Kultūra

2018.08.07 15:27

L. Lužytė: ši juosta – būdas įprasminti esamą realybę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.08.07 15:27

Dar nepradėtas montuoti filmas „Pilis“ daugeliui jau siejasi su emigracijos tema, tačiau tai ne pagrindinė tema, o tik viena iš aplinkybių, kuriose atsidūrė herojės. Istorijos ašis – ambicijos pasiekti daugiau nei siūlo gyvenimas, sako filmo režisierė Lina Lužytė. Ji atsargiai prasitaria, kad antrasis jos pilnametražis filmas „Pilis“ veikiausiai bus geresnis už pirmąjį – nemažai palankių vertinimų sulaukusį „Amžinai kartu“.

Režisierės L. Lužytės filmas „Pilis“ yra apie tris lietuves moteris: trylikametę Moniką (akt. Barbora Bareikytė), jos mamą profesionalią pianistę Jolantą (akt. Gabija Jaraminaitė) ir senatvine demencija sergančią močiutę (akt. Jūratė Onaitytė). Emigravusios iš Lietuvos moterys įsikuria Airijoje, kur joms, kaip ir daugeliui emigrantų, tenka patirti nemažai sunkumų, o mama, norėdama išlaikyti šeimą, turi dirbti bet kokius darbus. Tačiau paauglė dukra bet ko nenori, ji svajoja tapti dainininke ir stengiasi įveikti visas kliūtis, kad savo tikslą pasiektų. Ji tiki, kad pasirodymas vienoje Airijos pilyje – padėtų svajonę įgyvendinti, tačiau kelionė iki jos yra kupina netikėtų siužeto vingių.

L. Lužytė: kiekvienas turime savo pilį

„Ši juosta nėra apie emigraciją. Emigracija – tik kontekstas, aplinkybės, į kurias pateko pagrindinės veikėjos. Man šis filmas yra apie svajonę, ambicijas jos siekiant ir ryžtą daryti tai, ko nori, o ne tai, ką numeta gyvenimas. O emigracijoje dažnai nutinka taip, kad imi tai, ką tėškia likimas, tačiau pagrindinei filmo herojai Monikai to nepakanka“, – sako L. Lužytė.

E. Genio/LRT nuotr.

Anot kūrėjos, pavadinimo simbolika – akivaizdi. Kiekvienas turime savo „pilį“, savo svajonę, kurią pasiekus gyvenimas, rodos, tampa rožėmis klotas. Taigi ta pilis yra siekis gyventi taip, kaip nori, tik kartais tos pilys būna pastatytos iš smėlio.

Režisierė sako, kad emigracija yra tik viena iš istorijos linijų, ji tapo pagrindu padiktavusiu istorijos idėją.  Kūrėja pati nemažai keliavo, gyveno skirtinguose kraštuose. „Nors pati keliavau ne dėl finansinių paskatų, tas blaškymasis po pasaulį, išėjimas iš vadinamosios komforto zonos man visad buvo įdomus.

Kurdama filmą bendravau su daugybe emigravusių žmonių, „siurbiau“ jų patirtis ir norėjau sužinoti, kodėl jie išvažiuoja. Supratau, kad finansinė padėtis – tik viena iš priežasčių. Todėl mano filmo herojės – išsilavinusios moterys, kurių gyvenimas išvykus pasikeičia. Galbūt ši juosta savotiškas būdas įprasminti esamą realybę“, – pasakoja režisierė ir scenarijaus autorė.

L. Lužytė sako, kad emigracija – kiekvieno žmogaus laisvas pasirinkimas siekti to, ko trokšti: „Sienos yra atviros, tad kiekvienas pasirenkame. Ši tema glaudžiai siejasi ir su pagrindine filmo tema – svajone, ambicija, ryžtu nebūti tuo, kuo gyvenimas priverčia. Nežiūriu į šią situaciją globaliai, man svarbiausias žmogus ir jo poreikiai.“

Atradimu tapo jaunoji aktorė

Baigiantis filmavimo darbams režisierė sako, kad viskas vyko net geriau nei tikėjosi. Filmo scenarijus pradėtas rašyti prieš keletą metų ir, kaip juokavo pati kūrėja, kartais ji pradeda rašyti vieną istoriją, o baigia jau kitą: „Ši istorija per keletą metų nuolat keitėsi, perrašinėjau siužetą, tačiau pagrindiniai dalykai – trys lietuvės moterys, emigracijoje siekiančios skirtingų tikslų, – išliko nuo pat pradžių.“

 L. Lužytė atskleidžia, kad vos tik buvo sugalvotas mamos personažas, režisierė iškart suprato, kad šį vaidmenį norėtų patikėti aktorei G. Jaraminaitei. Autorės teigimu, G. Jaraminaitė yra apdovanota retu talentu ir yra nuostabi aktorė. Su ja režisierė jau yra dirbusi ir ateityje vėl norėtų dirbti kartu.

Legendinę aktorę J. Onaitytę režisierė žinojo jau labai seniai, tačiau drauge dirbo pirmą kartą ir jis paliko labai geras patirtis. Bene didžiausiu atradimu režisierei tapo aktoriaus Jokūbo Bareikio dukra Barbora, suvaidinusi pagrindinę heroję Moniką. Savo vaidmenį mergaitė atliko ir labai jautriai, ir labai stipriai, ir labai dinamiškai, o jos emocijų paletė – nuo didžiulio džiaugsmo iki ašarų, pastebi L. Lužytė.

Filmo biudžetas riboja improvizacijas ir reikalauja prisitaikyti

Režisierė džiaugiasi, kad filmavimai vyko sklandžiai ir todėl, aktoriai bei visa komanda dirbo labai profesionaliai ir beveik be klaidų. „Mėgstu paruošti namų darbus: aptarti viską su komanda, iš anksto surepetuoti su aktoriais visas scenas. Tarkim, režisierius, turintis kelis lagaminus pinigų, galbūt gali improvizuoti ir kitaip žiūrėti į darbą aikštelėje, tačiau mūsų finansai yra riboti, tad tenka dirbti greitai ir aiškiai, o kad viskas vyktų sklandžiai visi esantys aikštelėje turi tiksliai žinoti, kokia užduotis jiems patikėta. Filmavimai neretai užima mažiau laiko nei pasiruošimas.

O kartais įvyksta magija. Pamenu, filmavome vestuvių sceną. Buvo taip smagu, kad ir išjungus kameras visiems norėjosi šokti. Matyt, įvyko kažkoks stebuklas ir tai buvo labai žavu. Tokius dalykus režisierius turi pagauti ir jų nenužudyti“, – šypsosi L. Lužytė.

Vis dėlto ji sako, kad dėl ribotų finansų jai teko keisti ir tam tikrus scenarijaus vingius. Pvz., režisierė norėjo, kad pagrindinės herojės vienoje scenoje keliautų traukinių, tačiau tai būtų kainavę labai daug lėšų, tad scenarijų teko kiek pakeisti ir pagrindinės herojės keliavo autobusu. Panašių niuansų būta, tačiau L. Lužytė teigia, kad to per daug nesureikšmina ir stengiasi prisitaikyti prie tam tikrų aplinkybių.

K. Drazdauskas: koprodukcija atveria naujas rinkas

Filmas „Pilis“ – Lietuvos ir Airijos koprodukcijos rezultatas. Tai pirmas kartas, kai mūsų šalies kūrėjai bendradarbiauja su airiais.

„Pagrindinė prodiuserio užduotis – filmo platinimas savo teritorijoje. Tai reiškia, kad koprodukcija atveria naujas rinkas. Juosta kuriama skirtingų šalių kūrėjų turi didesnes galimybes būti parodyta ir labiau matoma pasauliniame kontekste.

Žinoma, mūsų šalies kūrėjams svarbus ir kitas koprodukcijos aspektas – pinigai. Vien iš lietuviškų šaltinių filmą finansuoti būtų pernelyg sudėtinga. Šiuo metu dirbame su 1,4 mln. eurų biudžetu.

Galiausiai, juostos „Pilis“ atveju ir pati veiksmo vieta diktuoja, kad bendradarbiavimas reikalingas“, – sako filmo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas.

Jis pripažįsta, kad koprodukcijos atveju daugelis organizacinių dalykų būna sudėtingesni, ypač bendradarbiavimo su airiais atveju: „ Iššūkių buvo nemažai. Lietuvos ir Airijos teisinės sistemos yra ganėtinai skirtingos, be to, dėl griežto reglamentavimo ir biurokratinių dalykų Airijoje, kai kurie dalykai, kurie mums atrodo paprasti, tapo gerokai sudėtingesniais.“

Nemaža dalis filmo buvo nufilmuota Airijoje, Dubline ir jo apylinkėse, Argilano pilyje, o paskutiniai filmavimai vyko Lietuvoje. „Airiai juokavo, kad vargu, ar kas patikės, kad filmuota Dubline. Airija garsėja lietingais orais, tačiau per tą mėnesį, kurį ten filmavome, švietė saulė, o lietingos buvo vos pora dienų“, – juokiasi K. Drazdauskas.

Pasibaigus filmavimams prasidės montažo darbai. Pasak prodiuserio, pirmasis komandos taikinys – Berlyno kino festivalis. „Tikimės, kad spalį jau turėsime sumontuotos medžiagos, kurią galėsime parodyti festivalio atrankos komisijai. Jei pavyks patekti į festivalį, paspartinsime darbus, kad iki sausio filmas būtų visiškai pabaigtas. Labai tikiu šiuo projektu, tad viliuosi, kad sulauksime kvietimų ir iš kitų festivalių“, – sako K. Drazdauskas.

Akimirkos iš juostos „Pilis“ filmavimo užkulisių – nuotraukų galerijoje. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.