Kultūra

2018.06.05 13:07

L. Klimka. Birželio 5-osios rytmetį (komentaras)

2018.06.05 13:07

Šis rytas – tai talentingojo poeto Vytauto Mačernio gimtasis. 1921 m. Žemaičių Kalvarijos valsčiaus Šarnelės kaime gimęs genialus jaunuolis žuvo sulaukęs vos 23 metų, atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros kliudytas prie savo draugo sodybos.

O kokia skaudžia egzistencine filosofija persmelktos jo eilės! Štai pora posmelių:

Kiekvieną rytą Viešpaties didžioji saulė       

Nauja gyvybe budina mane                                                                                                    

Ir, spinduliais bepuošdama pasaulį,

Išlenkia lanką erdvėje.

Ir aš turiu įtempt šį saulės lanką

Nauju vis ilgesiu, kančia

Ir siųst į gilų, erdvų dangų

Naujas troškimo vyličias.

O jos… O jos, erdvėj neradę nieko,

Sugrįžta žemėn, į mane

Širdy tvyrot įsmigę lieka…  

O aš, kai saulė vėl naujam lanke, 

Vis tiek tempiu dienų stygas 

Ir vėl siunčiu troškimų vyličias... („Saulės lankas“)                      

Tame pačiame Šarnelės kaime gyveno puikus kraštotyrininkas Konstantinas Bružas (1912–2005). Jis ir tapo poeto atminties saugotoju, jo pėdsakų gimtinėje įamžintoju. Be to, K. Bružas savo raštuose sukaupė klodus žinių apie savosios apylinkės materialinį ir dvasinį gyvenimą. Kraštotyrininkas fiksavo autentiškus žemaitiškus pastatus, nykstančias sodybas, kraštovaizdžio kaitą, vietovardžius, darbo papročius, kalendorinių švenčių minėjimus, tautosaką, tradicinių amatų buvimą, žmonių tarpusavio santykius, archeologinių radinių aplinkybes, atsiminimus apie įžymius krašto žmones ir dar daugelį kitų svarbių dalykų.

Jo aprašymai vaizdingi ir jausmingi; be to – su pasvarstymais, kas iš to paveldo gali išlaikyti gyvastį ateičiai.  Kaip gerai, kad prieš pusmetį Klaipėdos universiteto leidykla išleido šio žemaičių etnokultūros tyrinėtojo ir puoselėtojo darbų rinktinę, pavadintą „Apie tai, kas neturi išnykti“. Tad ir poeto V. Mačernio gimtoji  aplinka dabar matoma tokia gili ir spalvinga.

Prakalbus apie knygas, kaip čia nepasakyti, kad prieš 151 metus birželio 5 d. buvo atidaryta pirmoji mūsų krašte Vilniaus viešoji  biblioteka. Tarsi džiugi data, tačiau juk ši įstaiga buvo įkurta vietoj represiniu būdu caro valdžios uždaryto Senienų muziejaus ir archeologinės komisijos, puoselėjusių Lietuvos valstybingumo istorinę atmintį. O iki 1832 m. čia būta Vilniaus universiteto; gerai, kad nors biblioteka pagrindinę fondų dalį  paveldėjo iš jo rinkinio, pradėjusio kaupti knygas dar kolegijos laikais, nuo 1570 m.

Įkurtajai viešajai bibliotekai buvo palikti ir kai kurie muziejiniai eksponatai, tačiau po kruopščios atrankos, kad bylotų tik apie Rusijos interesus mūsų krašte. Dabartinėje P. Smuglevičiaus salėje įsikūrė skaitykla, antrajame aukšte – Gamtos muziejaus, o trečiajame – Senienų muziejaus ekspozicijos. Kad buvo labai rūpinamasi po 1863 m. sukilimo vėl pavergto krašto dvasiniu mankurtizmu, rodo net paties caro Aleksandro II dalyvavimas bibliotekos atidaryme. Tai, beje, pavaizduota garsaus tapytojo, Vilniaus dailės mokyklos vadovo Ivano Trutnevo paveiksle. Ten taip pagarbiai valdininkai laukia caro ištarmės.

Žodis „biblioteka“ graikiškai reiškia knygų saugyklą. Tokios buvo Egipto ir Šumero valstybėse dar III tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Žinia, jas sudarė ne knygos, o papiruso ritinėlių, molinių lentelių rinkiniai, laikomi karališkuose rūmuose bei šventyklose. Pirmąsias mokslines bibliotekas įkūrė graikai; tai buvo filosofų Platono ir Aristotelio akademijose, IV a. prieš Kristų. Antikos laikais plačiausiai išgarsėjo Aleksandrijos biblioteka, sukaupusi visą to meto išmintį 700-uose tūkst. papiruso ir pergamento ritinėlių. O romėnai prie šventyklų įsteigė ir pirmąsias viešas bibliotekas, kuriomis galėjo naudotis visi Romos piliečiai.

Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje knygos daugiausia būdavo kaupiamos vienuolynuose; vienuoliai jas ir perrašinėdavo. Tuo laikotarpiu palankiausios sąlygos mokslui – arabų kultūros šalyse; čia ir bibliotekos išsiskyrė turtingumu. Pavyzdžiui, kalifo Al Chakamo biblioteka Kordoboje turėjo per 400 tūkst. rankraščių. Taigi užrašytas žodis lydi visą žmonijos civilizaciją. Tačiau šviesioji bibliotekų era prasidėjo tik išradus knygų spaudą. Tik tada galėjo rastis ir privačios bibliotekos. Spaudos išradimas yra bene pats svarbiausias žmonijos istorijoje. Knyga, o vėliau ir periodiniai leidiniai, yra būtina sąlyga mokslo plėtrai. Spausdintas žodis padėjo kurti sąvokas, jas suvienodinti. Definicijos, apibrėžimai, ir kuo griežtesni, – tai mokslo disciplinų pamatas. O bibliotekos tapo ir kultūros renginių erdve.

Kas abejotų knygos ateitimi, manytų, kad jos laikai baigėsi atsiradus kompiuteriui, būtinai turėtų apsilankyti Vilniaus knygų mugėje, vykstančioje kiekvieną pavasarį. Įsitikintų, kad šis didysis žmonijos išradimas niekada nebus visiškai iškeistas į kitas modernias informacijos laikmenas. Knyga juk yra ir meno kūrinys. Parinkti šriftą, sukomponuoti tekstą lape, įterpti iliustracijas – visa tai yra didelis menas. O poezija ir po daugelio metų bus skaitoma ne iš monitoriaus ekrano, bet iš dailaus tomelio rankoje. Knyga ir toliau lydės žmogų civilizacijos kelyje.

Baigiant, palyginkime Vilniaus viešosios bibliotekos, pirmosios Lietuvoje, steigimo metus – 1867 m. – su kitų garsiųjų, didžiausių pasaulyje knygų saugyklų įkūrimo metais. Britų muziejaus biblioteka įsteigta 1753 m., Paryžiaus nacionalinė ir Peterburgo M. Saltykovo-Ščedrino – 1795 m., Kongreso Vašingtone – 1800 m. Ir dar prisimintina, kad 1907 m. Lietuvių mokslo draugija įsteigė pirmąją lituanistinę biblioteką, skirtą  savosios tautos tyrinėjimo tikslams. Apibendrinant – filosofo G. Leibnico žodžiai: „Biblioteka yra visų žmonijos dvasios brangenybių lobynas“.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.