viešai ekspozicijai pristatomą reiškinį. Prieš metus pristatytoje savo pirmojoje personalinėje parodoje „Don’t Ask Why“ kalbėjote apie kiekvieno žiūrovo, parodos lankytojo susikuriamą asmeninę patirtį. Kaip šių parodų patirtys ir jų tematika siejasi tarpusavyje? Kodėl jaučiate būtinybę kalbėti apie šitas temas?

– Jau kurį laiką mano interesų ašimi yra meninės kūrybos ir tikrovės atspindėjimo santykio problema. Ją galime įžvelgti ir buvusioje parodoje – „Don’t Ask Why“ bei būsimoje – „Realybės šou“, tačiau įgaunančią naujų formų. Praeitoje parodoje buvo paliestas platesnis laukas, kūriniuose buvo galima įžvelgti nuo politinių, socialinių iki visiškai asmeninių patirčių. Šiuo atveju „Realybės šou“ taps labiau kompleksišku reiškiniu. Dėmesys telkiamas ties įprastų, galbūt net nereikšmingų įvykių patyrimu bei neatpažintų daiktų bruožų atradimu, taip siekiant išjungti suvokimo automatizmą kasdienės tikrovės atžvilgiu, tikintis sutrikdyti ir žvilgsnį, ir patį pasaulį, iš anksto suvokiant, kad įvyksiantis pertrūkis jau yra to paties pasaulio dalis. Kūriniai tampa ne atsakymais, o priežastimis kiekvienam įsivertinti savo tikrovės suvokimo ribas kasdienybės atžvilgiu. Man šios temos yra aktualios, nes šiais laikais mūsų sąmonė vis dažniau pradeda veikti automatiškai. Buitis ir rutina užgožia galimybę patirti visiškai paprastus kasdienybės reiškinius, atsiranda susvetimėjimo bei identiteto problematika.

– Nuo mokyklos laikų tapėte realistinius paveikslus, mokėtės vitražo, vėliau perėjote į skulptūros katedrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA), keliavote Malaizijoje ir kitose šalyse bei vystėte murals arba street art, kitaip – gatvės ir viešųjų erdvių tapymą. Dalyvavote daugybėje konkursų ir grupinių parodų, „Vilnius Street Art“ festivalyje pristatėte sienų tapybos kūrinį. Diskursas, kuris liečia viešąsias erdves, jų prieinamumą ir bendrąjį viešąjį interesą, pastaraisiais metais yra itin kvestionuojamas meno laukas. Kiek jūsų kūryba atliepia viešosios erdvės ir meno pateikimo ir prieinamumo tematikas? Kaip įvardintumėte save kaip kūrėją? Kurios tematikos jums opiausios, kalbant apie viešąjį interesą?

– Šiandien esu savikritiškas savo kūrybai viešojoje erdvėje. Tuo laiku, kai pradėjau „eksponuoti“ darbus viešojoje erdvėje, galbūt patirties, suvokimo ar įsigilinimo į kontekstą trūkumas lėmė ne tokį jautrų požiūrį į viešąją erdvę. Vėliau, ėmęs kvestionuoti menininko ir viešosios erdvės bei žiūrovo santykius, pradėjau jausti didelę atsakomybę dėl savo kūrybos. Ypač dėl to, kad kūriniuose nesistengiau atliepti tam tikrų socialinių, politinių ar kitokių viešajai erdvei aktualių temų.

Miestas ir jo erdvės, sienos, kiemai yra pilni skirtingų asmeninių patirčių ar prisiminimų, todėl išsikėliau retorinį klausimą: ar tam tikras mano kūrinys miesto kontekste netaps svetimkūniu, trukdančiu miestiečiams išgyventi savo vidines patirtis? Kitas aspektas – komerciniai, dideli užsakymai ar projektai reikalauja tam tikros cenzūros, kas iš esmės riboja tavo kūrybinę laisvę.

D. Kolomyckio nuotr.

Šiuo metu galime pastebėti, kad viešos erdvės tampa labai jautriomis zonomis. Keliamos aktualios diskusijos, didėja susidomėjimas. Tai erdvė, reikalaujanti jautrumo bei įsigilinimo į kontekstus. Šiandien renkuosi sau palankesnę institucinę erdvę – ­galeriją, kuri sukuria visai kitokias galimybes reflektuoti asmeninius interesus. Tai tuščia, švari vieta, kurioje galiu būti nepriklausomas, reikšti savo idėjas, kurti naujus kontekstus ir tam tikras patirtis, o žiūrovas turi galimybę atsirinkti – priimti arba atmesti. Meno kūrinys, kaip menininko su­manymo realizacija, yra tarpininkas tarp menininko ir meno kūrinio suvokėjo. Galima teigti, jog viešoji erdvė – puiki terpė užmegzti menininko ir žiūrovo bendravimą, tačiau čia atsiranda labai daug atsakomybių.

– Kadangi jungiate skirtingas medijas (tapybą, fotografiją, video ir objektus), jūsų darbus būtų galima pavadinti tarpdisciplininiais. Kiek sąmoningai per savo darbus ir kūrybą stengiatės ištransliuoti grynąją kūrinio idėją? Kas jus įkvepia ir kokius būdus naudojate ieškodami idėjų naujiems kūriniams?

– Galvoju, kad jeigu kūrybiniame procese atsiranda tam tikras rezultatas, šiuo atveju, tam tikra materiali išraiška, kurią sunku paaiškinti, verbalizuoti, – tai vykęs meno kūrinys. Analizuodamas save suprantu, kad nėra svarbiausia ištransliuoti tam tikrą idėją, taip galbūt netampant iliustratyviu. Šiuo atveju man artima eksperimento strategija, kitaip tariant, meninė kūryba suprantama kaip kūrybos procesas, besiremiantis tikrovės pažinimu, tačiau nesistengiant reprodukuoti tikrovės, bet kurti naujas jos formas ir tęsinius.

– Kaip analizuotumėte žymiąją, autorystę pametusią frazę ant „Šiuolaikinio meno centro“ fasado: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“? Kiek tai kalba apie eksperimentą, intuiciją, metodiškumą ir meno teorijos išmanymą?

– Galėtume sakyti, jog kiekvienas gyvename kūrybiškai. Kiekviena profesija turi potencialą išlaisvinti kūrybiškumą, tačiau klausimas, kiek kiekvienas sąmoningai kūrybiškai save įsiprasminame? Eksperimentas, intuicija, metodiškumas – mano manymu, tai yra strategijos, bet man labai patiko vieno įdomiausio amerikiečių menininko Bruce Naumano mintis: „If I was an artist and I was in the studio, then whatever I was doing in the studio must be art.“

– Kokių tikslų siekiate savo darbais ir jų viešais pristatymais? Kokie bus jūsų artimiausi projektai ir kokias temas jie gvildens?

– Konkrečių, sąmoningų tikslų kaip ir nėra. Vieši kūrybos pristatymai suteikia galimybę tyrinėti save. Taip pat prasminga prisidėti prie kultūros lauko plėtimo. Šiais metais labiausiai buvau susikoncentravęs į parodą, todėl didelių projektų artimiausiu laiku nesu numatęs. Artimiausias viešas pristatymas rugsėjo mėnesį bus Berlyno meno mugėje „Positions“, kurioje galerija „Meno Niša“ bendroje ekspozicijoje pristatys vieną iš mano kūrinių.

D. Kolomyckio nuotr.

– Veikimas menininkų grupėje, klasterio kūrimas ar projekto vystymas draugų sambūryje vs priklausymas institucijai ir bandymas dirbti pagal strategiją. Jums teko išbandyti visus šiuos būdus – kokios patirtys? Ką renkatės dabar ir kodėl?

– Buvimas tam tikroje grupėje buvo eksperimentavimas, savęs ieškojimas, turintis labai daug privalumų, tačiau tai buvo laikina. Anksčiau ar vėliau interesų laukai, kūrybinės strategijos pradeda skirtis, pasireiškia individualizmas. Ir dabar dirbame kartu su kolegomis bendroje studijoje, tačiau mūsų nebesieja bendri kūrybiniai interesai. Šiuo metu pradedu dirbti kartu su galerija „Meno Niša“, tai bus nauja patirtis man, nes iki šiol nesu taip dirbęs, todėl daryti išvadas dabar dar yra sunku. Bet jau dabar atsiveria galimybės pasirodyti užsienyje, kad ir artėjančioje meno mugėje Berlyne, ką individualiai padaryti būtų ganėtinai sunku.

Paroda „Realybės šou“ veiks iki rugsėjo 29 d.. Galerija „Meno niša“. Parodos lankymo laikas: II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.