Kultūra

2018.08.31 13:14

M. P. E. Martynenko: sovietinio raugo moralizuotojus kviečiu pasikalbėti

„Yra žmonių, kurie piktinasi mano tekstais. Tada aš galvoju – oho, bet jūs net nematėte viso to, kas nepateko į knygą“, – portalui LRT.lt sako poetas Marius Povilas Elijas Martynenko. Jo teigimu, asmeninio gyvenimo istorijos – viskas, ką jis turi, o besipiktinantiems šokiruojančiomis detalėmis ir „sovietinio raugo moralizuotojams“ siūlo pasikalbėti.

– Dėl ko tau svarbu būti tokiam atviram ir į kūrybą įtraukti tiek daug asmeniškų detalių?

Kai baruose ir klubuose pradėjau dalyvauti slemo poezijos – sakytinių istorijų – konkursuose, supratau, kad mano gyvenimo patirtys ir istorijos yra viskas, ką turiu. Kai pasakai kažką gėdingo, kitas žmogus nebebijo būti atviras su tavimi. Apsinuoginimas, perkeltinis ar tikras, man asmeniškai yra gražiausias dalykas gyvenime.

– O ar nebaisu atsiverti?

Visada baisu. Kaskart, prieš išeinant į sceną (nesvarbu, tai spektaklis, performansas, skaitymai), prieš kiekvieną sakinį ima jaudulys. Kyla abejonė, ar turėčiau tai daryti? Baimių labai daug.

– Kaip manai, lietuviams trūksta atvirumo?

Negaliu pasakyti, bijau apibendrinti. Man jo tikrai trūksta ir aš bandau tai iššaukti – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Nesistengiu niekam brukti savo požiūrio per prievartą, o tas kūrybinis ekshibicionizmas ir apsinuoginimas yra tai, kas man atrodo tikra. Jei žmogus nepritaria ir nesutinka su tuo, man būtų labai įdomu pasikalbėti.

– Daugiau nei prieš pusę metų išleidai pirmąją knygą „Be penkių pasaulio pradžia“. Kokių nuomonių sulaukei?

– Yra žmonių, kurie piktinasi mano tekstais ir jiems kažkas labai nepatinka. Tada aš galvoju – oho, bet jūs net nematėte viso to, kas nepateko į knygą. Kartais paimu knygą ir galvoju, ką čia parašiau. O kartais gatvėje kažkas sustoja ir padėkoja – tada apima labai geras jausmas.

O tuos besipiktinančius pradėjau kategorizuoti. Viena mėgstamiausių kategorijų – sovietinio raugo moralizuotojai, tikri don kichotai. Bet man smagu skaityti net ir jų komentarus, į juos atsakyti.

Vis dėlto atrodo, kad sulaukiu blogų atsiliepimų daugiau. Turbūt taip yra dėl to, nes jie įsimena labiau. Negalėčiau pasakyti jokio komplimento, bet prisimenu, kaip prieš metus siunčiau tekstą į „Metų“ redakciją ir man atrašė: „Sveikas, jaunatviškas putojime“. Šitą jau kokius penkerius metus prisimenu.

Visai neseniai skaičiau vieną labai gerą recenziją apie savo knygą ir galvojau, ak, kaip skauda. Tai buvo nuostabi rezencija, bet man skaudėjo paties ego, nors recenzijoje buvo labai daug teisingų žodžių.

– Savanoriavote Lukiškių kalėjime, dienos centruose, ligoninėse. Daug praleidžiate laiko tarp žmonių. Nemėgstate būti vienas?

Man smalsu, nes šitas pasaulis toks įvairus. Esu išbandęs daugiau nei 11 skirtingų darbų. Išgyvenu vienus dalykus, o paskui noriu pamatyti, ką dar pasaulis parodys. Jis man toks įdomus ir nuostabus... O aš stengiuosi jį vis kažkaip išgyventi. Daugelis mano profesinių pasirinkimų ir veda prie tos įvairovės.

Atrodo, kad dabar jums vienas geriausių metų karjeroje – išleidote knygą, jus kviečia į įvairiausius festivalius ir koncertus, organizuojate skaitymų vakarus. Prieš interviu minėjote, kad labai bijote išpuikti. Kas labiausiai gąsdina?

Man baisu, kad bus toks momentas, kai, sulaukęs pagyrų už savo kūrybą, atsakysiu ne „labai ačiū, malonu“, o tiesiog „žinau“. Bijau, kad prarasiu ryšį su realybe, kad liks mažai tos žemės tarp pirštų, o žmonės galvos, kad esu tiesiog pasipūtęs šiknius. Taip yra nutikę mano draugams, todėl nežinau – gal ir aš kada nors vaikščiosiu po gatves pasipūtęs.

– Studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybos kurse. Kaip sekasi?

Yra žiauriai sunku, bet pirmame semestre turėjau 10, o antrame – 9. Kartais būna labai juoda, ir, atrodo, kad jau dugnas, bet vėliau supranti, kad visa tai labai prasminga. Dėl žmonių, sutiktų ten, dėl dėstytojų, kurie, mano akimis, yra tikri meistrai. Nebeskiriu studijų nuo pramogų, darbo nuo poilsio.

Kai kurie bando mane atgrasyti, sakydami, kad man viskas nusibos, nusivilsiu ir galiausiai prarasiu viltį. O aš nenoriu, kad taip būtų. Valios pastangomis bandysiu surasti to, kas šviesu ir džiaugsminga.

– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Dar labai atsargiai apie tai kalbu, bet planuoju išleisti dar vieną knygą.