„Atsimenu, kad tam tikru momentu, prieš pradedant austi, vyrai neturėjo teisės eiti į namus. Todėl mes su seneliu sėdėdavom ant suolo ar eidavom į mišką malkų. Tą dieną į namus sueidavo moterys kaimynės, tai buvo diena, skirta moteriškam veiksmui. To magiško pasaulio, kuris buvo natūrali kasdienybės dalis, man teko paragauti gyvai, būtent Dzūkijoje“, – sako lietuvišką folklorą tyrinėjęs ir pirmąjį lietuvišką 3D filmą „Čiulbanti siela“ neseniai pristatęs Deimantas Narkevičius.
Videomeno kūrėjas, režisierius, menininkas, dėstytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas žinomas ir vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Naujausiame kūrinyje, pirmajame lietuviškame ilgo metro 3D filme „Čiulbanti siela“ jis atsigręžia į 19 amžių ir bando užčiuopti, apie ką čiulba lietuviška siela.
Pasaulinė filmo premjera įvyko Marselio tarptautiniame kino festivalyje, lietuviškoji – neseniai pasibaigusiame Europos šalių kino forume „Scanorama“, o plačiąją auditoriją „Čiulbanti siela“ pasieks gruodžio 1 d.
LRT.lt pasikalbėjo su D. Narkevičiumi apie tapatybę, lietuvišką ezoteriką, 3D ir kodėl britus „kabina“ dzūkiškas folkloras.
– Kuo lietuviškas folkloras, ezoterika galėtų būti ar yra įdomu ne tik lietuviams? Filmą jau rodėte keliuose festivaliuose, filmo ištrauka veikė kaip atskiras meno kūrinys Liuksemburge.
– Atsakyti į šį klausimą nėra lengva, nes tarptautinė šio filmo kelionė, galima sakyti, tik prasidėjo. „Čiulbanti siela“ neseniai buvo rodyta festivalyje Florencijoje, Taline, jo segmentas sausio mėnesį bus rodomas Londone. Galbūt tada turėsiu daugiau minčių, kaip lietuviškas ezoterinis pasaulis, folkloro dalis, veikia ne lietuvius.
Pirmieji susitikimai buvo, tam tikra prasme, nuginkluojantys nepasiruošusį žiūrovą. Suvokimui reikia laiko.
Įdomu ir tai, kad jaunesnis žiūrovas – žymiai imlesnis. Turėjau ne vieną pozityvų pokalbį tarptautiniame Marselio kino festivalyje su žmonėms, kūrėjais iki 30 ar 40 metų, kurie neseniai baigė studijas ar kurie nebijo eksperimentų su kino formatu. Jiems filmas buvo įdomiausias. Jie puikiai suprato filmo iššūkius, eksperimentus, suprato postkolonijinį diskursą, modernybės kritiką, santykių su gamta, su griūvančia ekosistema dalis. Jiems to nereikėjo aiškinti, kai vyresniems profesionalams turi tai pasakyti.
Kai kurie žiūrovai sakė, kad filmas panardino juos į kitokią realybę, kurią sukurti padėjo ir stereoskopinis filmavimo būdas (3D). Vienas iš filmo tikslų ir buvo padėti žiūrovams pasinerti į kitą realybę.
– Istorijos, dabarties ir praeities santykio temos yra labai svarbios jūsų kūryboje, nuo pat ankstyvųjų darbų, kaip „Niekada atgal“ iki pat „Čiulbančios sielos“. Vienas labiausiai jus išgarsinusių kūrinių „Kartą XX-ame amžiuje“, kuriame rodomas Lenino paminklo Vilniaus Lukiškių aikštėje nukėlimas, kalba apie santykį su sovietine praeitimi. Ši tema šiuo metu yra pakankamai populiari, nors tuo metu, kai kūrėte – nebuvo.
– Nebuvo. Priešingai, ta tema buvo niekam neįdomi, nereikalinga. Netolimos praeities atminties tema tuo metu kėlė diskomfortą, buvo apleista. Tik vėliau viskas pakrypo kitaip, buvo atrastas modernus diskursas, pamatyti tapybos darbai, ypač moterų kūryba, kuri jau tada [sovietmečiu] buvo emancipuota ir atitinkanti dabartinį susidomėjimą modernizmu, mūsų atveju vėlyvuoju modernizmu, feministine linija ir t. t.
– O šiandien susidomėjimas sovietine praeitimi didelis, ko negalima pasakyti apie folklorą. Kaip kilo idėja, kas buvo atskaitos taškas pradėti kurti filmą „Čiulbanti siela“?
– Atskaitos taškas emociškai įvyko 2014 m. Dalyvavau keliaujančioje Europos bienalėje „Manifesta“, kuri tais metais vyko Sankt Peterburge. Nuvykau apžiūrėti vietos, kur galėtų būti mano darbas, ir kaip tik tuo metu prasidėjo karas Ukrainoje. Mačiau pirminę žmonių reakciją, kaip ji keičiasi, tai buvo neįtikėtina.
Kai tik buvo paskelbta, kad Kryme pasirodė neatpažinti žmonės, Sankt Peterburgas tapo tuščias. Žmonių, automobilių, spūsčių beveik nebuvo. Kitą dieną jų prezidentas per televiziją pasakė kalbą ir žmonės užplūdo gatves. Išgirdę apie neaiškius žmones Kryme, jie išsigando, nes puikiai suprato, kad tai – rimtas įvykis ir nežinojo, kokia gali būti Vakarų reakcija, gal prasidės trečiasis pasaulinis karas? Praėjo para, žmonės pamatė, kad reakcija – „skysta“ ir užplūdo gatves galvodami, kad „nugalėjo“. Tuo metu Rusijoje dar veikė gana liberalūs institutai, buvo kultūrinė opozicija, jie buvo pasipiktinę. Debatai vyko kiek kitu lygmeniu nei dabar. Tačiau tada supratau, kad mes esame kitoje kultūrinėje aplinkoje, kuri visiškai kitaip supranta modernybę.
Tada „Manifestai“ nutariau paruošti performansą. Pakviečiau bendruomenę iš Pietų Rusijos, besiribojančios su Šiaurės Kaukazu, kuri atkūrinėja prarastą kazokų folklorą. Tai dariau turėdamas omeny ir visą kultūrinę dimensiją. Viena vertus, jų kultūra buvo rojalistinė, kita vertus – oponuojanti, juk vyko kazokų sukilimai. Jiems įtaką darė tiek rusų, tiek tiurkų kultūros. Tai buvo atkuriamasis folkloras, ne sceninis, o tikrasis, ir aš supratau, kad tai yra Rusija, tai vis dar yra jos šiuolaikybė, kompleksiška, paremta atėmimais, represijomis. Jie yra ir labai kritiški šiuolaikinei valdžiai dėl buvimo pernelyg kosmopolitiška. Toks yra jų šiuolaikybės diskursas.
Reakcija į karą buvo pirmas impulsas. Performansas vadinosi „Liūdnos karo dainos“. Skambėjo kazokų moterų dainos išlydint į karą. Man buvo įdomi ta netekties kultūrinė dimensija. Kazokai atėjo, pašoko, pašvilpavo, buvo labai gyvas reiškinys. Rusai, nujausdami, kas gali būti, iš performanso išėjo, o tarptautinė bendruomenė liko. Tokia buvo jų šiuolaikybė prieš 8 metus, toks kultūrinis potencialas, kuris visiškai kitaip suvokia šiuolaikybę.
Tokiame kontekste pradėjau galvoti apie Lietuvą. Lietuviškasis ezoterinis pasaulis pasakose, sakmėse ar net anekdotuose, man yra kitoje dimensijoje. Tačiau po Rusijos plataus masto invazijos, po visų ekologinių nelaimių, pandemijų, mūsų santykis su modernybe, kurią mes turime, nebegali būti toks atlaidus.
Nesu aršus globalaus atšilimo kritikas, bet suprantu, kad vyksta procesai, keičiantys aplinką visomis prasmėmis. Pavyzdžiui, ką padarė jaunuoliams priverstinis užsidarymas namuose per pandemiją? Situacija yra kritinė ir nusprendžiau į tai pasižiūrėti kitaip. Todėl atsigręžiau į 19 a. pab., į paskutinį laikotarpį, kai bendruomenės, ypač už miesto ribų, gyveno glaudesniame santykyje su gamta. Jie jos dar truputį bijojo ir dėl tos baimės turėjo būti nuolankesni, tačiau ir išlaikyti santykį su ja, kad abipusis ryšys būtų harmoningas. Nes nuo gamtos, vėjo, lietaus priklausė derlius, ligos ir kiti dalykai, visada reikėjo būti žmogiškoje harmonijoje su gamta. Taip buvo iki paskutinės mokslinės techninės revoliucijos pradžios, kuri tolimesnį šimtą metų Vakarų ir viso pasaulio gerovę parėmė natūralių resursų eksploatacija. Tereikia prisiminti, ką žemės ūkiui padarė industrija Sovietų Sąjungos laikais.
Tačiau ir kapitalizmas su gamta nesielgė skrupulingai. Harmoningo santykio su gamta sritis ir buvo man įdomiausia. Santykis, kuriame įmanoma imti iš gamtos tiek, kiek man reikia, ir grąžinti gamtai per tam tikrą ritualą, kuris yra ir darbinis, ir religinis parareliginiame santykyje su krikščionybe, ką mes matome iš ezoterinio gyvenimo.
– Kaip pradėjote gilintis į ezoterinį lietuvių gyvenimą ir kodėl pasirinkote būtent Dzūkijos regioną?
– Iš pradžių galvojau remtis aukštaitišku naratyvu, nes gimiau prie Utenos. Tačiau pradėjęs rinkti medžiagą sutikau jaunus žmones, kurie be galo myli lietuvišką dzūkišką palikimą, atkūrinėja dainas ir t. t. Tas entuziazmas ir atsigręžimas į man dar geriau žinomą dzūkišką kalbinį palikimą ir dainas mane įtikino, kad vis dėlto geriau likti prie to, kas man yra labiau pažinu.
– O kodėl Dzūkija jums labiau pažinus regionas?
– Ten praleidau daugiau laiko. Kiekvieną vasarą, dar nuo mokyklos laikų. Todėl tiesiog natūraliai žinau tą dialektą, bent jau tokį, kokiu girdėjau kalbant ar dainuojant dainas savo močiutę. Tuo metu viešai nebedainuodavo, bet ji vis dainuodavo ar paniūniuodavo ką sau. Tokį asmeninį pasaulio sandaros per veiksmą atkūrimą atsimenu iš vaikystės. Tai, ką atkūriau iš užrašytų pasakojimų, archyvų, mitologijos klasifikacijos knygos, aš buvau matęs gyvai, prieš 50 metų. Kai kurie dar ir tradiciniais rūbais rengdavosi, mano močiutė – ne, bet ji audė.
Atsimenu, kad tam tikru momentu, prieš pradedant austi, vyrai neturėjo teisės eiti į namus. Todėl mes su seneliu sėdėdavom ant suolo ar eidavom į mišką malkų. Tą dieną į namus sueidavo moterys kaimynės, tai buvo diena, skirta moteriškam veiksmui. To magiško pasaulio, kuris buvo natūrali kasdienybės dalis, man teko paragauti gyvai būtent Dzūkijoje.
– Tai yra didžiulė dovana.
– Dovana ir duotybė. Man buvo gal 15 metų, kai seneliai pradėjo palikti mūsų pasaulį. Aš dar vaikas buvau, o laidotuvės tada buvo labai svarbios, turėdavo suvažiuoti visi tolimi giminaičiai. Visi susirinkdavo pabūti su mirusiu ir tada kas nors užraudodavo. Tas gailestis, grąžinimas jausmų tam mirusiam žmogui per raudą, buvo labai emociškai paveiku.
– O ką pačiam netikėto aptikote besiruošdamas scenarijui, filmavimui? Žinau, kad konsultavotės su Egle Kašėtiene, Roku Kašėta.
– Tokių žmonių, kaip E. Kašėtienės, jos draugių, kolegių entuziazmas, įsitraukimas, net ir esant minimalioms sąlygoms, padėjo pasiekti labai daug. Viskas buvo įmanoma.
Nustebino žmonių, kuriems yra šiek tiek daugiau nei 20 metų, naujas požiūris į palikimą. Žvelgiant į folklorą ne kaip į sceninį jo pristatymą, kurį mes žinome iš televizijos, festivalių, o kaip į kasdienybės dalį. Juk tikroji jo kilmė yra ten, gyvenime, kai jis buvo praktikuojamas kasdienybėje, palaikė žmonių psichologiją, minčių švarą, ekologiją, santykius šeimoje, bendruomenėje.
Tekstus surinkau nebūtinai iš Pietų Lietuvos folkloro, daug kas yra bendralietuviška, bet visa tai buvo įkalbėta, įdainuota dzūkų tarme, su tam tikromis naujomis žiniomis, o man tai buvo tam tikras de javu. Atrodė, kad grįžtu į tai, ką žinau natūraliai, o jos ir jie [Kašėtos su bendruomene] tai kažkaip atkūrė surinkę patirtį iš žmonių, kurie kasdien gyvai tai praktikavo.
Filmas prisiliečia prie ikikolonijinės patirties ir sukuria kitokią realybę, net ir medijos prasme. Stereoskopija išplečia plokščią ekraną į papildomą dimensiją, tai turi tam tikros magijos.
– Pavyko panaudoti dzūkų magiją.
– Galima sakyti ir taip, tačiau nenoriu teigti, kad jie turi daugiausia magijos. Filmo naratyvai ateina iš visos Lietuvos. Jie yra bendralietuviški, tačiau ištarti dzūkiškai. Kai kada – švaria dzūkų tarme, kai kada praeinančių pro Dzūkiją žmonių tarme. Tokių, praeinančių, visais laikais buvo, vis dėlto ne tokie mes jau sėslūs buvome 19 a. Tai nėra šio filmo tema, bet rinkdamas medžiagą pamačiau, kokia migracija vyko 19 a. viduje ir išorėje, pirmyn ir atgal. Žmonės jau tada buvo kosmopolitiški.
O toks ilgaamžis santykis su aplinka, taip suvokiama pasaulio sandara, yra būdingas ne tik mūsų regionui. Turime labai daug bendrybių ir su kitais regionais, pvz., panašumų su mūsų archajinės muzikos formomis galima rasti Polinezijoje, Peru.
Kitą įdomų dalyką pastebėjau, kai rodėme šį filmą, dar kūrimo metu, Didžiojoje Britanijoje. Britus taip „kabina“ dzūkiškas folkloras. Jie turi jautrumo pajusti, kad dainuojama buvo filmavimo aikštelėje, jog garsas yra ne atskirai įrašytas. Žinoma, jie turi labai išvystytą ne tik popkultūrą, bet ir vadinamąjį miesto folklorą, dainavimas gyvas ir toliau gyvuoja, pvz., futbolo varžybose. O kai turi tą klodą, kurio jie nežino, jiems tai yra „wow“.
– Kokia daina ar posakis jums pačiam labiausiai įsiminė?
– Yra daugybė pareiškimų, bet vienas posakis turbūt įsiminė labiausiai: „Nu tai kaip ti pa smerciu papasakosi man.“ Pati preambulė yra tokia psichodeliška. Tačiau man įsiminė ne tiek pats posakis, kiek savęs suvokimas laikinume, amžinybėje, toks realistiškesnis požiūris į save, į savo kūną, grožį, į laikinumą, amžinumą. Suvokimas, kad paskutiniu gyvenimo metu turi atrodyti kaip įmanoma geriau, nes taip ir būsi atsimintas ar atsiminta, jog reikia ruoštis. Atrodo paprasti dalykai, bet man jie daro įspūdį kaip filosofinė kategorija.
– Užsiminėte apie stereoskopinį filmavimo būdą. Tai nėra jūsų pirmas 3D filmas, bet pirmas tiek jūsų, tiek iš esmės Lietuvoje 3D ilgo metro filmas. Kodėl pasirinkote būtent stereoskopinį filmavimo būdą? Stereoskopija filme rodoma ir kaip fotografija.
– Norėjau padėti žiūrovui, įvesti į kontekstą, net ir taip, vizualiai. Matome žmogų, kuris turi laiko užsiimti fotografija. Dvarai turėjo pinigų, galėjo sau tai leisti. Buvo puikių Tiškevičių, Kosakovskių fotografijos parodų. Didelė dalis, kad ir to paties Stanislavo Filiberto Flerio (Vilniuje gimęs lenkų tapytojas, fotografas, vienas stereoskopinės fotografijos pradininkų – LRT.lt), fotografijų, kuriose užfiksuotas Vilnius, yra stereoskopinės. Nors jas atsimename iš publikacijų kaip paprastas fotografijas, iš tikrųjų jos turi du vaizdus ir tą kitą dimensiją.
Fotografija 19 a. antroje pusėje, nuo 1880 metų iki 20 a. antro dešimtmečio galbūt net labiau buvo suvokiama kaip dimensinė nei plokščia. Stereoskopo fotografija buvo labai populiari, tačiau ją išstūmė spaudos, fotografijos spaudos atsiradimas. Kai tapo įmanoma spausdinti fotografijas, atsirado didesnis 2D poreikis. Nedaugelis žino, kad nuotraukos, kurios uždokumentuota 19 a. Lietuva, buvo stereoskopinės.
– Kodėl filmą nusprendėte kurti kaip 3D?
– Todėl, kad tą laikmetį ir tai, kas yra ezoteriška, charakteringiau ir tiksliau dokumentuoti stereoskopiniu būdu.
– Tai kartu ir priartina prie temos, veikėjų.
– Taip, nors reikėjo statyti daug kadrų, bet tame atsirado ir improvizacijos.
– O kiek buvo improvizacijos filmuojant?
– Daug. Laikiausi scenarijaus, repetavome su aktoriais, bet aikštelėje, kadro statyme, improvizacijos buvo daug. Nenorėjau, kad aktoriai pervargtų, mechaniškai ateitų ir atliktų veiksmus. Tam tikra prasme toje aplinkoje jie nesijautė visiškai familiariai, jie buvo kaip svečiai šioje žemėje, šioje filmavimo aikštelės scenoje. Atsimenu tą momentą, kad vaikystėje žmonės visada būdavo kuklūs. Kuklūs santykyje su aplinka, ar tai būtų bendruomenė, ar gamta. Jie suvokdavo savo vietą, suvokdavo, kad yra mažesnė dalis nei aplinka, kai dabar žmonės yra dominuojantys. Anksčiau žmonės suprato save kaip materialiojo pasaulio dalį, kad jie yra nedidelis fizinis kūnas, palyginti net su medžiu.
– Filme yra ir levitacijos. Ar Lietuvių etnografijoje daug skraidymo?
– Taip. Rodosi švieselės ir kas tik norisi, ir to yra nemažai. Yra ir to, kad raganos sulekia ant kalno. Minties kelionės, persikėlimo mintimi yra nemažai, minties plotis yra labai platus.
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, nuo mano susidomėjimo kazokų folkloru.
Dzūkijoje vasaromis, prieš 40–50 metų, atrodė, kad ribų nėra. Niekas nežinojo, kur baigiasi Dzūkija, atrodo, mažytis kraštas, o ribų nėra. Ir kai klausiau kazokų folkloro, išgirdau tuos pačius sąskambius. Dzūkiškas folkloras keliavo iki pat Juodosios jūros.
Pamenu, kai prieš maždaug 20 metų Berlyne kalbėjau su baltarusiu iš Gardino, jis man pasakė, kad Šiaurės Gudijoje gyvenančių žmonių mentalitete nėra šiaurės sienos su Lietuva. Pasak jo, siena su Lietuva atsirado tik 1990 m., per amžius tai buvo teritorija, su kuria nebuvo sienos. Žinoma, dabar politiškai visi leidžia sau tai visaip interpretuoti, bet ką aš noriu pasakyti, kad ir mums tos sienos nebuvo. Ta teritorija kažkur toli buvo politiškai, kultūriškai nesvetima, nebuvo barjero. Į šiaurę, į Rygą, barjeras buvo, į vakarus – taip pat, o ten – ne.
– Pažiūrėjus filmą pagalvojau apie nuostabiai apčiuoptą lietuvio mentalitetą. Koks, jei reikėtų įvardyti žodžiais, lietuvio mentalitetas pagal folklorą? Ar kiekvienas turim tą čiulbančią sielą?
– Turbūt. Tik ją reikia atrasti. Kitas klausimas – kaip ją kiekvienas sau atrasime ir kokį santykį su ja sukursime.
Charakteris, mentalitetas yra labai komplikuotas, atskleisti kitas jo puses turbūt galėtų būti kitų mano darbų uždavinys. Filme „Čiulbanti siela“ parodoma ezoterinė jo pusė, bet jis yra ir labai karingas, ir kerštingas, įvairus. Charakteris atsispindi ir tokiuose pasakymuose kaip „guli bernas uždaužytas“, ir kokių kitų tik nerandi.
Tai yra kompleksinės tautos charakteris, tautos, kuri turi labai nevienapusę istoriją, santykį su kaimynais. Nors ta istorija yra kiek paties sceninio folkloro supaprastinta, suprimityvinta, kad gražiau skambėtų.
Man atrodo, kad tai, kas yra uždokumentuota folklore, yra žymiai platesnė mūsų charakterio savybių skalė nei ta, kuri yra atkuriama per edukaciją ar pristatoma per sceninį folklorą.
Filmas yra moderni lietuviškumo reprezentacija. Geopolitinėje, gamtinėje krizėje ieškant lietuviškumo privalumų ir charakterio savybių.
– Laidotuvių scena filme patraukia dėmesį ne tik levitacija, bet ir pora, sėdinčia už stalo. Kodėl scenoje vyras apsirengęs moteriškais rūbais, o moteris – vyriškais?
– Tai yra vadinamieji persirengėliai, jie atstovauja anapusybei. Anapusybė yra atvirkštinė. Vestuvėse kaip tik iš tos anapusybės išsiperkama ir liekama prie stalo, o čia jie reprezentuoja tai, į kur iškeliaujama.
– Galima sakyti, kad lietuviai nebijojo mirties?
– Ne, turbūt mirties visi šiek tiek bijo, nes jei jos nebijotų – neliktų paslapties. Ji buvo šalia, su ja reikėjo susigyventi, po to ji pasitraukė iš mūsų kasdienybės taip, kad atrodo jos nebėra. Anksčiau ji buvo egzistencijos dalimi.
– Visai sveikas požiūris.
– Manyčiau, kad daug ko galima pasimokyti iš to, kas buvo naudojama, to, koks buvo santykis su aplinka, bei kokia buvo mąstysena tuo tamsiu „iki Aušros“ (kaip leidinio) laikotarpiu ar gadynėje (šypsosi).
