Kultūra

2018.06.27 12:18

L. Klimka. Paskutinę birželio savaitę (komentaras)

2018.06.27 12:18

Šios savaitės dienos, taigi nuo Joninių iki Petrinių, kitados vadintos kupolinėmis. Kupolės, kaip žinia, – bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo trumpėti. Per Petrines, birželio 29-ąją, šviesioji  paros dalis bus trumpesnė jau trimis minutėmis. Pasak prosenovinių mitinių vaizdinių, Saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. Paskutinį kartą per Petrines ji patekės linksmai, šokdama  pasirėdžiusi margaspalviais rūbais. Bet sakoma, kad tą rytmečio stebuklą gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės... Ir ne miegaliai, nes teka – apie 5 valandą ryto.

Kalendorinių papročių tyrinėtojai mano, kad Petrinėmis kitados užsibaigdavo baltiškasis vasarvidžio apeigų ciklas. Apie abiejų švenčių  panašumus yra rašęs M. Valančius „Palangos Juzėje”. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė miške užgiedos – ir lyja… Sakmė pasakoja, kad volungė troškulį malšina tik rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais juos kasti. Todėl nuolat ir prašanti Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam už tinginystę galima gerti tik nuo akmens. Po Petrinių gegutė nustojanti  kukuoti: pavirstanti vanagėliu arba užspringstanti miežio akuotu.

Be senųjų švenčių ar minėtinų dienų mūsų laikais į kalendorių įsiterpia ir visai naujos. Štai tik prieš porą metų Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, skelbiančią Tarptautinę asteroido dieną. Tai būtų birželio 30-oji, primenanti nepaprastą įvykį, atsitikusį prieš 110 metų, bet iki šiol  mokslininkų dar pilnai neišaiškintą.

Tos dienos ryte virš Sibiro taigos, Tunguskos upės rajone  plykstelėjo galingas sprogimas, kurio banga sukėlė 5 balų žemės drebėjimą, nuvilnijusį per visą planetą. Pagal sprogimo pasekmes – išvartytą mišką 200 tūkst. kv. km plote – apskaičiuota, kad jo galia buvo net tūkstantį kartų didesnė už atominės bombos, numestos ant Hirošimos. Dabar neabejojama, kad šio įvykio priežastis – kosminė: į Žemę smogė arba nemažas asteroidas, arba ledinis kometos branduolys. Asteroidai – tai mažos planetėlės, skriejančios elipsinėmis orbitomis aplink Saulę; jų skersmuo – nuo vieno iki tūkstančio kilometrų. Šie kosminiai  kūnai yra susiformavę iš proplanetinės medžiagos arba yra didesniųjų skeveldros. Ypač jų daug tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

Asteroido diena turi žmonijai priminti, kad iš kosmoso nuolat gresia rimtas pavojus. Iki įvyko Tunguskos sprogimas, apie tai rimtai net nebuvo mąstoma. Tik viduramžiais gąsdintasi, jog kometos pasirodymas danguje pranašaująs nelaimes. Tiesa, 1906 m. verslininkas Danielis Barringeris įrodė, kad Amerikos Arizonos dykumoje  viena gyvenvietė yra įsikūrusi gilioje dauboje, kuri – kosminės kilmės. Tas krateris nedidelis – apie mylią skersmens, o atsiradęs maždaug prieš 50 tūkst. metų. XX amžiaus viduryje kosminių katastrofų pėdsakus ėmėsi  tyrinėti geologas ir astronomas Judžinas Šūmeikeris, sukurdamas astrogeologijos mokslo pagrindus. Beje, šio garsiojo mokslininko, žuvusio autokatastrofoje 1997 m., pelenai, pagerbiant jo nuopelnus artimojo kosmoso tyrimuose, buvo nugabenti į Mėnulį.

Mūsų planetos paviršiuje dabar nustatyta esant apie 200 smūginių kraterių, o dar keletą kartų tiek jų tebetiriama... Didžiausias šiuo metu žinomas yra Grenlandijoje. Tai Manitsoko krateris, kurio skersmuo 600 km. Jo atsiradimo kaltininkas – apie 30 km skersmens asteroidas, kritęs prieš 3 milijardus metų.  

Vredeforto kraterį Pietų Afrikoje asteroidas išmušė prieš maždaug 2 mlrd metų, o jo skersmuo – „tik“ 300 km. Lietuvos teritorija taip pat yra nukentėjusi nuo asteroidų smūgių, nors ir ne taip smarkiai. Mūsų geologai surado 6 km skersmens kraterį Mizarų kaime  prie Druskininkų ir 8 km – Vepriuose. Tiesa, akimis jų nepamatysime, nes jie atsirado prieš šimtus milijonų metų, o atslinkę ledynai užlygino juos smėlio ir žvyro nuogulomis. Kitaip yra Estijos Saremos saloje. Ten nedidelis Kali asteroidinis krateris pavirtęs ežeriuku, o ir susiformavęs tik prieš keletą tūkstančių metų. Paminėtos Žemės paviršiaus žaizdos vadinamos astroblemomis. Jeigu Žemė nebūtų įsisupusi į vandenų ir atmosferos skraistę, jos paviršius būtų panašus į Mėnulio.

Žinomas fizikas Luisas Alvarezas ir jo sūnus geologas Valteris surinko duomenų,  pagrindžiančių hipotezę, kad  galingi  kosminiai smūgiai praeityje galėjo esmingai pakeisti Žemės klimatą. Štai jau neabejojama, kad prieš 65 mln. metų asteroidas, nukritęs į vandenyną ties Meksikos Jukatano pusiasaliu, buvo dinozaurų išnykimo priežastimi. Mat atmosfera tuokart buvo taip užteršta, kad saulės spinduliai negalėjo pasiekti Žemės paviršiaus. Ir tie didieji driežai neatlaikė šalčio.

Tad nelaimė gali smogti ir iš giedro dangaus... Kaip tai atsitiko 2013 m., kai tik 20 metrų skersmens  ir 10 tonų masės asteroidas netikėtai atskriejo ir sprogo virš Rusijos miesto Čeliabinsko. Tąsyk sprogimo banga apgadino tūkstančius pastatų, o dūžtančių langų šukės sužeidė daugybę žmonių. Tai dar vienas argumentas įrodymui, kad astronomų darbai  naudingi ne tik pažintine prasme, bet ir praktiškai. Šiandien mokslininkai yra atradę ir nustatę orbitas apie 95 proc. visų netoli Žemės praskriejančių asteroidų, kurių skersmuo – virš vieno kilometro. O apskritai į  katalogus  įtraukta  per 18 tūkst. įvairaus dydžio kosminių objektų. 800 iš jų yra 140 metrų skersmens arba didesni.

Asteroidų paieškos vykdomos ir Lietuvoje, čia ypač sėkmingai darbuojasi dr. Kazimieras Černis. Pavojingi yra tie asteroidai, kurių skrodžia erdvę tarp Žemės ir Mėnulio. Štai 2013 m. vasario 15 d. 50 m skersmens kalnas praskriejo vos 30 tūkst. km atstumu nuo Žemės, taigi arčiau nei „kabo“ stacionarieji telekomunikacijų palydovai.

Laiku pastebėjus asteroidą grėsmingai artėjant prie Žemės, galima būtų išvengti katastrofos, pasiuntus jį pasitikti tam tikrą, didelį ir greitai skriejantį aparatą, gal net ginkluotą branduoliniu užtaisu. Tikslas – kad jiems susidūrus pasikeistų dangaus kūno trajektorija. Tačiau norint tinkamai pasirengti galimos kosmoso atakos atrėmimui, pirmiausiai būtina ištyrinėti asteroidų ir kometų branduolių sudėtį bei struktūrą.

2014 m. rudenį Europos kosminės agentūros aparatas „Rosetta“ po dešimties metų kelionės nuleido zondą ant kometos branduolio – tai buvo įstabus mokslinis eksperimentas. O apie asteroidus mokslininkai tikisi daug sužinoti iš dviejų šiuo metu vykdomų misijų. Netrukus asteroidą Benu pasieks amerikiečių Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos aparatas „Osiris-Rex“.  Jis  turėtų 2023 m. pargabenti asteroido grunto mėginių. Be to, Japonijos zondas „Hayabusa 2“ artėja prie asteroido Riugu ir taip pat turėtų atskraidinti kapsulę su mėginiais.  Tad dabartinės technologijos jau teikia vilčių išvengti dinozaurų likimo... O asteroidai gali būti ne tik pavojingi, bet ir labai naudingi kaip metalų išteklių šaltiniai. Tokie jų panaudos planai išties jau kuriami.