Kultūra

2018.05.04 10:45

Kinas: ką žiūrėti gegužės mėnesį

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.05.04 10:45

LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ kino kritikė Ilona Vitkauskaitė pristato gegužės mėnesį kino teatruose rodomus filmus ir pataria, ko geriau nepraleisti. Tarp rekomendacijų – Carlos Simon debiutas „Vasara, 1993-ieji“, Kornelio Mundruczo  „Jupiterio mėnulis“, Lenkijos, Irano ir Lietuvos filmų retrospektyvos.

Nuo gegužės 4 d. šalies kino teatruose pradedamas rodyti režisierės Carlos Simon debiutinis ilgametražis filmas „Vasara, 1993-ieji“, tapęs daugybės tarptautinių kino festivalių hitu ir pelnęs ne vieną svarbų apdovanojimą. Tarp jų – ir geriausio debiuto Berlyno kino festivalyje, tris Ispanijos kino akademijos premijas „Goya“, taip pat buvo išrinktas Ispanijos kandidatu į Oskarus.

Filmą galima rekomenduoti visiems, kuriems patiko Seano Bakerio „Floridos projektas“. C. Simon autobiografinio filmo centre – taip pat jautriai ir įžvalgiai rodomas vaiko pasaulis, o jo atradimas – mąsli jaunoji aktorė Laia Artigas. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, filmas nukelia į dešimto dešimtmečio pradžią, Ispaniją, kur po ankstyvos motinos mirties šešiametė Frida atsikrausto pas tetos šeimą Katalonijos provincijoje. Jauna pora rūpinasi mergaite kaip savo vaiku, o jų mažametė dukra Fridą laiko vyresne sese. Tačiau pačiai Fridai priimti naujo gyvenimo aplinkybes priimti sekasi sunkiai.

„Vasara, 1993-ieji“ – filmas apie vaiko patiriamą sielvartą, skausmą ir susitaikymą, kur gedulas eina greta su žaidimais ir nerūpestingomis akimirkomis, taip pat tai subtilus vaiko, išgyvenančio artimiausio žmogaus netektį, portretas. Dėl to jis nesiliauja būti vaiku, trokšta judėti pirmyn, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Suaugusiesiems filmas gali priminti, koks sudėtingas ir kupinas niuansų yra vaiko pasaulis.

Kino teatruose pradedama rodyti karinė drama „Sobiboras“, kurią režisavo rusų aktorius Konstantinas Chabenskis (žinomas iš tokių filmų kaip „Nakties sargyba“, „Admirolas“, „Ieškomas“), taip pat suvaidinęs filme ir vieną pagrindinių vaidmenų. Tai režisūrinis K. Chabenskio debiutas, todėl filme galime tikėtis didelio dėmesio aktorių vaidybai, o ir pats K. Chabenskis yra sakęs, kad reikia naudotis rusų dramos mokyklos koziriais. Filme panaudota reali istorija apie pabėgimą iš vokiečių konclagerio – „Sobiboro“ scenarijų parašęs Aleksandras Adabašjanas rėmėsi Iljos Vasiljevo knyga apie Raudonosios armijos leitenantą Aleksandrą Pečerskį, kuris pateko į vokiečių nelaisvę. 1943 m. jis suplanavo sukilimą Sobiboro konclageryje. Tai unikalus Antrojo pasaulinio karo atvejis – vienintelis pavykęs sukilimas, kai sukilėliai nužudė dvylika esesininkų, o daliai iš jų net pavyko pabėgti. K. Chabenskis suvaidino A. Pečerskį, lagerio komendantą – Christopheris Lambertas. Filme taip pat vaidina Marija Koževnikova, Michalina Olszanska, Dainius Kazlauskas, o filmo operatorius – Ramūnas Greičius.

Nuo gegužės 11 d. kino teatruose pasirodys vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornelio Mundruczo filmas „Jupiterio mėnulis“, kurio premjera įvyko praėjusių metų Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. K. Mundruczo – socialiai angažuotas ir „efektingas“ režisierius, tereikia prisiminti jo ankstesnį filmą, „Baltas dievas“ (2014), pelniusį Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programos prizą, taip pat praėjusių mėtų festivalyje „Sirenos“ rodytą jo spektaklį „Gyvenimo imitacija“ su įspūdinga teatro mašinerija.

„Jupiterio mėnulyje“ K. Mundruczo pagrindiniam herojui Arjanui, pabėgėliui iš Sirijos, suteikiama antgamtiškų galių – jis gali skraidyti. Apie tai sužinojęs pabėgėlių stovyklos gydytojas Sternas nori pasipelnyti iš nežemiškų Arjano galių, tačiau ant kulnų jam mina nuožmus stovyklos direktorius Laslas, kurio tikslas – pabėgėlį žūtbūt susigrąžinti. „Jupiterio mėnulyje“, kaip ir ankstesniuose darbuose, K. Mundruczo derina socialinę alegoriją su žanrinio kino elementais ir holivudinėmis gaudynėmis, tik Budapeštas čia įgyja dar niūresnį apokaliptinį pavidalą, kas yra visiškai suprantama turint omenyje islomofobiškas nuotaikas Rytų ir Vidurio Europoje, Vengrijos politinį ekstremizmą.

„Jupiterio mėnulis“ – gerai suvaidintas, meistriška režisūra pasižymintis filmas su dinamiškomis veiksmo scenomis. Kyla klausimas, kaip Holivudo prodiuseriai dar nepastebėjo K. Mundruszo. Filmas – tai ir alegorija apie išsikvėpusį, bet kokį aukštesnį tikslą pamiršusį senąjį žemyną.

Andrew Niccolas (filmų „Gataka“, „Įkalinti laike“ režisierius ir „Trumano šou“ scenaristas) į kino teatrus sugrįžta su nauja distopija (žanru, kuris pastaruoju metu išgyvena savo beprecedentį populiarumą) ir bando derinti pramogą, moralines dilemas ir tikrai ne pačias šviesiausias ateities vizijas. Naujausiame savo filme „Anon“ Andrew Niccolas pasakoja istoriją apie netolimą ateitį, aprašytą dar George‘o Orwello, kai, prisidengiant kova su nusikaltimais ir visuomenės saugumu, paprastų žmonių gyvenimas vis labiau sekamas ir kontroliuojamas. Vaizdo kameros stebi ne tik kiekvieną viešosios erdvės metrą, bet ir yra privalomos kiekvienam žmogui asmeniškai. Kiekvienas bet kurio žmogaus žingsnis matomas, įrašinėjamas ir kontroliuojamas. Nusikaltimų mažėja, bet kartu su jais nebelieka ir privatumo bei anonimiškumo. Skamba realistiškai, tiesa? Šią labai galimą ateitį vaizduojantį filmą šalies teatruose bus galima matyti nuo gegužės 11 dienos.

Vilniečiams derėtų nepraleisti progos „Skalvijos“ kino centre pamatyti belgų režisierės, vienos garsiausių feministinio kino kūrėjų, kino eksperimentatorių Chantal Akerman trumpo metražo filmą „Kambarys“ ir ilgametražį „Naujienos iš namų“, su kuriais galima nusikelti į aštuntojo dešimtmečio Niujorką. Kritikai sako, kad „Naujienose iš namų“ (1977), kaip ir ankstesniame Ch. Akerman filme „Monterėjaus viešbutyje“ (1975), geriausiai juntamas režisierės minimalistinis stilius. Filme neonų nušviestos užkandinės, grafičiais išpaišyti metro vagonai, nusidėvėję namų fasadai ir duobėtos gatvės kontrastuoja su garso takeliu, kurį sudaro Ch. Akerman skaitomi jos mamos iš Belgijos rašyti laiškai, režisierei gyvenant Niujorke. Filme dominuoja statiški ilgi kadrai, kuriuose netrukdomai skleidžiasi pagrindiniai filmo veikėjai – erdvė ir laikas.

Retrospektyvos, gegužės mėnesį rodomos „Skalvijos“ kino centre, tikrai vertos dėmesio. Viena jų skirta pirmiesiems Lenkijos filmams. Bus galima pamatyti 1938-ųjų Aleksandro Fordo filmą „Vyslos žmones“, vieną populiariausių Lenkijos tarpukario komedijų – 1936 m. Konrado Tomo „Ada, tai gero nežada!“, pirmąją lenkų kostiuminę dramą „Lovičiaus kunigaikštienė“ (1932 m.) ir pirmąją Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ adaptaciją.

Irano kinui skirtoje programoje galima pažiūrėti Seyedo Rezos Mirkarimi filmą „Mėnesienoje“ (2001), kuris po pasirodymo Kanuose pelnė kritikų savaitės pagrindinį apdovanojimą. Taip pat šį mėnesį tęsiasi lietuviškų filmų retrospektyva „Nojaus arka“, kurioje bus galima dar kartą arba pirmą kartą pamatyti Mindaugo Survilos „Stebuklų lauką“, Rimanto ir Julijos Gruodžių „Upę“, Gyčio Lukšo „Duburį“, Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ ir kitus jau po 2000-ųjų sukurtus lietuvių filmus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.