Dainos ir ugningi šokiai prie laužų arba vagystės ir būrimai – tokie bene tvirčiausiai įsišakniję stereotipai apie romų tautą. Šiuos mitus paneigti bandantys entuziastai Lenkijos Tarnuvo mieste įkūrė romams skirtą muziejų.
Ilgesingos romų dainos vieno pirmųjų romų kultūros Lenkijoje tyrinėtojų Adamo Bartoszo gyvenime skamba jau seniai – šios etninės grupės kultūra jis susidomėjo dar studijuodamas universitete Krokuvoje, o grįžęs į gimtąjį Tarnuvą įkūrė vieną pirmųjų Europoje romų kultūrai ir istorijai skirtą muziejų.
„Tiesiog ieškojau muziejui tinkamos vietos, o vienas senas romas man pasakė: „Jei gyveni Tarnuve, ir muziejų kurk Tarnuve“. Dirbau asistentu muziejuje, o 1979 metais surengiau pirmąją didelę parodą, skirtą romų vaidmeniui lenkų kultūroje. Ja susidomėjo daugybė žmonių iš visos Europos ir muziejaus, kuriame dirbau, direktorius, nutarė romams skirtą kolekciją eksponuoti nuolat“, – pasakoja A. Bartoszas.
Pasak Romų muziejaus gidės Natalijos Gancarz, romai Lenkijoje yra vienintelė socialinė grupė, neturinti savos švietimo sistemos.
„Todėl apie savo pačių istoriją jie gali sužinoti tik iš mūsų muziejaus ir renginių. Jei jie nori ką nors sužinoti ir išmokti apie savo istoriją, jiems reikia kur nors vykti, dažnai ir į kitas šalis, o romų kalbos gali išmokti tik namuose. Tačiau namuose jie išmoksta kalbėti, bet neišmoksta nei gramatikos, nei kitų žinių apie kalbą. Panašiai yra su visu švietimu. Namuose jie gali išmokti savo šeimos istorijos, bet ne visos grupės, ne visų romų. Dėl to manau, kad juos mokyti ir skleisti žinias yra mūsų misija“, – kalba N. Gancarz.
LRT stop kadras
Kaip pasakoja A. Bartoszas, kol dar studijavo universitete, jį stebino egzotiška romų kalba, daiktai ir visas gyvenimas, o dabar – niekas taip nebestebina.
„Tačiau įdomiausia romų kultūroje man atrodo šeima ir jos gyvenimas. Visi romai jaučiasi tarsi būtų viena šeima. Jei susitinku jaunesnį romą, jis, kaip ir visi kiti jaunesni už mane, mane vadina „kako“ – dėde. O aš visus jaunesnius turėčiau vadinti „čhevo“ – sūnumis. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip jie visi elgiasi tarsi būtų viena šeima. Ir visus jungia labai glaudūs ryšiai“, – įspūdžiais dalinasi jis.
Oficialiai romų muziejus yra Regioninio etnografinio Tarnuvo muziejaus padalinys, bet dauguma lankytojų čia atvyksta pasižiūrėti būtent romų kultūrai skirtos ekspozicijos. Beje, eksponatus muziejui padėjo surinkti patys romai, o muziejininkas A. Bartoszas bene labiausiai džiaugiasi autentiškais tradicinių karavanų vagonais.
„Man labai svarbi vagonėlių kolekcija. Ji tikrai išskirtinė. Radau vagonus nenaudotus, nes 1964 metais romams buvo uždrausta keliauti ir jie apsistojo gyventi vienoje vietoje, palikę karavanus arba gyveno pačiuose karavanuose. Septinto dešimtmečio pabaigoje radau paskutiniuosius karavanų vagonus. Šią kolekciją sudaro tipiški romų karavanų vagonėliai, kokiais keliaudavo patys turtingiausi romai. Vargingesni naudojo gerokai paprastesnes, neišsiskiriančias transporto priemones“, – aiškina muziejininkas.
BNS nuotr.
Lenkijos valdžia dar 2004–taisiais pradėjo didžiulį romų integracijos į vietos bendruomenes projektą – ketverius metus buvo rengiami šiems žmonėms skirti kultūriniai renginiai, skirta lėšų įvairioms romų arba su jais susijusioms organizacijoms, tačiau tiek romų švietimo, tiek ir sveikatos rodikliai vis dar gerokai prastesni nei lenkų. Romų kultūros tyrėjai pasakoja, kad neigiami stereotipai apie šiuos žmones ir jų diskriminacija vis dar gajūs.
„Vargingesni romai ir romai iš kalnų labiau integravęsi negu turtingieji, kurie keliavo karavanais. Tai jautri situacija, nes skurdžiau gyvenantys romai iš kalnų tikėjo, kad, jei susimaišys su ne romais, su vadinamaisiais „baltais žmonėmis“, jie turės geresnį gyvenimą. Lenkijos romai priima pagalbą, jos nori ir ji jiems patinka. Bėda ta, kad kai kurie viso labo nori gauti vis daugiau ir daugiau. Šiandien vis daugiau žmonių sako, kad valdžios programa romams buvo bloga, nes pripratino juos gauti pinigų, o ne keisti ir gerinti savo ir šeimos gyvenimą. Tačiau taip elgiasi tik dalis romų, o daugeliu atveju matome gerus šios programos rezultatus“, – mintimis dalinasi Romų muziejaus gidė N. Gancarz.
Romų kultūros tyrinėtojo A. Bartoszo manymu, Lenkijoje, kaip ir kitur Europoje, populiariausi du klaidingi įsitikinimai: kad romai – vagys, nenori dirbti, elgetauja gatvėse ir yra pavojingi žmonės; antrasis – kad romai – laisvi žmonės, jų tautos merginos labai gražios ir gražiai šoka bei dainuoja prie laužų.
„Jie turi tradicinius teismus, tradicinį kodeksą ir vadovaujasi tradiciniu suvokimu, kas yra „švaru“ ir „nešvaru“. Tai beveik taip pat, kaip ir žydų kultūroje. Romų „kerefe“ ir žydų „košerinis“ yra ne vienoda, bet labai panaši sistema“, – pastebi muziejininkas.
Be romų buities, tradicijų ir papročių, seniausio Lenkijoje Romų muziejaus ekspozicijoje taip pat pristatomas Antrojo pasaulinio karo metais vykdytas romų genocidas, per kurį naciai išžudė apie ketvirtadalį visų Europos romų.
Plačiau apie tai – Giedrės Baltrušytės reportaže.
