Kultūra

2018.05.27 17:35

A. Smetona: gero kalbos mokėjimo su patriotizmu sieti nereikia

Agnė Skamarakaitė, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt2018.05.27 17:35

Valstybės, kurioje gyvenama, kalbos mokėjimas yra įsitvirtinimo, padoraus funkcionavimo, gero darbo radimo klausimas. Kalbos nereikia sieti su patriotizmu ir meile tėvynei, o tai įrodo neproporcingai daug lenkiškų pavardžių kariuomenės sąrašuose, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona. Kaip teigia jis, dabartinė lietuvių kalbos būklė normali – ji turi visas reikiamas atmainas, stilius ir funkcijas.

– Ar jūs iš tų, kurie galvoja, kad Lietuvos be kalbos nebūtų?

– Taip. Kai kurie žiauriai sako, kad Lietuvos valstybė – filologinis konstruktas. Aš taip nesakyčiau, bet lietuvio tapatybėje kalba užima labai svarbią vietą.

– Ką manote apie kartais girdimą požiūrį, kad lietuviai nebemoka kalbėti lietuviškai?

 – Moka, tai tik gandai, kylantys iš idealistinio noro išmokyti visus pavyzdingos standartinės kalbos. Tokios, kokia parašyta gramatikoje, bet pripažinkime – parašyta dirbtinai. Šnekamoji kalba niekada tokia nebuvo ir nebus. Visi valstybės gyventojai pagal vieną standartą niekada nekalbės ir kvaila norėti, kad taip būtų.

Visa tai turbūt susiję su Prancūzijos revoliucijos pradžia, kai ten išpjovė kalbančius ne taip, o kiti pradėjo kalbėti Paryžiaus tartimi. Manau, tai yra pradžia idėjos, kad visa tauta turi kalbėti vienodai. Standartinė kalba turi būti savo vietoje, šnekamoji kalba irgi savo vietoje. Jei mes susišnekame, reiškia, kad mokame savo kalbą. Jei suprantame, kas parašyta Donelaičio „Metuose“ ir Mažvydo „Katekizme“, irgi mokame kalbą.

– Iš kur kyla noras vis peikti, kas ką blogai pasakė?

– Kaip ir sakiau, tai viena iš norminamųjų tendencijų. Nepamirškime mūsų istorijos – juk paskutinius pusantro šimto metų ji buvo gynybinė. Šiuolaikinė bendrinė kalba kūrėsi carizmo imperijos pabaigoje, pradėjo tvarkytis tarpukariu, o paskui vėl 50 metų vyko rezistencinės kalbos tvarkybos.

Buvo sakoma, kad tuoj visi kalbės rusiškai, todėl dabar ir turime tokios gynybinės pozicijos rezultatą. Šiandien reikalaujama, kad visi būtų masiškai išmokyti standartinės kalbos. Pagalvokime, kiek vidurinę mokyklą baigusių žmonių buvo 1930 m.? Tuomet pradėta tik pradinę mokyklą baigti taip, kaip pridera. Štai jau 1980 m. beveik visi žmonės buvo baigę vidurinę. Ją baigęs žmogus turėtų puikiai kalbėti standartine kalba, tačiau matome, kad gyvenimas kitoks.

– Ar nemanote, kad kalbininkai susipriešinę?

– Nesakyčiau, kad jie susipriešinę. Pamirštame svarbų dalyką, kurį kažkada sakė filosofas Kardelis, – kalba funkcionuoja ne kaip vientisas organizmas. Savyje ji turi ir natūros, ir kultūros. Iš vienos pusės kalba – prigimtinis dalykas, o iš kitos – kultūros, sąmoningos tvarkybos dalykas.

Viską palikti prigimčiai ar manyti, kad viską sureguliuos minia, kvailystė. Visose kultūringose tautose būna raidos periodas, kai sutvarkoma standartinė kalba. Mūsų kalbai taip irgi nutiko ir tai rodo jos stiprumą, gyvybingumą, tikimą visoms gyvenimo sritims. Ne tik buičiai, bet ir mokslui, filosofijai, finansams, karybai...

– Ar kalbos mokėjimas tiesiogiai susijęs su požiūriu į savo valstybę?

– Nesutinku su tuo. Kai buvau studentas, sovietmečiu buvome nuvaryti į senamiestį rinkti šiukšlių. Buvo pastatyta moteris, kuri mums nurodinėjo rusiškai. Mes, lituanistai, iš jos pasišaipėme ir tuomet moteris pravirko sakydama – kas, kad aš nemoku lietuviškai? Tačiau vis tiek esu lietuvė ir patriotė.

– Ar tai galima pritaikyti ir šiandien?

– Visiškai. Juk pasižiūrėjus į kariuomenės sąrašus matyti, kad lenkiškų pavardžių – neproporcingai daug.

– Taigi kalbos mokėjimas nėra lojalumo klausimas?

– Žinoma, kad ne. Galime tik daryti tokias prielaidas. Kalbos mokėjimas gyvenant valstybėje yra labiau principų, įsitvirtinimo, padoraus funkcionavimo, gero darbo radimo klausimas. Bet negalima to tiesiogiai sieti su tuo, ar tu patriotas, ar ne.

– Kokią matote švietimo situaciją?

– Net nežinau. Pavyzdžiui, nuo šių metų atsisakoma Filologijos fakulteto paslaugų žurnalistikos studentams. Galbūt jie bus mokomi, bet kitaip. Po truputį fakultetai atsisako vadinamosios kalbos kultūros ar specialybės kalbos paskaitų.

Kai nueinu į teisės ar medicinos fakultetą, matau, kad tie vaikai tikrai visko išmokyti mokykloje, juk į šiuos mokslus įstoja tik pirmūnai. Tačiau yra studijų, į kurias konkursai maži...

– Ar reikėtų griežčiau kontroliuoti žurnalistus?

– Negaliu pasakyti, kaip jie kontroliuojami. Tačiau veikti turi ne griežtumas ir ne bausmės dydis, o bausmės neišvengiamumas. Jei žurnalistas žinos, kad yra nuolatos stebimas, klausomas, kritikuojamas, to pakaks, kad jis tobulintų savo kalbą.

– Kokia šiandienė kalbos būklė ir jos perspektyvos?

– Kalbos būklė normali. Ji įgijo pavidalą, kokį turi įgyti normalios valstybės valstybinė kalba. Kalba turi visas savo atmainas ir stilistines funkcijas, meninį, dalykinį, politinį ir kitokius stilius. Mūsų kalba – ir namų bei buities, ir įvairaus išsilavinimo žmonių kalba. Taigi ji funkcionuoja visose gyvenimo srityse. Manau, kad problemos čia nėra.

Tačiau yra kita bėda, tai mokslo kalba. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad mokslas įmanomas tik angliškai. Suprantu, jei kokios nors mokslinės temos tyrinėtojų visame pasaulyje yra tik 14 ir tik vienas iš jų – lietuvis. Visi kalbės angliškai. Tačiau jei mokslininkai tyrinėja lietuvių kalbą, bet konferenciją rengia anglų kalba, tai jau durnystė.

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.