Kultūra

2018.07.20 21:28

Filmo „Izaokas“ kūrėjai: tai – improvizacija A. Škėmos padiktuota tema

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.07.20 21:28

Kitąmet kino teatrus pasieksiantis filmas „Izaokas“, sukurtas pagal to paties pavadinimo lietuvių klasiko Antano Škėmos apysaką, jau tapo bene labiausiai aptarinėjamu lietuvišku filmu. Nors rašytojo apysaka vadinama vienu iš svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių Holokausto tema, filmas – ne apie tai, LRT.lt portalui sako prodiuseris Stasys Baltakis. Jam antrina ir scenarijaus bendraautorius Nerijus Milerius, teigiantis, kad daug kartų perrašytas siužetas gerokai nutolo nuo nerišliai papasakotos istorijos knygoje.

Filme „Izaokas“ pasakojama istorija prasideda 1941-aisiais metais Kaune esančiame „Lietūkio“ garaže, kai lietuvių aktyvistas Andrius Gluosnis kareivišku kastuvėliu nužudo žydą Izaoką. Po daugelio metų kaltė už žmogžudystę jį ima persekioti – praradimai darbe, meilėje, draugystėje priverčia Andrių suvokti, kad žudikas turi susitaikyti su auka.

Kadras iš filmo, Kūrėjų nuotr.

Nors filmas kinų teatrus pasieks tik kitąmet, „Izaokas“ yra vienas laukiamiausių lietuviškų filmų ir jau dabar vadinamas ganėtinai kontroversišku bei keliančiu diskusijas. „Nepasakyčiau, kad tai kontroversiškas filmas, o ir pagrindinė jo tema, priešingai nei daugelis mano, nėra Holokaustas. Veikiau tai istorija apie žmogų, kaltės jausmą ir meilės trikampį. Jame vystoma daugybė temų“, – sako filmo prodiuseris S. Baltakis.  

N. Milerius: kūrinys atrišo rankas radikaliems sprendimams

Nors  filmas „Izaokas“ yra sukurtas A. Škėmos apysakos motyvais, pasak vieno iš scenarijaus autorių N. Milerio, filmo siužetas nuo lietuvių klasiko kūrinio gerokai nutolo: „Neabejoju, kad daugelis žino A. Škėmos „Baltą drobulę“, ir žino, koks tai sudėtingas kūrinys. „Izaokas“  – dar sudėtingesnis. Tai – psichiatrinėje ligoninėje esančio žmogaus nerišliai papasakota istorija – nelinijinis kūrinys, kurį labai sudėtinga perteikti. Kita vertus, jis atriša rankas radikaliems sprendimams.“

Nerijus Milerius, I. Ripinskytės/LRT nuotr.

N. Milerius sako, kad scenarijaus autoriai ir nesistengė papasakoti istorijos taip, kaip ji buvo aprašyta A. Škėmos, veikiau improvizavo rašytojo padiktuota tema.

Rašant scenarijų filmo kūrybinei komandai talkino gausus būrys specialistų: istorikų, psichologų. N. Milerius išduoda, kad pirminėje scenarijaus versijoje buvo daugiau psichologinių siužeto „mazgų“ , taip pat ir  vienas personažas, psichoterapeutas. Todėl filmo kūrybinė komanda norėdama surinkti tam tikrą žinių bagažą ėjo į įvairias psichologines konsteliacijas ir mokėsi.

„Vėliau iš scenarijaus ta psichologinė linija išnyko, tačiau žinios liko. Svarbiausia, ką gavome – tam tikras suvokimas apie prievartos psichologiją bei žudiko ir aukos psichologinį santykį. Taigi, įdirbis – milžiniškas“, – sako bendraautorius.

Iš viso prie scenarijaus buvo dirbama apie penkerius metus. Yra režisierių, kurie griežtai laikosi pirminės scenarijaus versijos, bet, pasak N. Mileriaus, „Izaoko“ siužetą režisierius su bendraautoriais perrašinėjo ir tobulino iki paskutinių filmavimo akimirkų.

A. Kazanavičius: darbas su J. Matulevičuimi paliko gerą įspūdį

Vieną iš pagrindinių vaidmenų filme atliekantis aktorius Aleksas Kazanavičius su „Izaoko“ istorija gyvena jau ketverius metus, nuo tada, kai pradėjo su J. Matulevičiumi kalbėtis apie galimybę vaidinti juostoje. „Prieš filmavimus skaičiau A. Škėmos kūrinius, domėjausi, tačiau mano pasirengimas vaidmeniui labiau susijęs ne su informacijos paieškomis ar žinių kaupimu, o su bandymu įsileisti mintis apie šią istoriją ir su jomis susigyventi“, – pasakoja aktorius.

Aleksas Kazanavičius, I. Ripinskytės/LRT nuotr.

Filmavimai, jo teigimu, nebuvo lengvi, teko susidurti ir su tam tikrais iššūkiais, kai kurios scenos buvo nelengvos emociškai, kai kurios – fiziškai. „Režisierius filmuoja ilgais kadrais, o per dešimt minučių kadre daug kas nutinka, tad norint pasiekti patį geriausią rezultatą, neretai reikėdavo tą pačią sceną kartoti dešimt ar net keliolika kartų. Tai nėra lengva, ypač jei filmuojamos emocinės scenos“, – sako A. Kazanavičius.

Nors kino teatruose filmą planuojama rodyti tik kitąmet, žiūrovai interneto platybėse akies krašteliu jau galėjo pamatyti filmavimo užkulisius. Buvo galima išvysti epizodą, kuriame A. Kazanavičius neria į vandenį.

„Šią sceną filmavome dvi dienas, dublių buvo labai daug. Filmuojant buvo labai šalta, vandens temperatūra siekė vos 14 laipsnių. Kad panirimas būtų tolygus, teko nerti teko su švininiais svoriais. Segėjau dešimt kilogramų sveriantį diržą, – pasakoja aktorius. – Be to, grimzti turėjau atsisukęs veidu į  4 m. gylyje buvusią kamerą. Tokiame gylyje jau pradeda skaudėti ausis, tad lengva tikrai nebuvo.“  

Nepaisant sunkumų aikštelėje, A. Kazanavičius patikina, kad darbas su režisieriumi J. Matulevičiumi jam paliko gerą įspūdį. Anot jo, esant nedideliam filmo biudžetui, kai kurie dirbo už „ačiū“ arba dėl idėjos. Todėl galbūt ne viskas veikė tarsi tiksliai sustyguotas mechanizmas, buvo šiokio tokio padrikumo, kita vertus, tai labai mobilizavo komandą.

„J. Matulevičius žmogus, su kuriuo galima kalnus nuversti. Ir labai džiaugiuosi, kad filmavausi šiame filme. Būna projektų, kurių atsisakau, nes darbas man tiesiog „nelimpa“. Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu galėjau dirbti su projektais, kurie buvo man mieli ir artimi“, – priduria aktorius.

S. Baltakis: „Izaokas“ yra laukiamas ir užsienio festivaliuose

Dėl patikusios idėjos prie filmo komandos prisijungė ir prodiuseris ir kompanijos „Film Jam“ įkūrėjas Stasys Baltakis. Jis sako esantis A. Škėmos gerbėjas, o ir filme gvildenamos temos, pavyzdžiui, Holokausto laikotarpis, jam ganėtinai įdomios: „Komedijas prodiusuoju tam, kad uždirbčiau rimtiems filmams, dokumentikai. Tokia, matyt, mano, kaip prodiuserio ir buvusio dėstytojo misija. Noriu, kad Lietuvoje būtų gero kino. Labai tikiu „Izaoko“ komanda: režisieriumi, aktoriais ir visais prisidėjusiais.“

Stasys Baltakis, I. Ripinskytės/LRT nuotr.

„Izaokas“ jau yra nufilmuotas ir dabar renkamos lėšos filmo postprodukcijai. „Tam reikia maždaug 35 tūkst.  Dalį pinigų (18 tūkst.) tikimės surinkti sutelktinio finansavimo platformoje „Indiegogo“, – pasakoja filmo prodiuseris.

Iš viso „Izaoko“ biudžetas – 450 tūkst. eurų. Tai labai nedidelė suma, turint omenyje, kad kai kurių scenų filmavimas atsiėjo keliasdešimt tūkstančių. „Tokio filmo kūrimas turėtų kainuoti apie milijoną eurų. Taigi didelė padėka ir pagarba žmonėms, kurie dirbo gaudami labai mažą atlygį arba išvis už dyką“, – sako S. Baltakis.  

Dalis filmo (apie 30 min.) jau buvo parodyta gegužės mėnesį vykusiame kino industrijos renginyje ir, pasak prodiuserio, sulaukė gerų vertinimų. Kai bus baigti postprodukcijos darbai, filmas bus rodomas užsienio festivaliuose ir planuojama, kad jau kitų metų pavasarį jis pasirodys Lietuvos kino teatruose. „Tikimės, kad žmonės jo laukia ir ateis pasižiūrėti“, – priduria prodiuseris.

Plačiau - vaizdo įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.