Kultūra

2018.06.08 08:34

Kino apžvalga: „Manasis Godard`as“ – plastiko ir besiliejančio pastišo skonis

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.06.08 08:34

Režisierius Michelis Hazanavičius savo filme „Manasis Godard`as“ parodo žymiojo kino kūrėjo eksperimentus po 1968-ųjų kaip kelio pabaigą ir savotišką režisieriaus savižudybę. Tačiau iš tiesų tai daugiau pasako apie patį M. Hazanavičių nei Godard`ą, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ sako kino kritikė Ilona Vitkauskaitė.

Naujausias Michelio Hazanavičiaus, tikriausiai daug kam Lietuvoje žinomo dėl savo lietuviškų šaknų, filmas „Manasis Godard`as“ nukelia į 1968-ųjų Paryžių. Filmą Hasanavičius kūrė laisvai remdamasis dviem pernai rudenį mirusios prancūzų aktorės ir rašytojos Anne Wiazemsky prisiminimų knygomis „Studijų metai“ („Une année studieuse“, 2012) ir „Po metų“ („Un an aprés“, 2015), kuriose ji aprašė pažintį su kino režisieriumi Jeanu-Lucu Godard`u ir pirmuosius jų bendro gyvenimo metus. Pats Godard`as, kuriam dabar 87-eri, sužinojęs apie Hazanavičiaus ketinimus kurti filmą apie jį, sakė, kad tai yra labai kvaila idėja. Priešingai, manyčiau, tai puiki idėja, deja, to negalima pasakyti apie filmą. Ir net nereikia būti dideliu ar didele Godard`o ir jo kino gerbėja, kad, žiūrėdamas filmą, pajustum plastiko ir per kraštus besiliejančio pastišo skonį.

„Manasis Godard`as“ prasideda 1967-aisiais, kai Godard`as kuria filmą apie Mao Dzedongo idėjomis susižavėjusius jaunus prancūzus „Kinė“ („La Chinoise“, 1967), žymintį jo kūrybos lūžio tašką ir posūkį į politinio kino kūrimą. Taip pat tada jis veda kur kas jaunesnę Wiazemsky, su kuria išsiskyrė 1979 m. Filme personažai ir net pats laikmetis karikatūrizuojami. Godard`as, kurį vaidina Louis Garrelis, rodomas kaip egoistas, neurotikas ir demagogas, nesuprantantis, kas yra bet kokia revoliucija. Wiazemsky, kurią vaidina Stacy Martin, – kaip paklusniai paskui Godard`ą sekiojanti studenčiokė, mieliau skaitanti mados žurnalus nei Mao raudonąją knygą.

Pašiepia Hazanavičius ir vedybinį Godard`o ir Wiazemsky gyvenimą. Tai išduoda net prancūziškas filmo pavadinimas „Le Redoutable“ – tai prancūzų povandeninio laivo pavadinimas, su kuriuo pagrindinis filmo personažas nuolat lygina savo vedybinį gyvenimą. Hazanavičius filme taip pat visiškai paviršutiniškai žvelgia į to meto diskusijas apie politiką ir estetiką, šaiposi iš Godard`o naujos kino kalbos, atliepiančios jo politines pažiūras ir to meto revoliucinį entuziazmą, paieškas.

Po 1968-ųjų Godard`as nusisuko nuo Naujosios bangos ir autorinio kino, išvadino jį buržuaziniu išsigalvojimu ir su Jeanu Pierre`u Gorinu įkūrė „Dzigos Vertovo grupę“, kūrusią kairuoliškus politinius, eksperimentinius filmus, kuriuose atsisakoma bet kokios autoriaus individualybės. Godard`o tikslas buvo kurti politinį kiną politiškai, dėl to jam buvo svarbi polemika su instituciniu kinu ir jo hierarchijomis. Iš to Hasanavičius filme taip pat sugeba pasišaipyti. Ne viename „Dzigos Vertovo grupės“ filme vaidino pati Anne Wiazemsky, ji sukūrė vaidmenis bene anarchiškiausiuose Godardo filmuose („Kinėje“, „Vienas plius vienas“, „Vėjas iš Rytų“), juose ji tikrai neatrodo kaip naivi studenčiokė, dėl to nemanau, kad toks Hazanavičiaus požiūris į ją yra savaime suprantamas.

Šiuo metu Godard`as semiasi įkvėpimo iš vokiečių dramaturgo, teatro teoretiko ir praktiko Bertolto Brechto ir jo idėjų apie kritišką žiūrovą, distancijuojantį su iliuziniu pasakojimu ir teatrą kaip į politinių idėjų areną, įrankį suprasti socialinę tikrovę. Spektaklis, pasak Brechto, ne realybė, o realybės reprezentacija, žiūrovas to neturi užmiršti, kad galėtų į tai žvelgti kritiškai, o ne emocianaliai identifikuotis su personažais. Tai gali būti pasiekiama įvairiomis technikomis, pavyzdžiui, sutrikdant auditorijos dėmesį staigiais ryškios šviesos pokyčiais arba muzika, aktoriui tiesiogiai kreipiantis į auditoriją ir pan. Hazanovičius filme aproprijuoja Godard`o stilių – brechtišką savirefleksyvumą, kalbėjimą tiesiai į kamerą, vadinamąjį ketvirtosios sienos griovimą, užkadrinio balso naudojimą, pasakojimo dalijimą į skyrius, tačiau atrodo, kad tai daro ne tiek iš pagarbos, kiek iš piktdžiugiško keršto.

Besikartojantis anekdotas filme yra tai, kad Godard`as nuolatos mitinguose / eitynėse pameta akinius ir jie yra sulaužomi arba, kad jo gerbėjai vis klausia, kada Godard`as vėl sukurs tokį filmą kaip „Iki paskutinio atodūsio“, o „Kinės“ net nėra matę, tai aiškiai parodo Hazanavičiaus požiūrį į Godard`o kino eksperimentus kaip nesuprantamus eiliniams žiūrovams, o jo revoliucingumą tiesiog kaip komišką.

Godard`as yra kino mąstytojas, kurio filmai visada kėlė intelektualinius, filosofinius, politinius klausimus. Hazanovičius yra to priešingybė. Be jokios abejonės jis – kvalifikuotas kūrėjas, puikiai manipuliuojantis vaizdais ir stiliais, tačiau, regis, neturintis ką pasakyti arba paprasčiausiai neturintis įsitikinimo, kad kažkas turėtų būti pasakyta. Filme rodomu laikotarpiu Godard`as ieško kino kalbos, atitinkančios to meto politinę atmosferą, kino, kuris kritikuotų viską, kas yra tradiciška ir buržuazinio. Žinoma, dabar nėra nieko lengviau kaip šaipytis iš tokių Godard`o ir kitų to meto kūrėjų ambicijų, didžiuma politizuotų septintojo dešimtmečio kūrinių dabar gali atrodyti naivūs, pretenzingi ir pervertinti savo laiku. Tačiau nemanau, kad idėja, jog kinas gali pasiūlyti daugiau nei kapitalistinę pramogą ar rūpintis šiuo tuo daugiau nei individualistine saviraiška, net būti ginklas prieš priespaudą, neturi būti atmesta.

Godard`o kino eksperimentus po 1968-ųjų Hazanavičius aiškiai rodo kaip kelio pabaigą, savotišką režisieriaus savižudybę, tačiau tai taip pat gali būti suprantama kaip šiuolaikinio kino nepasirinktas kelias ir daugiau pasako apie patį Hazanavičiu ir jo požiūrį į kiną nei apie Godard`ą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.