Kultūra

2018.08.26 14:45

Režisierius A. Matelis: geri kadrai tie, kurie ne šokiruoja, o paveikia

Rūta Giniūnaitė, LRT.lt2018.08.26 14:45

Kino salėje tamsa ir garsas gali priblokšti ir paveikti žmones – kai kurie dviratininkai, žiūrėdami filmą, verkė. Jie supranta, kokias emocijas patyrė juostos herojai. Taip režisierius Arūnas Matelis portalui LRT.lt pasakoja apie savo filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Dokumentika apie dviratininkų pasiaukojimą dėl komandos lyderio pergalės šiemet pretenduoja į prestižinę „Oskaro“ statulėlę.

– Filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, pasakojantis apie „Giro d`Italia“ dviračių lenktynių užkulisius, buvo atrinktas kaip kandidatas „Oskaro“ nominacijai filmo užsienio kalba kategorijoje. Ką jums reiškia toks įvertinimas ir pripažinimas?

– Visas kelias ir sunkus darbas dar prieš akis. Tai tik pradžia. Man smagu žinoti, kad Kino meno ir mokslo akademijos nariai privalės peržiūrėti filmą. Šiais metais taisyklės pasikeitė – anksčiau, kad filmas būtų nominuotas geriausio dokumentinio filmo kategorijoje, reikėdavo filmą rodyti Los Andžele, Niujorke, skirti daug pinigų reklamai, pristatyti žymiausiuose festivaliuose. Šiais metais, geriausio filmo užsienio kalba nominacijai pasiūlytas dokumentinis filmas automatiškai pretenduoja tapti ir geriausiu dokumentinio filmu. Tai stebuklingas sutapimas.

– „Nuostabieji lūzeriai“ sulaukė didelės sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir Europos kino festivaliuose. Ar dviračių sporto tematika gali sužavėti visą pasaulį ir „Oskarų“ komisiją?

– Amerikos kino kontekste tai bus nedidelė sensacija, išskirtinumas. Tai nėra filmas vien apie dviračių sportą. Vieno Varšuvos festivalio žiuri sakė, kad dviračių sportas šiame filme tik metafora. Lietuvoje tokį sportą propaguoja mažai kas, bet filmas daug ką sužavėjo. Aš labai džiaugiuosi, kad pavyko sukurti dokumentiką šia tema, nes visi geriausio filmo užsienio kalba nominantai „Oskarams“ niekada nebūna dokumentiniai. Nors kino Lietuvoje yra daug ir gero.

Per paskutinius kelerius metus mūsų šalies filmams puikiai sekėsi Kanų, Varšuvos, Lokarno, Toronto festivaliuose. Dabar tikimės geriausio. Man smagu, kad atrankos komisija, žiūrėdama filmą užsienio kalba, yra priversta jį žiūrėti kino salėje, o tai suteikia daugiau galimybių filmui laimėti. „Nuostabieji lūzeriai“ sukurti kino salei, kad žiūrovas jaustų kvėpavimą, muziką, ritmą, įsikūnytų į filmo herojus.

BNS nuotr.

– Prieš daugiau nei dešimtmetį jūsų filmas „Prieš parskrendant į žemę“ apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus taip pat buvo atrinktas „Oskarams“. Ar tikite, kad naujasis filmas sulauks didesnio pasisekimo?

– Sunku pasakyti, nes, kaip ir sakiau, laukia labai ilgas kelias iki tikrosios sėkmės. Taip, jau peržengta pirmoji riba, tūkstančiai kitų filmų net neperžiūrimi. Abu mano filmai labai skirtingi, negalėčiau išskirti, kuris pačiam patiko labiau. Tokiose „varžybose“ niekada neaišku, ar tau pasiseks, nes esi paprastas žmogus iš kaimo. Vien dalyvavimas man labai daug reiškia.

– Jūsų nuomone, toks lietuviškos komisijos pasirinkimas įkvėps Lietuvos kino kūrėjus kurti daugiau dokumentikos?

– Kokia forma pasakosime ekrane, nelabai svarbu. Vieną istoriją gali iliustruoti animacija, kitą – dokumentika, vaidyba. Niekas nesako, kad dokumentika turi mažiau galimybių laimėti. Jei kažkam filmo sėkmė bus geras pavyzdys, šaunu. Tai bus tarsi signalas žiūrėti kiną, o ne į jo rūšį.

Lietuva visada garsėjo dokumentinio kino tradicija. Lietuviški filmai laimėjo daug apdovanojimų, Audriaus Stonio „Laiko tiltai“ neseniai pateko į geriausių Karlovi Varų filmų festivalio dešimtuką. Todėl lietuviška dokumentika visada buvo stipri ir populiari. Pažiūrėkime ir į kino teatrus: „Nuostabieji lūzeriai“ surinko daugiau žiūrovų negu bet kuris vaidybinis „Oskaro“ nominantas.

– Filmą kūrė aštuonios šalys: Lietuva, Italija, Šveicarija, Airija, Šiaurės Airija / Jungtinė Karalystė, Latvija, Ispanija ir Belgija. Ar tarptautinė komanda galėjo lemti „Nuostabiųjų lūzerių“ filmo kokybę ir sėkmę?

– Taip, tačiau pagrindinė kontrolė buvo iš Lietuvos pusės. Bet kuriuo atveju, bendradarbiavimas padėjo. Pavyzdžiui, jokie kadrai iš Anglijos ir Šiaurės Airijos nepateko į filmą, bet galimybė ten filmuoti, pradėti, daryti pirmąsias klaidas prieš tikrąjį filmavimą Italijoje leido vėliau tų klaidų nekartoti. Žinoma, svarbus kiekvieno indėlis į filmą – herojų, operatorių, kompozitoriaus.

– Subtilų garso takelį filmui kūrė ispanų kompozitorius Alberto Lucendo. Ką filmui duoda kokybiška muzika?

– Garsas yra tarsi filmo kvėpavimas. Kad ir koks geras būtų filmas, be kokybiško garso jis nekvėpuos, nebus pamėgtas ir žiūrimas. Galima nepastebėti nei operatoriaus darbo, nei garso takelio, viskas gali gražiai praplaukti. Bet jei tik kuris nors aspektas bus nepavykęs, žmonės atkreips dėmesį. Manau, kiekviena detalė, garselis turi būti patikrintas ir sustyguotas, už tai esu atsakingas aš, kaip režisierius. Mūsų filmo muzika įkvepia, žavi. Ateityje bandysime atskirai išleisti filmo garso takelį.

– Viename interviu sakėte, kad nufilmavote daug sudėtingų kadrų, kurių nerodėte filme. Ar jie buvo šokiruojantys, o gal nepavykę?

– Negaliu išduoti paslapties. Juos pasilaikysiu sau, gal kada nors ir parodysiu. Nufilmavome daug stiprių kadrų, bet jie struktūriškai pagal montažą netiko. Geri kadrai nebūtinai tie, kurie šokiruoja, geri kadrai tie, kurie veikia. Aišku, galima parodyti avariją ir skaudžius momentus, bet galima ir nieko nedėti. Galima rodyti tamsą ir leisti garsą. Ir tai priblokš, paveiks žmones. Kai kurie dviratininkai, žiūrėdami filmą, verkė, nes jie supranta, kokias emocijas patiria herojai ir kokiame gyvenimo etape yra.

BNS nuotr.

– Filme yra scena, kur „gregoris“ (profesionalus dviratininkas, aukojantis asmeninį rezultatą dėl komandos lyderio sėkmės – LRT.lt) maudosi ledinėje upėje, kvėpuoja, medituoja. Ar svarbiau, kad žiūrovai atsimintų filmo visumą, ar tokias atskiras detales?

– Kiekvienas žiūri taip, kaip jam atrodo. Bet kadrui, kurį apibūdinote, žiūrovas turėjo ruoštis tris minutes: iš pradžių stojo tyla, tada atėjo žmogus, kvėpavo, atsirado tunelio motyvas, vėliau ligoninės kadras. Yra daug kinematografinio darbo, kūrėjų sprendimų, kaip žiūrovai turėtų pamatyti ir išgirsti detales. Jūs girdite tai, ką turite matyti. Žiūrovas žiūri, o režisieriaus tikslas jį atvesti iki to. Man smagu, kad jauni žmonės po filmo sakė: pagaliau tikras dokumentinis filmas. Kažkas juos užkabino, įtraukė. Džiaugiuosi, nes auga nauja intelektuali žiūrovų karta.

– Sakėte, kad kelionė link „Oskarų“ tik prasidėjo. Kokie strateginiai kūrybinės grupės žingsniai laukia dabar?

– „Oskarai“ kvėpuoja mums į nugarą ir priverčia pasitempti. Anksčiau tiesiog galėjome parodyti filmą žiūrovams, o dabar turime galvoti, kokį įspūdį filmas padarys Akademijai. Šalia kūrybos visada yra reklama, viešieji ryšiai, komunikacija. Dabar svarbiausia sutelkti dėmesį į tai, kad filmas atkreiptų dėmesį Jungtinėse Valstijose.

Prieš premjerą Lietuvoje reikėjo daug dirbti, kad žiūrovai rinktųsi mokėti pinigus ir ateitų į „Nuostabiuosius lūzerius“. Ir dabar norisi, kad žmonės Amerikoje filmą pamatytų. Šiuo metu atostogauju, važinėju dviračiu ir galvoju, kad galėsiu pailsėti. Bet, pasirodo, reikės dirbti dar daugiau.