Dokumentinio kino režisierius Arturas Jevdokimovas turi talentą kasdienybėje atrasti geros istorijos siūlo galą. Jo ankstesnis ilgametražis filmas „Second Hand“, pasakojęs, kaip sakė pats režisierius, apie škurlių verslo peripetijas Didžiojoje Britanijoje, prieš akis iškildavo beveik kaskart apsilankius dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nenustebsiu, jei naujausio, „Kino pavasaryje“ premjerą šventusio A. Jevdokimovo filmo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ flashbackai nuo šiol mane lydės sėdint už kalėdinio stalo.
Pasirodo, didžioji dalis Europoje per Kalėdas puošiamų eglučių yra kilusios iš Sakartvelo. Kartvelų rankomis iš aukštų medžių surinktų kankorėžių sėklos keliauja į Daniją ir čia auginamos plantacijose. Medeliai, atitinkantys griežtus eglučių grožio standartus, gauna progą mėnesį barstyti spyglius mūsų namų svetainėse – dažniausiai šios eglutės būna nukertamos darbininkų iš Rytų Europos.
Tokia eglės gyvenimo geografija gali pasiūlyti daug temų, o toms temoms – šelmišką, žvitrų žvilgsnį, ypač turint omenyje švelniai ironišką Jevdokimovo filmų manierą. Galima, pavyzdžiui, klausti, ką toks aptarnaujančių ir aptarnaujamų regionų santykis sako apie šiandienę Europą? Kaip pasikeistų eglės likimas, jei ji galėtų likti Sakartvele? Ir kiek, po velnių, mums iš tiesų tų džiūstančių medelių savo namuose reikia, kai planeta vis labiau dūsta?
Temų šiame filme netrūksta. Tik gaila, kad fragmentiškai dėliojamame pasakojime jos nebūtinai sukimba ir dažniau nei norėtųsi prasprūsta tarp pirštų.
Bandydamas artikuliuoti prasmes ir ištarmes, „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ kliaujasi kontrastais. Kalnuotas Sakartvelo Račos regionas skurdus, gyvenimo sąlygos kuklios ir operatorių komanda (Goga Devdariani, David Kikhnadze, Bernardas Andriušis) nevengia to pabrėžti rodydama tiek vaikų kasdienybę, tiek dirbančius suaugusiuosius. Vietiniams gyventojams sėklų rinkimas yra svarbus pragyvenimo šaltinis. Stebėdama į liaunas viršūnes kylančius vyrus (ypač iš pirmojo asmens perspektyvos užfiksuotus vaizdus), jaučiu, kaip užima kvapą: šis darbas labai pavojingas.
Danija – kitokia. Ji turtinga, patogi, saugi ir kai kurie tai labai gerai supranta. Štai Larsas, eglučių verslo savininkas, pasakoja apie draugą, nežaidžiantį loterijose, nes savo gyvenimo loteriją jis sakosi jau laimėjęs – gimė Danijoje. Bet kartais net ir savo pozicijos privilegijuotumą suprantantys danai savistabos pritrūksta.
Filmo santykis su Larsu ir Marianne, pora, jau ilgus metus plėtojančia eglučių verslą, man pasirodė keliantis daugiausia klausimų. Viena vertus, jiedu turėtų būti gerieji danai – tai jie, matydami Rytų Europos darbininkų išnaudojimą, pasiryžo kurti etišką verslą. Kita vertus, net keliose scenose jų pačių kalbos priverčia pasijausti nejaukiai. Tada, kai Mariannė sėdi prie židinio su vyno taure rankoje ir dalijasi prisiminimais apie pirmąją kelionę į Sakartvelą 10 deš., baisėdamasi, kokiose pašiūrėse kartvelai gyveno. Ar kai prie Kalėdų stalo Larsas piktinasi žmonėmis, perkančiais Himalajų druską (juk gyvename klimato krizės laikais!), bet nemato savo hipokritiškumo, augindamas eglutes iš Sakartvelo.
Žinoma, žmonės yra netobuli ir sau nuolat prieštaraujantys. Galima, kartais net ir reikia juos patraukti per dantį. Su tuo viskas gerai, jei išlaikomas balansas, bet Mariannei ir Larsui ironiškų gaidelių tenka daugiausia, o galutinė filmo pozicija jų atžvilgiu taip ir lieka neaiški.
Ypač suglumina scena, kurioje Larsas dalinasi dialogu iš mėgstamo filmo: iškalbinga, kurios detalės jį prajuokina, kuris aktorius įvardijamas vardu ir pavarde, o kuris tampa black guy. Nors į pokalbį su Larsu pati prisijungti nenorėčiau, šioje situacijoje man norisi stoti jo pusėn: filme ši scena atsiranda be konteksto – dar daugiau, ji vienintelė tarsi išsprūsta iš Mariannės ir Larso pasakojimo rėmo, kurį lig tol apibrėžė eglučių auginimo reikalai ir kalėdinė vakarienė. Kodėl, kaip šis monologas čia atsidūrė ir kokį santykį su žiūrovais koduoja? Bijau, kad jo neišspręs nė pozityvus pabaigos titras.
Apmaudu, kad filme mažiau dėmesio skiriama eglučių plantacijoje dirbančiai lietuvei Jurgai, svajojusiai tapti veterinare, – visai kitokią emociją į ekraną atnešančiai personažei. Būtų buvę įdomu išgirsti, kaip ji mato savo darbo sąlygas ir kiek ši veikla pakeitė jos santykį su kalėdinėmis eglutėmis. Galbūt tai būtų leidę kiek tvirčiau sukabinti skirtingas filme pristatomas linijas?
Sunkiausia buvo suprasti pačią žiauriausią iš jų. Mums prieš akis – laidotuvės, raudos, tėvo pasakojimas. Iš pradžių nelengva susiorientuoti, kas apskritai nutiko. Aišku tik tiek, kad įvyko skaudi nelaimė. Ar tie keršto pažadai prie žuvusiojo kapo skirti „eglutininkams“ (juk ką tik girdėjome, kiek daug šiame versle žūčių)? Net ir po truputėlį sudursčiusi pasakojimo nuotrupas, atmetusi šią ir kitas neteisingas įvykių versijas, galiausiai taip ir likau nesupratusi, kodėl ši istorija yra filme. Argumentas apie kontrastus čia nebepadės – savo problematika, tonu, emociniu svoriu nuo kitų siužetinių linijų ji skiriasi taip, jog atrodo lyg atklydusi iš kito filmo.
O šiame eglučių ruošimą lydi kapotas montažas ir skambanti technomuzika. Mergaitė savo skurdžią kasdienybę filmuoja telefonu, kamera skrieja laukais, kurie pradeda priminti geometrinius raštus, ir sulėtina tempą, kai atsigręžia į idiliškai su gyvūnais laiką leidžiančią Jurgą.
Filmas tirštas ir vis siūlo mums priešybių. Viena paskutiniųjų teoriškai turėtų išsilukštenti lengvai. Per Naujųjų Metų sutiktuves keliaujame po fejerverkais pokšinčią Europą su namų svetainėse papuoštomis eglutėmis. Tbilisis, Kopenhaga, Londonas, Berlynas. Ir Kyjivas, kur šventę nutraukia oro sirenos.
Taip eglutės gyvenimo ir mirties geografija dar labiau išsiplečia, dar labiau politizuojama. Tik atsakymo, ką mums su visu tuo daryti, filme nėra: šis epizodas per ilgas, kad taptų organiška filmo dalimi, ir per trumpas, kad virstų paveikiu ir giliu, ne tik paviršių nubrozdinančiu komentaru.
Bet viena aišku. Jei eglutė išties prabiltų – nebe pasakos motyvais, kuriuos skirtingomis kalbomis girdime filme, o kaip liūdnų, absurdiškų, beprasmiškų įvykių liudytoja, papasakoti ji turėtų ką. Ir tai neblogas vaizduotės pratimas prie Kalėdų stalo nuobodžiausiantiems.
