Kultūra

2018.07.23 10:24

E. Banytė: priliesti tikrovę (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.07.23 10:24

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Nadia Murad su Jenna Krajeski „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“, Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ ir Ales Razanau „Lietuviški punktyrai“.  

Viena vertus, skaitydami turime reikalą su išmone, kita vertus, tekstuose neišvengiamos epochos, autoriaus, sociokultūrinės situacijos ir kt. žymės, tampančios teksto figūromis ir dėl to galimos interpretuoti. Kita vertus, kai skaitome atsiminimus ar biografijas, kartais sunku patikėti, kad visa tai tikra. Dažnai kartojama banalybė, kad tikrovė pranoksta fikciją, turi pagrindo. Vasarą kalbame apie visokius „atotrūkius“ ir kartais netgi keliame sau tikslą „atitrūkti nuo kasdienybės“. Bet tada pasineriame į ko nors kito arba kokią nors kitą. Tai neišvengiama.

Nadia Murad su Jenna Krajeski „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija“ (iš anglų k. vertė Eglė Podčašinskienė)

Galbūt dėl žaidimų savo dažniausiai saugioje smėlio dėžutėje, o gal dėl naujienų portalų nesidomėjimo užsienio žiniomis, apie jazidų (kurdų kalba kalbančios Irako etninės ir religinės mažumos) genocidą, kurį vykdė „Islamo valstybė“ kone trejus metus, Lietuvoje nėra plačiai žinoma ar bent jau kalbama. Genocidas ką tik įvyko, iš ISIS išvaduotoje teritorijoje buvo rastos 72 masinės kapavietės, o mes vis dar aiškiname Atsiminimų autorė Nadia Murad – viena išgyvenusiųjų. Dabar ji yra žmogaus teisių aktyvistė, Jungtinių Tautų Geros valios ambasadorė, nominuota Nobelio taikos premijai, apdovanota Vaclavo Havelo ir Andrejaus Sacharovo premijomis. Ji dar labai jauna, vos 25-erių metų, gimusi 1993 m. Irake ir priklausanti jazidų (giminingų kurdams) etninei ir religinei mažumai. 2014 m. jos gimtąjį kaimą, kur mokėsi ir gyveno ūkininkų šeimoje, užpuolė „Islamo valstybė“, kuri visus jazidus (žinia, kaip ir bet kurio kito tikėjimo atstovus) laiko netikėliais, trukdančiais sukurti „islamo kalifatą“. Per vieną dieną ISIS kariai nužudė 600 taikių kaimo žmonių, tarp kurių ir Nadios Murad motiną bei kitus 6 didelės šeimos narius. Knygos autorei tuo metu buvo 21-eri. Kadangi buvo pakankamai jauna ir graži, ją pardavė teroristams kaip sekso vergę, vadinamąją sabiją: „Savo centruose Sirijoje ir terorizmo pogrindžio centruose Irake jie daug mėnesių planavo prekybą vergėmis <...>. Jas [taisykles – E. B.] gali perskaityti bet kas: sabijų plano detalės išdėstytos „Islamo valstybės“ Tyrimų ir fatvos ministerijos išleistame lankstinuke. <...> Sabijos gali būti dovanojamos kaip dovanos ar parduodamos savininkui užsigeidus, „nes jos yra tik nuosavybė“, sakoma „Islamo valstybės“ lankstinuke. <...> Taip pat nurodoma, kad savininkas gali turėti lytinių santykių su lytiškai dar nesubrengusia verge, jei „ji yra tinkama sueičiai“, o jei netinkama, „ja galima mėgautis be sueities“. (p. 165–166)“.

N. Murad buvo išgabenta į Mosulo miestą, mušama ir prievartaujama, be to, deginama cigaretėmis, nes per daug klykė ir priešinosi. Galiausiai su gerų žmonių pagalba jai pavyko pabėgti iš ISIS kontroliuojamos zonos ir pasiekti pabėgėlių stovyklą. 2015 m. vasarį ji davė interviu Belgijos dienraščiui. Vėliau tais pačiais metais ji pasinaudojo Vokietijos pabėgėlių programa ir apsigyveno Badene-Viurtemberge. Jos kartu su žurnaliste Jenna Krajeski parašyta knyga angliškai pasirodė 2017 m. lapkritį, o lietuviškai išleista 2018 m. pradžioje. Skubus vertimas šiuo atveju buvo vertybė. Pasaulis neramus, ir gausybė pabėgėlių, legaliai arba ne, nori kirsti Europos sienas. Žmogiška būtų bent pabandyti suprasti jų padėtį, nors visiškai suprasti tų siaubų saugiai gulint savo lovoje turbūt neįmanoma.

Ši knyga parodo, kad prekybos žmonėmis auka ir sekso vergė gali daug, jei tik pasiryžta, nes ryžtas kalbėti apie pačius baisiausius gyvenimo potyrius ją paverčia išgyvenusiąja, kovotoja, kuri, pasakodama savo istoriją, iš tiesų liudija naikinamos tautos situaciją. Neįsivaizduoju, kiek drąsos reikėjo konservatyviai rytietei imti pasakoti atvirai. Mes čia, Vakaruose, kartais atviri iki nuogumo. Rytuose, ypač moterims, tai nepriimtina: šeimos istorijos lieka už šeimos namų durų. Ir suprantu, kad cinikai gali pasakyti, kaip taip N. Murad sau „susikrovė kapitalą“. Taip visada kalbama apie drąsesnius.

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė)

Pasakojant keičiasi fokusavimas: girdime Laros, aplinkosaugininkės ir universiteto dėstytojos, bei jos dukters Avos, kuri savanoriauja Afrikoje, balsus. Taip pat egzistuoja pasakotojo figūra, kuri labai priartėja prie Lauros sūnaus Alsako suvokimo, nors čia dažniausiai išlaikomas trečiojo asmens kalbėjimas. Laura abu savo vaikus augino taip, kaip manė esant teisinga – su meile, pabrėždama aplinkosaugos svarbą. Vis dėlto Ava stengiasi nuo motinos kuo greičiau pabėgti atgal į nesibaigiančias humanitarines misijas, o Aslakas yra asocialus: į geriausią miesto restoraną pavalgyti su tėvais ateina dvokiantis, nesiprausęs, dėmėtais drabužiais. Iš jo mokykloje buvo žiauriai tyčiojamasi, mokiniai jį mušė, net siūlė nusižudyti, nes jis esąs nevykėlis, kurio niekas niekada nemėgs (p. 111). Situacijos niekas tinkamai nesuvaldė. Galiausiai po kelerių metų jis, vienišas, piktas jaunuolis, internetu susipažįsta su mergina, kuri jį įkalbina eiti ir šaudyti ko daugiau žmonių. Baisiausia tai, kad savo pasirinkimą taip elgtis jaunuolis gali motyvuoti savo motinos mėgstamiausiu mąstytoju Mišeliu Seru, tik, žinoma, iškreiptai: esą žmonės niokoja pasaulį, todėl jų reikia išnaikinti kaip įmanoma daugiau. Turbūt vienas iš baisiausių dalykų, kurie gali nutikti – stengtis auginti vaiką kaip įmanoma geriau, bet paskui suvokti, kad jis tapo nestabiliu nusikaltėliu. Ne be reikalo Lauros paveikslas iš visų romano personažų atrodo mažiausiai stereotipiškas ir geriausiai pavykęs: jam nereikia jokio papildomo dramatizmo, galima daug ką nutylėti ir skaitytojai tai rekonstruos.

Skaitant knygą justi, kad autorė – žurnalistė. Tekstas labai aiškus, jį paprasta skaityti. Kartais netgi norėjosi, kad jungtys būtų mažiau akivaizdžios, kad būtų palikta daugiau vietos vaizduotei. Vis dėlto tenka pripažinti, kad tema ypač aktuali, o tėvų ir vaikų santykiai atskleisti įžvalgiai: jie lyg atvirkštiniai vienas kito atspindžiai (p. 209). Nei viena motina nėra tokia, kokios norime – yra tokia, kokią turime, ir tragedija prasideda tada, kai trūksta suvokimo, kad ji mūsų ir dėl to mums vienintelė bei geriausia. Vaikai irgi negali būti idealūs, o bet koks fanatizmas – kad ir geriausių tikslų paskatintas  yra naikinantis. Mano galva, didelis šios knygos privalumas – kad ji ypač tinkama paauglių skaitybai ir aptarimams, bet rekomenduotina visiems, kam patinka paprastai parašyti romanai aktualiomis šiuolaikinio pasaulio temomis.

Ales Razanau „Lietuviški punktyrai“ (redaktorė Alma Lapinskienė)

Kūrėjo gyvenimas, kaip ir bet kurio liberalesnių pažiūrų sovietinio piliečio, buvo sunkus. A. Razanavą išmetė iš Minsko universiteto, kur studijavo baltarusių filologiją. Tačiau kiti poetai, kurių santykiai su tuometės valdžios sluoksniais buvo geri, jam padėjo ir todėl poetas buvo perkeltas į Bresto pedagoginį institutą. Jį baigęs kurį laiką dirbo mokytoju kaimiškose vietovėse ir daug rašė. Anot Almos Lapinskienės, daug metų verčiančios A. Razanavo poeziją, baltarusių literatūrologai pripažįsta, kad santykis su lietuvių literatūra ir jos vertimai turėjo įtakos formuojantis paties A. Razanavo poetinei kalbai ir kūrybos pobūdžiui. Ko gero, nenuostabu, kad, paskatintas vertėjos ir bičiulės Almos Lapinskienės ėmėsi pats rašyti lietuviškai. Per kelis dešimtmečius teigė pajutęs ryšį tarp lietuvių kalbos garsyno, reikšmių ir aplinkos, ėmęs tarsi matyti ir girdėti pasaulį lietuviškai.

Pasirinktas „punktyrų“ žanras yra būdingas A. Razanavo kūrybinis užmojis – jam būdinga novatoriška, kartais net eksperimentinė forma, taigi jis rašo ir paties vadinamuosius veršakazus, ir znamus, ir kvantemas. Šiame lietuviškos poezijos rinkinyje gerai matyti, kad Razanavas neužsižaidžia metaforomis ar puošnumu. Jam rūpi rasti netikėtų sąsajų ten, kur tai leidžia padaryti pati kalba – panašus skirtingus dalykus reiškiančių žodžių skambėjimas suartina ir reikšmes todėl atsiveria naujas kalbos tikrovės potyris: „Žabangose? / Žaibas / apšviečia bangas (p. 17).“ Tokių kalbinių pastebėjimų ar veikiau stebėjimų kalba pagrindu ir parašyta visa knygelė. Ją sudaro 8 punktyrai, pavadinti pagal tai, kas stebima, pvz., „Lipdo kregždės lizdus“, „Linai mėlynuoja“ ir kt. Žinoma, visa tai apsupta tirštos, poetiškai intensyvios ir įžodintos aplinkos, todėl pavadinimai padeda punktyriškų vaizdų seką susieti į prasminę visumą. Būtent toks lietuvių kalbos išbandymas jos pačios galimybėmis negimtakalbio, bet itin jautraus skambesiui poeto eilėse man atrodo didžiausia šios knygos vertybė, todėl ją kaip įdomią ir svarbią mūsų kultūrai rekomenduoju visiems poezijos mėgėjams.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.