Kultūra

2018.05.26 15:11

P. Ambrazevičius: didžioji dalis dainuojančių aktorių grupių – nejuokingos

Muziką su humoru kokybiškai sujungė Vytauto Kernagio kabaretas „Tarp girnų“, tačiau dabar gyvuojančios panašaus pobūdžio grupės – visiškai nejuokingos, LRT RADIJUI sako humoristas Paulius Ambrazevičius. Kaip teigia jis, humorą muzikoje perteikia anglosaksiškų šalių kūrėjai, nes moka iš savęs pasijuokti.

– Saviironija, ironija, humoras, sarkazmas – vienos kertinių aukšto intelekto savybių. Tuo pasižymi ir pasaulinė muzika. Galima prisiminti tokius kūrėjus kaip Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Davidas Bowie. Ar sutinkate?

– Visiškai sutinku. Jei žmogus protingas, jis tikrai mokės juoktis, ypač iš savęs. Kalbant apie minėtus dainų rašytojus, manau tai susiję su anglosaksiška tradicija. Visi žinome, kad anglai puikiai sugeba iš savęs pasijuokti.

Lietuvoje, jei žmogus viešas ir svarbus, tarsi negali daug juokauti, nes pasirodys kvailas ar nerimtas. O būti palaikytam nerimtu – didelis įžeidimas. Man labai patinka ta britiška humoro tradicija, kai net aukštas pareigas užimantys žmonės, sulaukę kokio nors klausimo, pirmiausia bando atsakyti pokštu.

– Galbūt mes to neturime dėl istorijos. Anglosaksų kraštuose stipri pasakojimo kultūra – klajota iš kaimelio į kaimelį pasakojant pokštus ir gandus apie didikus ir karalius. Tai tarsi nepertraukta iki šių dienų.

– Taip, kalbant apie pasakojimo kultūrą, reikia paminėti, kad žmogui labai patinka, kai jam kažkas pasakoja ką nors juokingo. Taip jau nutiko, kad kai kuriose šalyse pasakojimai ir istorijos išliko. Šekspyro komedijos iki šiol vaidinamos.

– Ar jums svarbus dainos tekstas?

– Labai. Anksčiau galvodavau, kad tekstas ir muzika – vienodai svarbūs. Tačiau viskas priklauso nuo to, kokios muzikos noriu. Jei sėdžiu ir dirbu, noriu, kad būtų gera melodija, nereikėtų per daug gilintis. Jei noriu ko nors linksmo ir juokingo, klausausi specialiai, randu tekstus, pasiskaitau ką nors „Wikipedijoje“. Jei man patinka albumas, grupė ar daina, susirandu kelis straipsnius ir sužinau, apie ką ta muzika, kokie žmonės ją kuria ir pan. Man labai sunku atskirti muziką nuo atlikėjo.

– Pagalvojus apie mūsų muzikos istoriją, ar buvo toks kūrėjas, supynęs muziką su humoru?

– Manau, tai labai kokybiškai ir smagiai darė kabaretas „Tarp girnų“. Man labai įsiminęs tas Vytauto Kernagio ir jo kompanijos karjeros etapas. Ta kabareto pradėta tradicija davė labai įdomių dalykų. Manau, kad net „Antis“ nuo to kilusi, nes jos kūryboje yra teatro. Kalbant apie muzikuojančius aktorius, mano mėgstamiausia transformacija – „Solo Ansamblis“. Jie nuo dainuojamosios poezijos perėjo į visai kitą pusę, tapo kitokia grupe.

– Galbūt minėtų grupių išdava galėtume laikyti ir tokias grupes kaip „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „Liūdni slibinai“, „Stipriai kitaip“. Ar šios grupės jums juokingos?

– Didžioji dauguma nejuokinga. Iš šių išvardytų grupių nuoširdžiai mėgau, buvau koncertuose ir gailiuosi, kad jau nebėra „Stipriai kitaip“. Kiti man nėra artimi ar įdomūs. Tačiau jie, ko gero, turi savo auditoriją.

– Šiame kontekste labai svarbus ir „Keistuolių teatras“.

– Turiu tokią bėdą, kad keistuoliai vis dar yra mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės teatras-grupė. Labiau žinau jų kūrybą vaikams. Nors „Paskutinius Brėmeno muzikantus“ mačiau tris kartus, o filmą – du kartus.