Kultūra

2018.07.05 19:53

L. Klimka. Liaudies dainos galia (komentaras)

2018.07.05 19:53

Mūsų kartos žmonėms teko našta, o kartu ir laimė būti didelių istorinių įvykių liudininkais ir dalyviais. Iškovota tautos laisvė – didžioji dvasinė vertybė šiame pasaulyje. Prieš trisdešimtmetį birželio 5 d. įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis reiškė tautos pavasarį, išaušusį po žvarbios sovietmečio žiemos. Viso pasaulio žiniasklaida tuokart mūsų žygį į laisvę pavadino dainuojančia revoliucija. Išties, liaudies daina ir sunkiuose XX-jo amžiaus išgyvenimuose tautą guodė, stiprino jos dvasią, telkė vienybei. Skaudžia gaida tremtinių vagonuose, Sibiro miškuose, kolchozų beduonėje, partizanų žeminėse, ir labai viltingai – Baltijos kelyje,  ryžtingai – Sausio tryliktosios barikadose.

Ir štai kas svarbu šiandieną... Juk pagrindinis valstybės rūpestis, pagrindinė jos funkcija, strateginis siekis – išlaikyti tautos gyvastį, kurią išreiškia etninė kultūra. Galime pasidžiaugti gražia jos raiška, vykstančia švenčių metu ir sostinėje, ir visuose regionuose, kaimo bendruomenėse. Lietuviškos dainos pripažintos tarptautiniu lygiu: mūsų Dainų švenčių tradicija ir senoviškasis sutartinių atlikimas yra pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąraše, kurį sudaro UNESCO. Žinia, liaudies daina dabar skamba nebe kaimo laukuose ar vakaronės, o miesto scenose, iš žmonių, susibūrusių į folklorinius ansambius, lūpų. Tokia laikmečio valia: etninė kultūra, kitados buvusi prigimtine kaimo žmonių gyvensena, dabar tapo elitinės kultūros dalimi. Folkloras - tai dvasinis penas giliai jaučiančiai bei mąstančiai lietuvio sielai... Tad yra taip pat ir profesionaliosios muzikos pagrindas. Talentingiausi lietuvių kompozitoriai yra pritaikę liaudies dainas koncertiniam atlikimui arba įspūdingai panaudoję šį lobyną savo kūryboje.

Iš kur toji dainos galia? Atsakant į šį klausimą, dera pasitelkti praeities tyrinėtojų įžvalgas. Štai profesorius Mykolas Biržiška savo 1916 metais parašytame besikuriančioms lietuviškoms mokykloms pirmajame vadovėlyje, pavadintame „Lietuvių dainos“, pratarmėje apie dainų istoriją taip sako: „Kaip sena yra lietuvių tauta, taip mūsų žmonės savo dainas visados dainavo... Buvo laikas, kai visa tauta jas dainavo. Lietuvai vis labiau sueinant į santykius su kaimynais, ji ėmė iš jų vis daugiau semtis ir nebebranginti savo senovės. Ėmė nuo tautos skirtis kunigaikščiai, diduomenė, bajorai ir šiaip šviesuomenė. Ėmė niekinti tautos padavimus, papročius, dainas. Daina teišliko „po šiaudiniu stogu“, kaimiečių vis dar tebedainuojama. Jųjų dainomis susidomėjo kitataučiai ir atkreipė į jas lietuvių šviesuomenės dėmesį. Pati šviesuomenė vėl ėmė grįžti tauton, branginti jos senovę, kalbą, dainas, rinkti jas, bent jųjų likučius. Didžiuma dainų per tuos jųjų niekinimo amžius išnyko, bet kas dar liko, žavi stebina mus savo skambumu, malonumu ir senobingumu. Kitataučiai sako mus esant „dainingiausią pasaulio tautą“.  

Prof. M. Biržiška šį savo įstabų leidinį patobulinęs 1923 m. išleido ir Kaune, pavadinęs „Dainų literatūros vadovėliu“. O apie karines istorines liaudies dainas profesorius parašė atskirą leidinį „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“ (1920 m.). Jo rūpesčiu į lietuvių kalbą iš lenkų buvo išversta ir 1921 m. išleista Juozapo Ignaco Kraševskio studija „Lietuvių dainos“. Visa tai – kuriamai tautinei mokyklai...

Profesorius savo raštuose teisingai pastebi, kad liaudies dainose – ir tėviškės gamtos garsai, ir tūkstantmečiai mūsų istorijos. Dainos tobulos, nes gludintos šimtmečiais. O kokios jos įvairios! Jų prasminius atspalvius pabandė išryškinti profesorius kunigas Adomas Jakštas-Dambrauskas, 1900 metais „Žinyčios“ žurnale išvardijęs daugybę dainavimą nusakančių žodžių, surinktų iš gyvosios kalbos: „dainuoti, raudoti, traldaruoti, lyguoti, ūksoti, augoti, talanduoti, traskuoti, suomuoti, tabaluoti, liūliuoti, kvėpčiuoti, suokti, tiepti, laskuoti, talaluoti, ripuoti, žiovaliuoti, ulduoti, laluoti, aluoti, tūtuoti, liuoliuoti, niniuoti, uoliuoti, samaliuoti, lyruoti, giedoti”. Šiandien tai beveik negirdimi žodžiai! Tas pats autorius pateikia ir dainos rūšis nusakančius žodžius: „giesmė, suoma, loska, pliauškinė, makalainė, paduotinė, suoktinė, sutartinė, rinktinė, palaidom talala, tabalaika, lala, ulda, uola“.

O tie kitataučiai, kurie ir mūsų tyrinėtojų dėmesį atkreipė į stebuklingąjį dainų pasaulį, tai olandas Reinderis van der Meulenas, 1907 metais parašęs disertaciją „Gamtos prilyginimai lietuvių dainose ir raudose“ bei suomis Aukusti Robertas Niemi, 1913 metais paskelbęs lietuvių dainų studiją, palygindamas jas su latviškomis. Lietuviai neskubėjo tyrinėti savo lobyno, nors Stasys Šilingas dar 1903 m. buvo parašęs ugningą straipsnį „Tautos dainų genezis“. Ten tokie poetiški žodžiai apie šienpjovį: „Pražydusios gamtos šventė perveria jį tvėrybos bangomis ir ugdo jo dainą”.  Tik 1920 m. kunigas Teodoras Brazys parašė studiją „Apie tautines lietuvių dainų gaidas (melodijas)“, o 1927 metais rašytojas Balys Sruoga paskelbė mokslinę studiją „Dainų poetikos etiudai“, nepraradusią vertės ir savo įtaigos iki šiol.

Labai norėtųsi, kad liaudies dainos vertę žinotų ir šiandieninė jaunoji karta. Kad kartu su vidurinės mokyklos atestatu turėtų ir liaudies dainų „kraitį“. Visiems atvejams: žygiui, darbui, šventei...  Iš to ir meilė  mūsų istoriniam kultūros paveldui bei tautinėms tradicijoms rastųsi...

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.