Kultūra

2018.07.04 11:36

G. Žickytė: nenorėčiau grįžti į savo karjeros pradžią

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.07.04 11:36

Kelias į pripažinimą nebuvo lengvas ir į karjeros pradžią grįžti nesinorėtų, bet kai įdedi daug darbo, esi sąžiningas sau ir kitiems, ima sektis, portalui LRT.lt sako režisierė Giedrė Žickytė, palaikanti projektą „100 Lietuvos moterų“. Kaip teigia ji, Lietuvos moterims reikėtų būti drąsesnėms, nebijoti išsakyti savo nuomonės vyrams ar darbdaviams: „Dažnai matau, kaip moterys priklausomos nuo kitų, įkalintos aplinkybių. Reikia atrasti, ką nori daryti, ir nepasiduoti spaudimui.“

– Ką manote apie tokias iniciatyvas kaip „100 Lietuvos moterų“?

–Dabar visame pasaulyje atsigręžiama į moteris, o šio projekto atveju dėmesys atkreipiamas ne tik į moteris, šmėžuojančias ekranuose ir spaudoje, bet ir tas, kurios tyliai, sąžiningai dirba savo darbus.

– Ar mūsų visuomenėje pastebite lyčių nelygybės apraiškų?

– Neturiu vieno atsakymo į šį klausimą, nes atsiranda pavojus spekuliuoti šia tema. Dabar daug kalbama apie moterų diskriminavimą, ir tai natūraliai kyla iš to, kad daugelį metų mes tikrai buvome nustumtos į antrąjį planą ir dominavo vyrų teritorija.

Tačiau man atrodo, kad situacija po truputį keičiasi. Pradedama vis dažniau vertinti ne pagal lytį, o pagal darbus ir talentą. Kalbėjimas apie moteris ir nelygybę sveikintina dėl to, kad tai gali paskatinti moteris apie save pagalvoti ir paklausti – kodėl aš turiu gauti mažesnį atlyginimą ir pan.? Tam tikrose profesinėse srityse, o ypač mažesniuose miestuose, moterimis vis dar mažiau pasitikima, jos gauna mažesnį atlyginimą, nepasiekia vadovaujančių pozicijų. Ši problema tikrai egzistuoja.

– Esate žinoma tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Koks buvo jūsų karjeros kelias iki šio pripažinimo?

– Žinoma, nebuvo lengva, buvo iššūkių ir tai normalu. Kiek tie iššūkiai susiję su tuo, kad esu moteris, negaliu pasakyti. Dažnai apie tai galvoju ir negaliu palyginti, nes niekada nebuvau vaikinu.

Manau, kad jaunam žmogui kartais sunku kažką pradėti. Tačiau kai įdedi daug darbo, eini savo keliu, esi sąžiningas sau ir kitiems, anksčiau ar vėliau dalykai pradeda vykti. Tik reikia stiprybės, kurios ne visuomet būna jauname amžiuje. Dabar į savo karjeros pradžią grįžti nenorėčiau.

Dar noriu pasakyti, kad mano kuriamas kinas – dokumentika. Tai intymesnė kūrybos forma, artimesnis ryšys su žmonėmis. Nevadovauju 500 žmonių komandai, kai vyksta mūšio scena su žirgais... Tokioje situacijoje gal pasijusčiau kitaip.

E. Genio/LRT nuotr.

– Kino industrija šiuo metu – ne tik vyrų reikalas?

– Tikrai žinome, kad praėjusiame amžiuje moterims buvo labai sudėtinga šioje industrijoje, visus apdovanojimus laimėdavo vyrai, nebuvo daug moterų režisierių. Situacija keičiasi. Prieš kelias dienas JAV Kino meno ir mokslo akademija paskelbė naujų narių priėmimą ir ten 49 proc. sudaro moterys. Tendencija tampa ir female director.

– Kalbant apie moteris, kuriomis lietuvėmis jūs labiausiai žavitės?

– Gal ir nebūsiu originali, bet mane labai žavi Mirga Gražinytė-Tyla. Ji užburia savo trapumu ir, tuo pačiu, stiprybe. Taip pat tuo, ką sukuria, veikdama tokioje vyriškoje teritorijoje, kokia yra dirigento profesija.

Įkvėpimas yra ir Žemaitė. Būnant 50-ies pradėti kurti ir rašyti – įrodymas, kad niekada nevėlu daryti, ką nori ir būti savimi. Žavu ir tai, kaip Žemaitė išlaikė savo identitetą – skarelę, aprangą. Ji pradėjo rašyti tuo metu visiškai patriarchalinėje Lietuvoje, ir tai įkvepia. Tai man atrodo nepaprastai svarbu.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos moterims, nedrįstančioms pradėti daryti tai, ko trokšta?

– Palinkėčiau drąsos – nebijoti, eiti, klysti, daryti. Mūsų šalies moterys yra nuostabios, jos ne tik gražios, bet ir nepaprastai darbščios – tai įaugę į kraują per daugelį kartų. Reikia tik nebijoti, drįsti pasakyti savo nuomonę vyrui, darbdaviui. Dažnai matau, kaip moterys priklausomos nuo kitų, įkalintos aplinkybių. Reikia atrasti, ką nori daryti, ir nepasiduoti spaudimui.

Beje, kyla klausimas, ar tarp šio projekto 100 moterų yra nors viena namų šeimininkė? Gal neteisingai spėju, bet tikriausiai nėra. Dabar peršamas įvaizdis, kad sėkmės lydima moteris yra tik ta, kuri siekia karjeros, yra matoma ir pan. Man atrodo, kad sėkmės lydima moteris yra sekanti savo širdimi ir daranti tai, kas yra jos pašaukimas. Kai kurioms tai yra buvimas namuose ir vaikų auginimas. Tokios moterys turi drąsos tai pasirinkti ir nuo to jos ne mažiau vertingos.

E. Genio/LRT nuotr.

– Ar jums visuomet pakako drąsos siekti savo tikslų?

– Visi mes esame kupini prieštaravimų. Vakar kalbėjausi su žinomu lenkų kino režisieriumi Krzysztofu Zanussi, žiūrėjome mano dar nebaigtą filmą. Pasakiau jam, kad jaučiu nesaugumo būseną – kol nesi pabaigęs savo darbo, jautiesi, lyg nieko nemokėtum, baisu tai kažkam rodyti. Jis man tarė: aš tai tikrai žinau. O K. Zanussi – 79 metai. Taigi tą būseną patiriame visi.

Remiuosi vienu metodu, kai įsivaizduoji, kad eini lynu. Ir jei pažiūrėsi žemyn, gali išsigąsti ir nukristi žemyn, pamatęs, kad esi per aukštai. Tačiau jei eini iškėlęs galvą ir žiūri į priekį, gali tuo lynu praeiti.

Kai man būna baisu, kai turiu eiti į sceną, kalbėti apie savo filmą užsienio kalba didelei auditorijai, aš įkvepiu ir įsivaizduoju, kad einu lynu ir nusprendžiu nežiūrėti žemyn. Tad linkėčiau visiems, kurie ko nors bijo, įkvėpti ir eiti. Kas, jei nukrisi? Galbūt tas lynas ne taip jau aukštai, šiek tiek susitrenksi ir vėl užlipsi.

– Ką šiuo metu kuriate?

– Dabar esu užsiėmusi paskutiniuoju savo naujausio filmo kūrimo etapu, montažu. Darbinis filmo pavadinimas yra „Šuolis“, dar nežinau, ar jis pasikeis. Tai istorija apie lietuvių jūreivį Simą Kudirką ir jo laisvės svajonę. 1970-aisiais, Atlanto vandenyne susitikus Sovietų Sąjungos žvejybiniam traleriui su amerikiečių pakrantės apsaugos kateriu, jis peršoko į JAV laivą, pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo brutaliai sugrąžintas atgal sovietams. Nuo čia ir prasideda keistesnė nei pramanas istorija apie įkalinimą, atradimą, šlovę ir laisvę.

Šį filmą kuriu su prancūzais, latviais, amerikiečiais. Lietuvoje jis pasirodys kitas metais.

– Ar jūs patriotė ir jums svarbi Lietuva?

– Taip, aš labai myliu Lietuvą. Net ir šis mano filmas apie tai – kokia svarbi mums šalis, kurioje mes gimėme, ir ta kalba, kuria kalbame. Manęs dažnai klausia, kodėl neišvažiuoju ir nekuriu kitu. Tačiau aš Lietuvai labai dėkinga, taip pat ir už darbą. Daug keliauju ir kas kartą, kai nusileidžiu į Vilniaus oro uostą, įkvepiu oro, kuris nepaprastai tyras. Net oro uoste pajuntu, koks čia tyras oras, palyginus su didmiesčiais. Gyvename labai švarioje aplinkoje, čia pat mūsų šeima, seneliai, kalba, tradicijos. Iš Lietuvos semiuosi ir kūrybinių temų. Net kurdama kitoje šalyje atsinešu patirtį, kurią įgijau Lietuvoje.

Dažnai keikiame savo šalį, o aš manau, kad reikėtų labiau ja didžiuotis. Galbūt tada viskas pradės keistis. Žinoma, reikia matyti problemas, jų negali nebūti. Tačiau arba tu eini ir sprendi problemas, arba tiesiog viską kritikuoji. Manau, kad pirmas būdas geresnis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.