Valdovų rūmų muziejaus generalinio direktoriaus, istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Vydo Dolinsko darbas nesibaigia su darbo valandomis. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis sako, kad muziejus jam lyg kūdikis. Šiemet palaidojęs artimiausią žmogų mamą, Vydas prasitaria – darbas gelbėja. Susitaikymo su netektimi jis ieško ir kelionėse. Aplinkiniai teigia, V. Dolinskas yra tikra vaikštanti enciklopedija – kur žengia, ten veriasi nauja istorija.
Puikiai visiems žinoma tiesa, kad geram vadovui privalu būti paprastam ir draugiškam. Panašiai ir elgiasi Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras V. Dolinskas. Nesibaido jis ir eksponatus panešioti, ir parodą padėti iškabinti, ir ekskursiją palydėti.
„Gaila, bet tai turbūt irgi mūsų nacionalinis bruožas, kad nesugebame pasidžiaugti ir pasididžiuoti kai kuriais sėkmės projektais, be kurių šiandien sunkiai įsivaizduojamas valstybės ir kultūros gyvenimas. Be Valdovų rūmų šiandien sunkiai įsivaizduotume kultūros, diplomatijos ir muziejininkystės veiklą“, – tikina pašnekovas.
Prieškalėdinis laikas jam buvo pats darbymetis. „Mes švenčiam Kalėdas po to, kai lankytojai būna pašventę“, – juokiasi net dažną savaitgalį į darbą susiruošiantis Valdovų rūmų muziejaus vadovas. Būti muziejaus direktoriumi – tai ne vien prie darbo stalo sėdėti. „Reikia ne tik vadovauti, bet kartais ir panešti, ir pavežti, ir pakabinti...“ – šypsosi V. Dolinskas.
Kaip istorikas tapo muziejaus direktoriumi? Vydas juokiasi: nei svajojo, nei planavo, net ir istoriją studijuoti nebuvo jo svajonė.
„Labai daug dalykų gyvenime nutinka atsitiktinai. Susiklosto tam tikros aplinkybės ir panašiai. Šiaip tai kažkada galvojau studijuoti archeologiją, nes turėjau namuose knygą „Lietuvos archeologija“, ją labai mėgdavau vartyti, – prisimena Vydas. – Bet paskui susimąsčiau, kad jeigu aš kasinėdamas rasčiau kaulų, man būtų labai nemalonu. Ypač žmogaus. Nutariau, kad nei mediku, nei archeologu tikrai negalėčiau būti. Arčiausiai, aišku, yra istorija.“
Muziejininko karjerą vyras pradėjo nuo gidavimo – vedžiodavo ekskursijas po Vilniaus katedrą ir jos požemius. „Ten tikrai kaulelių buvo, – juokiasi pašnekovas. – Ten ir dabar yra vyskupų ir mūsų valdovų karstų. Nepasakyčiau, kad labai jauku ten kartais būna. Ypač kai šviesas išjungti reikia ir vienam vaikščioti. Bet šitų trikdančių elementų yra nedaug.“
Prisimindamas ekskursijų vedimo laiką V. Dolinskas sako, kad tada buvo domėjimosi istorija pakilimas.
„Visiems labai reikėjo tos istorijos, mažai kas žinojo apie ankstesnius kunigaikščių arba Abiejų Tautų Respublikos laikus, didikus, valdovus ir taip toliau. Tai kartais net ne dėl ekskursijos vadovo, o dėl besidominčios publikos kaltės mes katedroje išbūdavome po keturias valandas. Dabar suprantu, kad tai yra kankinimas kultūra“, – juokauja V. Dolinskas.
Vilniaus, Zalcburgo, Berlyno universitetuose studijavusį istoriką, humanitarinių mokslų daktarą vis labiau įsuko darbai Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kuriam tuo metu buvo patikėta rūpintis Valdovų rūmų atkūrimu.
Aplinkybės taip pat dėliojosi neeilinės. 2008-aisiais, kai įvyko vadovų konkursas, dar nebuvo kam vadovauti – nebuvo muziejaus. Lankytojams jis atvertas tik po penkerių metų, antra dalis – dar po penkerių. Todėl į rūmų muziejų Vydas neslepia žiūrintis kaip į savo kūdikį. Jautriai priima ir aplink Valdovų rūmus daug metų verdančias diskusijas ir priekaištus, jog tai tėra šviesaus atminimo prezidento Algirdo Brazausko paminklas sau.
„Turėčiau atsakingai pasakyti, kad taip mąsto tie, kurie A. Brazausko nepažinojo ir kurie nieko nesusigaudo gyvenime. Brazauskui buvo visiškai nesvarbu, ar jis čia įsiamžins, ar ne. Priešingai – Valdovų rūmai buvo netgi jam kaip priekaištas, vienas pagrindinių kritikos objektų ar strėlių. Tai tiek, kiek prezidentą teko pažinti. Mažai kas žino ir mažai kas apie tai kalba, kai po studijų jis atvyko į Vilnių, pasakojo, gal ir rašė, aš dabar jau neprisimenu, [bet jis apie tai galvojo], tai nebuvo kažkoks ekspromtas, kad jis dabar rūmus atstatys.
Jis prisidėjo prie katedros remonto, prie varinio jos stogo gavimo Maskvoje, nes varis buvo strateginė medžiaga. Prisidėjo prie Taikomosios dailės muziejaus, Senojo arsenalo atstatymo. Ar kas nors žino apie tai? Jam tai rūpėjo. Jam rūpėjo Vilniaus pilys kaip tam tikras valstybės simbolis. Jis buvo valstybininkas gerąja to žodžio prasme. Jam rūpėjo viskas: nuo to, kur žmogus pastatys mašiną, kur jis atsisės ant suoliuko, iki to, kad turi būti atstatyti Valdovų rūmai kaip buvusios valstybės centras. Be jo – kaip žmogus be priekinių dantų.“
Pasak Vydo, patys oponentai sukūrė įvaizdį, kad Valdovų rūmai – tai A. Brazausko pasistatytas paminklas sau. „Jau nuo kokio septinto dešimtmečio jis tuo užsiėmė. Tiesa, savęs nereklamuodamas. O tai, kad dabar susiformavęs yra tas įvaizdis, kad Valdovų rūmai yra Brazausko paminklas, tai yra oponentų problema, nes oponentai priskyrė šitą paminklą Brazauskui. Ir jie pastatė paminklą Brazauskui.
Prisiminus tikrąją istoriją, tai Seimas, kuris priėmė Valdovų rūmų atkūrimo įstatymą, buvo vadovaujamas profesoriaus Vytauto Landsbergio, o prezidentas, kuris pasirašė šitą įstatymą, yra prezidentas Valdas Adamkus. Tai čia net turėtume džiaugtis, kad visi svarbiausi mūsų atgimimo lyderiai vienaip ar kitaip prisidėjo prie Valdovų rūmų atkūrimo“, – aiškina Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius.
Vydas juokiasi, kad namuose jis būna turbūt rečiau nei darbe. Ir patys namai labiau panašūs į biblioteką, nes visos namų spintos pripildytos knygų, pasakojančių apie istoriją, meną, Lietuvos palikimą. Knygos – didžiausia žmogaus vertybė, įsitikinęs muziejininkas. Ir dar muzika – jis pats labiausiai mėgsta klasikinę, tačiau ne bet kokią.
„Drįstu teigti, kad turiu nemažą kolekciją [įrašų], ypač italų romantinės operos, Bellinio, Verdžio ir kitų kompozitorių, – sako V. Dolinskas. – Man tai netrukdo dirbti, aš galiu klausytis operos ir niūniuodamas rašyti ar skaityti. Kelionėse, pavyzdžiui, taip pat. Buvome neseniai Malborke, pakeliui kokias penkias ar šešias operas išklausėme, nes kelias ilgas – 600–700 kilometrų.“
Visgi kad ir kiek šalių ar miestų aplankytų, jo širdis jau seniai atiduota Italijai. Ypač Romai, kur istorinio paveldo tiek daug, kad gali ir dešimtą kartą eidamas per tą pačią vietą atrasti vis ką nors naujo.
„Ten tu faktiški pasijunti tarsi 5–6amžiuje – kas šiaip yra labai sunku. Tada bandai įsivaizduoti: jeigu nebūtų buvę barbarų antplūdžio, jeigu nebūtų buvę islamo ekspansijos, tai tas viskas būtų greičiausiai išlikę. Taip tokiose istorinėse iliuzijose šiek tiek pabūni. Ir su kolegomis, ir su žurnalistais kartais pasikalbame. Su žymia LRT žurnaliste Nemira Pumprickaite pasikalbam, ir vakar telefonu kalbėjomės, jai irgi Italija yra pati svarbiausia vieta. Yra keletas posakių, bet visi jie susiveda į vieną: apkeliavau visą pasaulį, o galėjau keliauti tiesiai į Italiją. Apie 60 procentų pasaulinio lygio paveldo yra Italijoje“, – liaupsių Pietų Europos valstybei negaili pašnekovas.
Emigruoti Vydas sako niekada net nesvarstęs. Net atostogaujant visad traukdavo namo – kur sava aplinka, draugai, darbai, įprastas gyvenimo būdas. Iš kelionių ir darbų grįžtančio sūnaus namuose laukdavo mama – artimiausias žmogus. Dabar namai tušti. Šį pavasarį mama išėjo po sunkios ir ilgos ligos.
„Laukdavo mama. Dabar jau, aišku, yra kitaip, – susijaudinimo neslepia V. Dolinskas. – Protas sako, kad nieko nepakeisi, bet vis tiek tai yra labai skaudu ir nelaukta, nors mama iš tikrųjų labai ilgai sirgo – nuo 1988 metų. Tai jau 35 metai. Bet kuriuo metu kas nors galėjo komplikuotis, ir būdavo tokių komplikacijų, bet atrodė... ne vieną kartą pavyko išsikapstyti, atrodė, kad ir pavyks. Bet per greitai kažkaip, per staiga... Sunku susitaikyti. Norint negalvoti, nes iš tikrųjų sunku būna, tai darbas, kažkoks užsiėmimas, galų gale net ir tos pačios kelionės, susitikimai su draugais, pokalbiai kokie nors padeda.“
Jei ne mamą pakirtęs insultas ir daugiau nei trisdešimt metų, praleistų prie jos patalo, galbūt ir Vydo gyvenimas būtų susidėliojęs kitaip. „Buvo pažįstama iš Dailės muziejaus, tai ji kartais mamą prižiūrėdavo. Tuomet vienai kitai savaitei galėdavau kažkur nusiplauti, – prisimena mamos gedintis sūnus. – Bet būdavo malonu, kai turi kam paskambinti.“
Ar ne per sunki našta teko gyvenime, Vydas sako nesvarstantis. Tomis akimirkomis, kai būna ypač sunku, Vydas sako neprarandantis tikėjimo, kad visi sunkumai vieną dieną praeis. Tuo vadovaujasi ir darbe. O ten kasdien laukia nauji iššūkiai, nuolat verda istoriniai ir meniniai ginčai.
Jau ketvirtį amžiaus Valdovų rūmų muziejumi besirūpinantis V. Dolinskas apie kiekvieną rūmų kampą ir laiptelį galėtų daug papasakoti. Tai, kad rūmai buvo atkurti, jis vadina vienu iš svarbiausių Lietuvos darbų.
Pasak istoriko, Europoje be rekonstrukcijų ir pakeitimų beveik nieko iš Viduramžių ar Ankstyvojo renesanso laikų nėra išlikę. Tačiau tokius valstybės savarankiškumo ir nepriklausomybės simbolius siekiama atkurti visur.
„Aišku, mes vėluojame, bet nebūtinai labai stipriai vėluojame. Berlyno rūmai, Dresdeno rūmai, Varšuvos rūmai. Beje, mes Berlyno rūmus aplenkėm. Labai artimai bendradarbiavom su Berlyno rūmais ir šiandien palaikom ryšius, bet ypač atkūrimo laikotarpiu mes rėmėmės jais, jie rėmėsi mumis kaip metodiniu tam tikru pavyzdžiu. Taip pat ir tų oponentų diskusijose. Ir mes labai džiaugiamės, kad net turėjome įtaką Berlyno rūmų atkūrimui kaip pavyzdys, kad net lietuviai atstato savo rezidenciją, tai ar mes, vokiečiai, negalime“, – pasakoja V. Dolinskas.
Pasak Valdovų rūmų muziejaus vadovo, labiausiai gaila, kiek daug Lietuvos paveldo išbarstyta po pasaulį. „Neišbarstyta tai, ko nebuvo pajėgta pavežti. Pavyzdžiui, išlikęs nekilnojamasis paveldas. Aišku, jis stipriai naikintas. Ypač nuo 17 amžiaus vidurio, nuo tos didžiosios Maskvos invazijos Vilniuje – amžininkai sakė, kad ten akmens ant akmens neliko. Nekalbant jau apie tai, kad labai daug ir gyventojų nužudyta buvo [...]. Iš kilnojamųjų vertybių, sakykim, knygų, paveikslų, skulptūrų, brangenybių, labai nedidelė dalis yra išlikusi. Ypač iš tų senųjų laikų.
Esame labai nukentėję ir dėl to yra kiekviena iniciatyva, kiekvienas judesys svarbūs. Reikia fiksuoti tai, kas pas mus buvo, prisiminti, identifikuoti, kur tai yra, galbūt parodų, leidinių, filmų, televizijos laidų pavidalu sugrąžinti istorinę atmintį nors trumpam – parodyti, pasidžiaugti, susivokti, kad kokio 16–17 amžiaus pirmoje pusėje Vilnius, Londonas, Paryžius, Viena buvo palyginami savo reikšme ir kultūrine, ir menine, ir politine, ir diplomatine prasme miestai. Tai yra svarbu mūsų savivertei, savimonei, istorinei atminčiai“, – įsitikinęs Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius, istorikas V. Dolinskas.
Visas pokalbis su V. Dolinsku – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
