Kultūra

2018.07.03 15:56

O. Koršunovas: įkvėpimo semiuosi Lietuvoje

LRT.lt2018.07.03 15:56

Lietuvoje teatras tradiciškai vaidina svarbų vaidmenį. Šalis maža ir susitelkusi į kultūrinį vyksmą, prancūzų leidiniui „Festival d`Avignon“ sako režisierius Oskaras Koršunovas. Jis teigia įkvėpimo besisemiantis Lietuvoje: „Rinktis „Tartiufą“ pastūmėjo paskutiniu metu Lietuvoje ypač klestintis politinis tartiufizmas.“

Liepos 17–21 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Tartiufas“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, bus parodytas viename seniausių ir labiausiai vertinamų Europoje Avinjono teatro festivalyje. Ši Moliere`o komedija įtraukta į pagrindinę festivalio programą, kurioje pristatomi garsiausių pasaulio režisierių darbai. Net penki spektakliai vyks prestižinėje „Opera Confluence“ salėje.

Šiemet Avinjono festivalyje bus parodyti 47 spektakliai iš įvairių pasaulio miestų. Oskaras Koršunovas savo kūrybą Avinjono publikai pristatys jau septintą kartą. Čia rodyti pirmieji jo spektakliai „Ten būti čia“ ir „Senė 2“, vėliau Avinjono festivalis koprodiusavo „Meistrą ir Margaritą“, „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, 2001 m. buvo parodytas „Ugnies veidas“, vyko Gintaro Grajausko pjesės inscenizacija dalyvaujant prancūzų aktoriams. 

Į Oskarą Koršunovą su klausimais apie „Tartiufą“ kreipėsi ir tebesikreipia kritikai, žurnalistai iš įvairių prancūziškų leidinių. Čia pateikiamos kai kurių pokalbių ištraukos.


* * *

– Šiemet grįžtate į Avinjoną po 2003 m. parodytos „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“. Ką jums reiškia šis sugrįžimas į Avinjoną po tiek metų ir ką reiškia pristatyti spektaklį pagal Moliere`o o pjesę?

– Su Avinjonu bendradarbiavimas prasidėjo dar 1997 m., kai parodėme pirmuosius mano spektaklius „Ten būti čia“ ir „Senė 2“. Vėliau Avinjono festivalis koprodiusavo „Meistrą ir Margaritą“, po to „Romeo ir Džuljetą“. 2001 m. mes labai sėkmingai parodėme Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veidą“. Taigi tai šešeri metai, svarbiausi mano kūrybiniame kelyje.

Avinjonas atvėrė mano teatrui duris ir langus ne tik į Prancūzijos, bet ir į viso pasaulio scenas. Už tai esu labai dėkingas Bernardui Faivre d`Arcier – jis tikėjo mumis ir mus globojo. Tai buvo pati pradžia, mano teatro vaikystė. Mums buvo nelengva – tuo metu savo šalyje neturėjome nei finansavimo, nei palaikymo. Jeigu ne Avinjono festivalis, neaišku, kaip apskritai būtų susiklostęs mano likimas. Todėl sugrįžimas man yra labai simboliškas. Žinoma, „Tartiufo“ parodymas Prancūzijoje ir dar Avinjone – tai pats didžiausias išbandymas.

– Kodėl iš visų Moliere`o pjesių pasirinkote būtent „Tartiufą?

– Man ši Moliere`o komedija yra viena aštriausių. Istoriškai žiūrint, vargu ar atsiras koks nors kitas teatro kūrinys, sukėlęs tokią polemiką, netgi supriešinęs tuo metu dvi stipriausias jėgas Europoje – Vatikaną ir Liudviko XIV valdžią. Su tikėjimu susijusi veidmainystė yra didžiausias blogis, apie tai jau kalbėjo Kristus, apkaltindamas fariziejus. Sekuliarėjant pasauliui problema neišnyko. Atsiranda vis kitos ideologijos, kurios tampa niekšų priebėgomis. Tartiufiška matrica veikia toliau. Kuo tos ideologijos radikalesnės, tuo labiau reiškiasi tartiufai.

Gerai atsimenu komunizmo laikus ir komunistinius tartiufus. Viena vertus, tai buvo visiška paranoja, kita vertus – buvo matyti, kaip ta matrica puikiai veikia. Prieš fanatiškus moralistus nėra jokių ginklų. Tai supratę tartiufai tampa nenugalimi. Mačiau kaip po 90–tųjų metų komunistai persimetė į tikinčius arba itin liberalius, ir visi jais čia pat patikėjo. Moralizuojančiais politikais tiki visi, ir politikai tai žino. Dabar tai įgavo naują pagreitį. „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai tapo nauja veidmainystės arena. Man atrodo, dar niekad istorijoje tartiufai neturėjo rankose tokių ginklų kaip dabar. <...>

– Ar „Tartiufas“ – tam tikra mūsų modernaus pasaulio satyra? Ar jums teatras turi turėti politinį aspektą?

– Taip. Būtinai.

– Ką jums reiškia kurti teatrą? Ir ypač jūsų gimtojoje Lietuvoje?

– Teatras yra mano gyvenimas. Savo gyvenimą sprendžiu teatru. Pavyzdžiui, sulaukęs keturiasdešimties stačiau „Hamletą“. Manau, kad „Hamletas“ – tai atsakomybės drama. Svarbiausia joje ne „būti ar nebūti“, o „dabar arba niekada“. Hamletas nebeturi galimybės trauktis, žaisti, repetuoti gyvenimą. Jis turi sau atsakyti, kas jis toks. Tą sau bandžiau padaryti ir aš, statydamas „Hamletą“.

Lietuvoje teatras tradiciškai vaidina svarbų vaidmenį. Šalis yra maža ir gana susitelkusi į kultūrinį vyksmą. Taigi, net ir vienas spektaklis gali daug ką įtakoti. Aš įkvėpimo semiuosi Lietuvoje. Rinktis „Tartiufą“ pastūmėjo paskutiniu metu Lietuvoje ypač klestintis politinis tartiufizmas.

– Kokia svarba Jūsų spektakliuose tenka bendravimui su publika? Kokį ryšį siekiate sukurti?

– Esminė. Manau, kad teatro erdvė yra ne scenoje, o žiūrovų galvose, jų vaizduotėje. Scena yra tik tramplinas ten patekti. Kurdamas negalvoju apie žiūrovus – tai įvyksta savaime. Ir, tiesą pasakius, gana tiksliai pataikau. Vėliau, rodydami spektaklius, kartu su aktoriais analizuojame žiūrovų reakcijas.

Kalbėjosi Malika Baaziz, „Festival d`Avignon“.

***

– Koks Tartiufo hipokritiškumo mastas? Šeimyninis? Socialinis? Ar Jūsų Tartiufas yra įkurdintas konkrečiai Lietuvos, Europos, o gal net globaliame kontekste?

– Tartiufas dabar apsigyveno ir veikia visuose lygiuose. Į mūsų namus jis ateina socialiniais tinklais pačiais įvairiausiais pavidalais.

Politinėse erdvėse jis tiesiog turškiasi. Lietuvoje mes turime savo Tartiufą – tai mūsų Seimo daugumos lyderis. Yra ir mažesnių – visus juos žiūrovai atpažįsta ir juokiasi. Rytų Europoje jie apskritai žengia pergalingą žygį. Lenkija turi Jaroslavą Kačinskį. Vengrija – Orboną. Kiti laukia savo eilės. Kaip žinoma, populizmas toli gražu ne svetimas nei Putinui, nei Trumpui. Dešinieji ir kairieji radikalai yra tartiufai, jų idėjos neturi nieko bendro su racionalumu ir ekonomika, nuo kurios dabar tampame visiškai priklausomi. Taip dar niekada nebuvo. Mūsų nekratė pasaulinės ekonominės krizės. Tai buvo paskirų žmonių ir paskirų valstybių problemos. O dabar mūsų visų, netgi visos planetos likimas – vienos globalios ekonomikos rankose. Toks įspūdis, kad joje vykstančių procesų niekas nevaldo, netgi nenuspėja krizių. Taigi, atsiranda pilna moralizuojančių ir pranašaujančių tartiufų – finansinių analitikų ir taip toliau. Žinoma, jų visų skiriamasis bruožas – baisus neatitikimas tarp žodžių ir veiksmų.

– Moliere`as net absoliučios valdžios akivaizdoje siekė būti nepriklausomas rašytojas ir režisierius. Jo parašyta pjesė „Tartiufas“ buvo uždrausta ir sukėlė didelį skandalą. Kaip Jūs kaip menininkas matote savo laisvę dabar?

– Dėl Moliere`o laisvės būtų galima pasiginčyti, kaip ir dėl menininkų laisvės liberaliame pasaulyje. Na, bet tokių problemų, kurios dabar yra Rusijoje, Vengrijoje ar Lenkijoje, mes Lietuvoje kol kas neturime.

– Kokios vaidybos reikalaujate iš savo aktorių?

– Viena iš temų spektaklyje – tai pati vaidyba. Ar dar gyva Melpomenė? Ar dar įmanoma vaidyba klasikine šio meno prasme? Ar yra šiuolaikinė vaidyba, aktorius, nevaidyba, kaip su tuo sąveikauja ar koreliuoja sceninės technologijos, jos žudo ar padeda aktoriui? Kažkuria prasme Moliere`as pasirinktas ir kaip vienas svarbiausių vaidybos sampratą formavusių reiškinių.

– Kokios jėgos nuvainikuoja / demaskuoja moderniuosius tartiufus? Ar šiuolaikiniai tartiufai identifikuojami taip aiškiai kaip Moliere`o laikais?

– Tartiufą identifikuoti tampa vis sunkiau. Liberaliame pasaulyje jis yra hidra, kurios galvą nukirtus išauga dar dešimt galvų. Beje, viena iš teatro misijų turėtų būti jį demaskuoti. Geras teatras visais laikais buvo visų pirma moralės arbitras.

Kalbėjosi Agnes Santi, „La Terrasse“

D. Matvejevo nuotr. ***

– Kodėl spektaklio scenografija žalia ir kaip joje vyksta veiksmas? Ariane Mnouchkine pastatė „Tartiufą“, pasitelkdama kylančio islamistų fanatizmo bangą.  Ką Jūs norite demaskuoti savo versijoje?

– Kontekstai man yra labai svarbūs. Visų pirma, veidmainystė – religinė, politinė – nutiesė klaidžiausius istorijos labirintus. Versalis, kurio atidarymo proga įvyko „Tartiufo“ premjera, matyt, ne man vienam asocijuojasi su prancūzišku parku ir apkarpytomis gyvatvorėmis. Kitas svarbus aspektas mums buvo virtualus pasaulis ir ekranas, tapęs naujųjų laiku altoriumi. Pradinis kompiuterio ir virtualaus pasaulio interfeisas (kitaip sakant, sąsaja) kaip tik ir buvo žalias, jeigu prisimenate, labai schemiškas, primenantis Versalio parkus. Kuriant televizinius, internetinius fakeus kaip taisyklė taip pat naudojamas greenscreenas. Taip atsirado žalia – melo, paslapties ir pavojaus – spalva. Taip, matyt, archetipiškai iki šiol mūsų sąmonę veikia girios ir žalios tankmės įvaizdis.

Taip, Mnouchkine pastatė „Tartiufą“ pasitelkdama kylančio islamistų fanatizmo banga, o mes imamės „Tartiufo“ kaip atsako pasaulyje kylančiai naujojo puritonizmo ir dešiniojo populizmo bangai. Per televizijos, kompiuterių ir Iphone`ų ekranus į mus skverbiasi naujieji moralistai – tartiufai.

– Atrodo, kad ketinate nustebinti prancūzų žiūrovus, įpratusius prie klasikinės Tartiufo interpretacijos?

– Aš neturiu tikslo nustebinti žiūrovų. Nebent jei žiūrovas nustebtų atpažinęs Tartiufą ne kaip praeities, o kaip dabarties, jo gyvenimo personažą.

Kalbėjosi Gilles Costaz, „Theatral Magazine“