Kultūra

2018.07.31 14:06

L. Klimka. Senieji bitininkavimo papročiai (komentaras)

2018.07.31 14:06

Paskutinės liepos mėnesio dienos ilgumas mūsų padangėje – lygiai 16 valandų. Taigi po truputį riedanti rudeniop saulutė jau sutrumpino šviesiąją paros dalią viena valanda ir 17 minučių. Greiti tie mūsų vasarėlės žingsniai. Ogi trečiadienį prasidės paskutinis kalendorinis jos mėnuo.

Užtat dabar džiaugiamės vasaros gėrybėmis – vaisiais, uogomis, grybais... Tačiau bene pati vertingiausia mūsų gamtos dovana – medus. Liepos pabaigoje paprastai baigiasi didysis medunešis. Tad įdomu, ar dosni buvo tokių permainingų orų vasara? Apie tai sužinosime, išvydę kainas ant prekystalių...

Lietuva jau istoriniais laikais garsėjo bitininkyste. Tai buvo vienas iš svarbesnių lietuvių verslo šaltinių. Medus – vienintelė to meto saldybė, dar ir vaistas, o vaškas – tai žvakės, varpų ir patrankų, kitų bronzos liejinių formos. Medus ir vaškas mainais į įvairias žaliavas, gaminius bei prabangos prekes keliaudavo iš mūsų krašto nuo seno žinomu Gintaro keliu į Europą. Mat ten išplėtotas žemės ūkis labai sumažino miškų ir natūralių pievų plotus.

Todėl net Kryžiuočių ordino pastangos atskirti Lietuvą nuo naujausių technologinių pasiekimų buvo visai beviltiškos. Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus“, parašytoje apie 1582 metais, teigiama: „Niekur kitur nėra švaresnio medaus ar tiek daug vaško. Todėl daugybę vaško laivais gabenama į Belgiją, Galiją ir Ispaniją.“

Tad Lietuva – legendinis kraštas, kur medaus upės teka vaško krantais... Stambiu bičių  produktų prekybos centru tapo Kaunas. Prie miesto rotušės šiandien galima pamatyti archeologų atrastą vaško lydymo krosnį.

Lietuvos valdovai globojo bitininkystės verslą, griežtos jo apsaugos priemonės buvo įrašytos į Lietuvos statutą. Pastebėjus uoksan susimetusias miško bites, tereikėdavo įrėžti medžio kamiene savo ženklą. Tokius įstatymu saugomus medžius vadindavo dravėmis arba bartimis. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien likę šimtamečių dravinių pušų, į kurias įkopti galima naudojantis išmoningu virvių ir kablių raizginiu, vadinamuoju geiniu. O iš bitininkų įraižų kamiene išsirutuliojo šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas.           

Daugybė tikėjimų ir mitinių atodairų bitininkavimo darbuose pabrėžia šio verslo svarbą lietuvių tautos istorijos kelyje. Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bičių gyvenimas – darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Manoma, kad netgi šokio figūrų žmones bitelės išmokino: mat per didįjį medunešį šokiu bitės žvalgės kitoms praneša, kur pražydo liepos.

Kaimas iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tai tas su bitininku ir tampa bičiuliais. Jie kartu eidavo pas bites, kartu sukdavo medų, kurį pasidalindavo po lygiai. Bičiulystė trukdavusi mažiausiai vienerius metus, kol avilio savininkas grąžindavo išspietusių bičių savininkui naują spiečių. Arba būdavo bičiuliaujamasi visą likusį gyvenimą, tampama artimesniais nei giminės. Kitose tautose tokių išskirtinių papročių nėra...

Mitinės būtybės, senojoje baltų religijoje globojusios bitininkavimą, – Austėja, Bubilas, Bičbirbis. Bitės senu papročiu būdavo kviečiamos į žmonių šventes: vestuves, krikštynas. Mat medus praversdavo ir apeiginį alų gaminant, juk be jo miežių misa nerūgsta. Todėl užstalės dainose ir skamba: „Alų midų gėriau!“ Bitelės kviečiamos ir prie Kūčių stalo; triskart pabeldus į avilį, joms sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit su mumis pasivaišinti!” Bitės, kaip ir žmonės, „valgo”. Bitės nevalia užmušti – sakmė pasakoja, kad ji atsiradusi iš pirmojo žmogaus prakaito lašelio. Ir bažnyčiai didžiai nusipelnanti, vaško žvakėms prigaminanti. Todėl apie jas niekas nepasakys „išgaišo“, tik „išmirė”. O mirus jų šeimininkui, apie tai kas nors iš bitininko namiškių turi pasakyti prie avilio, antraip jos irgi bus „išsivestos anapus”.

Daug visokių burtų imdavosi bitininkai, kad tik sėkmė versle lydėtų, kad spiečiai kur nepragaištų. Mįslė klausia: „Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių, be nyčių“. Tai tą seklyčią – avilį – bitėms darydavo per mėnulio pilnatį, tikėdami, kad tada jie bus pilni medaus. Trijų Karalių dieną šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Šv. Velykų rytą, varpams skambinant, kiekvieną avilį kelis sykius kilsteldavo aukštyn. Prieš gegutei užkukuojant, jei ras kur virvagalį, užriš ant avilio kojos.

Per Bičių dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Dar bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos, gegužės 8-sios, orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas „mojavu”; jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių.

Senovėje būtent apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė. O kad vasaros spiečiai toli nenuklystų, bitininkas sode vis suskambindavo šv. Pranciškaus varpeliu. Bites kopinėdavo dažniausiai per mėnulio pilnatį. Išsuktą medų pašventindavo bažnyčioje rugpjūčio 10-ąją, šv. Lauryno dieną. Laikydavo jį vaistams, naudodavo suskaudus gerklei. Bitininkų  globėju laikomas vyskupas ir bažnyčios mokytojas šv. Ambraziejus, minimas gruodžio 7 dieną. Per Kūčias bitininkai medumi apdalydavo kaimynus. O patys šventąją vakarienę pradėdavo medaus šaukšteliu.

Retokai, bet pasitaikydavo ir nelabai sąžiningų bitininkų. Kurie stengdavosi savo bites paversti plėšikėmis, medaus vagilėmis. Sakydavo, kad tam polinkiui skatindami, jie pamaitina savo bites sudžiovinta, sutrinta, su medum sumaišyta gyvate. Arba į lauką išleidžia per išdžiovintą vilko gerklę. Dar bičių godulį galįs sukelti smilkymas iš dūminės, į kurią įdėta duonos trupinių iš ubago terbos.

Patarlės ir priežodžiai apie bites – kaip medumi kalbą pagardina. Štai keletas tokių, su išminties krislais. Sakoma: Viena bitė avilin neprineša medaus; Ant kvepiančios gėlės ir bitelė tūpia; Bitelės saldus medelis, bet sunkus darbelis; Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė; Ir bitė savo namelį gina; Apsikabino kaip meška avilį;  Jei bitės įgelti negalėtų, tai nė medaus neturėtų; Kai geras medunešis, bitės ir rezginėm medų neša; Kas myli bites, tą ir Dievas myli; Bitė pikta, kai darbo neturi, o žmogus – kai per daug turi;  Kai valgo medų, tai sako: „dievo bitelės, dievo bitelės“, o kai bitė įgelia, tada sako: „velnio bitės, velnio bitės“... 

Apibendrinimui pritinka antikos laikų išminčiaus gydytojo Hipokrato žodžiai: „Bitės nemėgsta trijų dalykų: nešvarių rankų, nešvarios sąžinės ir tinginių.“

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.