Visaginą vargiai pavadinsi eiline gyvenviete, bet toks jis ir neturėjo būti. Net pasiekti jį nėra taip jau paprasta – miesto beveik neįmanoma pervažiuoti šiaip sau, atsitiktinai. Ir tikrai ne kiekvienas apie energetikų miestą žino ką nors daugiau nei tai, kad jis egzistuoja ar kad jame gyventojų daugumą sudaro rusakalbiai piliečiai. Net ir patys visaginiečiai tik neseniai pradėjo vertinti savo miesto unikalumą, sako LRT.lt kalbinta ekskursijas turistams vedanti visaginietė Oksana Denisenko.
Su jauniausiame Lietuvos mieste gimusia ir užaugusia Oksana susitikome besibaigiančia vasara dvelkiantį ankstyvo rugsėjo pirmadienio rytą prie vienos iš Visagino kavinių. Tiek pati kavinė, tiek ir ją supantys pastatai iš pirmo žvilgsnio labiau panėšėjo į vaizduote nepasižyminčio architekto skubiai suprojektuotus kubus. Visgi vėliau teko sau prisipažinti klydus.
Oksana sako apie Visaginą kitiems Lietuvos gyventojams pradėjusi pasakoti gana netikėtai, nors ir iki tol ji dirbo su įvairiais kultūriniais projektais.
„Dirbau kultūros centre ir buvau parengusi projektą „Visagino garsų žemėlapis“. Norėjosi akustiškai atspindėti vietos tapatybę. <…> Norėjosi įveiklinti tuos garsus, tai viskas prasidėjo nuo to, kad buvau įsipareigojusi padaryti pasivaikščiojimų po miestą su tais garsais, <…> atsirado visokių minčių, kaip tai būtų galima išplėtoti“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad vėliau į šiuos pasivaikščiojimus būdavo įtraukiami susitikimai su įvairiose srityse dirbusiais pirmosios kartos visaginiečiais.
Kadangi šios ekskursijos ir susitikimai sudomino tiek vietinius, tiek miesto svečius, ilgainiui tokia iniciatyva išsirutuliojo į „Urban Stories Visaginas“ (liet. Visagino miesto istorijos) projektą.
Kartu ji pristatė unikalų projektą – internetinį Visagino architektūros gidą. Šis gidas atskleidžia miesto architektūros unikalumą, kurį įžvelgti galima toli gražu ne iš pirmo žvilgsnio, – šiame mieste galima išvysti kone visoje Sovietų Sąjungoje statytų daugiabučių pavyzdžių. O tokių sovietinės architektūros muziejų po atviru dangumi net ir visoje buvusioje SSRS – tik vienetai.
Tuščia drobė
Pašnekovės teigimu, miesto planuotojai buvo numatę, kad Visaginas bus gerokai didesnis miestas, čia turėjo įsikurti apie 60 tūkst. gyventojų, tačiau apsigyveno kone perpus mažiau. Atkūrus nepriklausomybę, gyventojų sumažėjo dar trečdaliu, todėl, Oksanos vertinimu, miestas tokiam gyventojų skaičiui yra kiek per didelis.
Beje, kalbama, kad užbaigta energetikų gyvenvietė turėjo būti drugelio formos, tačiau kadangi griuvus Sovietų Sąjungai miesto plėtra sustojo, spėta pastatyti tik vieną drugelio sparną, tai esą galima pamatyti pažvelgus į miesto planą iš paukščio skrydžio. Oksana nėra linkusi sutikti, kad būtent toks buvo miesto planas, kadangi tyrinėdama miesto istoriją to įrodymų ji neaptiko. Visgi, jos žodžiais, Visaginą turėjo sudaryti dar bent keli mikrorajonai. Šiandien jų mieste yra viso labo trys.
Tiesa, pašnekovei toks miesto erdvumas yra ir privalumas. Kaip ir tai, kad gyvenvietę sudaro beveik vien daugiabučiai.
„Man patinka gyventi urbanizuotose vietose, bet myliu ir gamtą. <…> Čia nuolat yra ką veikti, ką pamatyti, nebūtina specialiai važiuoti kur nors. Tiesiog prasieini, gali sutikti pažįstamų, ko labai, man atrodo, retai būna gyvenvietėse su individualiais namais, nes visi turi kiemą ir specialiai turi į svečius užeiti“, – įsitikinusi Oksana.
Iš tiesų, vargiai pavadinsi Visaginą mažu miestu, kai šis gali pasigirti akrobatikos mokykla, didžiuliu radioaktyvųjį foną kadaise matavusiu Geigerio matuokliu ir muzikos mokykla, kuri išugdė atlikėjas Aliną Orlovą, Oną Kolobovaitę ir begalę kitų talentų. Bet Lenino čia nebuvo, pabrėžia Oksana. Nors sovietmečiu įkurtas energetikų miestas turėjo tapti sovietinės utopijos simboliu, Sovietų Sąjungos įkūrėjo biustas ar statula į Visagino (tuomečio Sniečkaus) miestą niekada nežvelgė.
„Miestas buvo statomas iš pagrindų, nuo nulio. Ši vieta neturėjo istorijos, vadinasi, nebuvo ko trinti. Kokiame Vilniuje reikėjo pakeisti senus pavadinimus naujais, į viešąją erdvę išnešti visas ideologines asmenybes. <…> O čia jau statai miestą pavadinimu Sniečkus ir jis jau savaime yra tuščia drobė“, – pasakoja pašnekovė.
Su Leninu ar be jo, naujasis energetikų miestas traukė ne vien statomos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus ir ne vien dėl geresnių materialinių sąlygų, lyginant su kitomis SSRS vietovėmis. Oksanos teigimu, Visaginas niekada nebuvo uždaras miestas ir dauguma gyventojų į jį atvyko savo noru. Į energetikų miestą žmones iš visos SSRS atvesdavo nuotykių troškimas, įvairios avantiūros, karinė tarnyba, meilė ar tiesiog noras pradėti naują gyvenimą.
„Kartais žmonės per televiziją pamatydavo kokį nors reportažą, susižavėdavo, juos pradėdavo vilioti mintis apie naują miestą, galimybes ir jie atvažiuodavo“, – pasakoja visaginietė Oksana.
Ne išimtis – ir pačios Oksanos tėvai.
„Mano mama atvažiavo į Dūkštą pas draugę, jos kartu atvažiavo čia pasižiūrėti, kaip vyksta statybos, kaip žmonės gyvena. Jai labai patiko, nes labai daug jaunimo buvo. Ir viskas, po poros mėnesių ji tiesiog atvažiavo čia, norėjo gyventi ir dirbti čia. O darbo jėgos visuomet čia trūko“, – dalinasi pašnekovė.
Kai kurie naujakuriai į tuometį Sniečkų atvažiuodavo įgyvendinti savo svajonių. Vieni jų – sovietinėje kariuomenėje tarnavęs Sergejus Albridzio ir jo draugas Viktoras Kalininas, užsimoję čia įkurti akrobatikos mokyklą. Pirmąją visoje Lietuvoje. Savaime suprantama, į naujojo energetikų miesto planą tokia mokykla įtraukta nebuvo.
„Grįžo vėl po poros mėnesių čia, ėjo tiesiai į kadrų skyrių ir sako – noriu kurti akrobatikos mokyklą. Jam pasakė, kad kaip ir neplanuoja tokio dalyko, bet jis nenusiminė, pradėjo vaikams vesti akrobatikos užsiėmimus dar Dūkšte“, – pasakoja visaginietė. Anot jos, galiausiai reikalus pajudino iš Rusijos atvykusi Tatjana Semionova.
Galiausiai 1978 metais sovietinės biurokratijos ledas buvo pralaužtas – oficialiai įkurta akrobatikos mokykla veikia iki šiol ir tai ilgainiui tapo vienu iš miesto simbolių.
Almata, kosmosas ir kaminai
Daug istorijų papasakoti gali ne tik kiekvieną Visagino kiemą pažįstanti Oksana, bet ir jos prakalbinami daugiabučiai, parūdijusios aliarmo sirenos ant sienų ir šaligatvio plytelės. Apie pastarąsias turistams ji pasakoja neatsitiktinai. Kai kuriose Brežnevo laikus menančiose plytelėse galima įžiūrėti aptrupėjusius užrašus kirilika, pavyzdžiui, „Алмата, дембель, 83“ (liet. „Almata, demobilizacija, 83“). Ir tai nėra geografiją mėgstančių vandalų darbas.
„Žmogus, kuris čia atvažiavo iš Almatos tarnauti armijoje, dirbti statybose, parašė – va, aš 1983 metais išvažiuosiu“, – pasakoja Oksana.
Jos žodžiais, tokių ženklų mieste yra be galo daug.
„Pas mus statybininkai visada užrašydavo, kad štai, mes čia statėme“, – pažymi pašnekovė. Štai taip pasitelkus žvitrią akį galima atsekti, kas statė nemažą dalį naujojo energetikų miesto objektų, savo buvimo ženklų čia paliko darbininkai iš Kyjivo, Tbilisio, Smolensko, daugybės kitų miestų“, – dėsto ji.
Deja, šių užrašų nuolat mažėja, kadangi nusidėvėję Visagino šaligatvių grindiniai palaipsniui keičiami, taip pradingsta ir minėtosios plytelės. Oksanos tikslas – kiek įmanoma daugiau jų išsaugoti. Dėl to, sako, žada kreiptis net į miesto savivaldybę.
Panaši situacija ir su dar vienu svarbiu Visagino akcentu – kosmosu. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad statant miestą visos vaikų žaidimų aikštelės buvo kartu ir branduolinės energetikos, ir kosmoso tematikos.
„Visos žaidimų aikštelės turėjo tokių elementų – būdavo dažnai medinės čiuožyklos, laivas koks nors, koks nors vamzdis, atominės elektrinės kaminas ir būtinai bus užrašyta kas nors apie kosmosą. Kosmoso tema buvo labai svarbi žaidimų aikštelėse“, – dėsto Oksana.
Tiesa, jau nyksta ir jos – mieste liko vienintelė tokia kosminė karstyklė, o visur kitur vaikus jau džiugina modernios, bet standartinės, daugeliui Lietuvos miestų būdingos žaidimų vietos.
„Tai buvo nesaugu vaikams. <…> Visuomet galima tai pakeisti į meno kūrinį, pakeisti funkciją, nebūtinai tai turi būti žaidimų aikštelė. Geriau tegul tai būna koks nors kultūros objektas“, – siūlo Oksana.
Anot pašnekovės, miesto valdžia ir patys visaginiečiai tik dabar pamažu pradeda suprasti savo miesto išskirtinumą.
„Man atrodo, dar nepakankamai pas mus įvertinta, kas yra vertinga, ką vertėtų saugoti, kas unikalu, kas vietai suteikia autentikos, išskiria ją iš kitų. Buvo toks laikotarpis, ypač po atominės uždarymo, kai buvo atsiribojimas nuo atomiškumo, nuo savo praeities. Oficialioje terpėje daug buvo [kalbama], kad nėra čia ko pasakoti, ir ta istorija nebuvo, manau, įsisąmoninta“, – svarsto Oksana.
Anot jos, esminis lūžis įvyko Lietuvoje nufilmavus itin išpopuliarėjusį HBO miniserialą „Čornobylis“, kai paaiškėjo, kad žmonėms atominio miesto istorija gali būti įdomi. Net ir pati savivaldybė esą pradėjo į „atominius“ objektus žiūrėti kaip į turistinius, o pačiai pašnekovei kilo mintis imtis vesti ekskursijas po miestą.
„Aišku, skaudu matyti tą norą būti panašiam į kitus miestus. Labai dažnai jaučiu tokį kompleksą, kad nesame tokie kaip kiti. Kartais galvoju – mes turime kažką kito, <…> nebūtinai reikia daryti tą, ką daro kiti miestai. <…> Pokyčių reikia, bet reikia viską labai atsargiai daryti“, – teigia pašnekovė.
Ikaro skrydis ir atominės elektrinės bandelės
Suplanuoto miesto prigimtį rodo ne vien taisyklingas gatvių tinklas ar tvarkingai erdvėje išdėliotos daugiabučių kaladėlės. Gidė atkreipia dėmesį į keletą motyvų, kurių daug kur galima aptikti tik geriau pasižvalgius, tai yra atominės elektrinės vamzdžiai. Stilizuotomis dekoracijomis išpuoštas kultūros rūmų vidus net pietaujant, lankant parodą ar šokant (tiesa, diskotekos čia nebevyksta) neleidžia pamiršti, kad dar visai neseniai vos už kelių kilometrų nuo čia vyko branduolinės reakcijos, o vandens garai elektrinės vidurius palikdavo per tikruosius kaminus.
Iki uždarant elektrinę, apie jos buvimą primindavo ir nuolatinė grėsmė, kad taikusis atomas gali netikėtai virsti naikinančia jėga. Tą primindavo ir kasdienybės momentai, pavyzdžiui, pratybos mokiniams, kaip elgtis, jei Ignalinos AE įvyktų incidentas, ir menas. Štai pačiame Visagino centre apie žmogaus sau pačiam keliamą pavojų pasakoja pagal užsakymą ukrainiečių menininko Viktoro Tatarenkos sukurta mozaika ant daugiabučio sienos.
„Jis nusprendė sukurti mozaiką „Žmogus ir stichijos“, vaizduojančią Ikaro mitą. <…> Jo mintis buvo parodyti tai, kad žmogus tiesiog nepaiso gamtos, nepaiso rizikų, pats sau sukelia grėsmę“, – pasakoja Oksana.
Neatsitiktinai šalia Ikaro atsiranda ir skilęs atomas – freska pradėta kurti iškart po Čornobylio atominės elektrinės katastrofos 1986-aisiais. Pašnekovė neabejoja, kad tokiam menininko sprendimui įtaką padarė minėta branduolinė avarija. Taip atominiame mieste atsirado simboliškas įspėjimas apie tai, kad su branduoline energetika žaisti nevalia.
Vis dėlto per visą Ignalinos atominės elektrinės veikimo istoriją atomas ramiai atliko savo darbą viename iš dviejų savo reaktorių, tad ir elektrinė didelei daliai gyventojų buvo ne šiaip darbovietė, bet ir labai svarbi gyvenimo dalis. Pasak Oksanos, 2009 metais uždarius elektrinę, joje dirbę arba ją statę visaginiečiai atsidūrė niūrioje egzistencinėje kryžkelėje.
„Jiems tai [buvo] tarytum istorijos etapo pabaiga. Ir labai sunku paskui atrasti prasmę – o kas toliau, kodėl? Tada pradeda kvestionuoti: kodėl mes statėme, kam to reikia, mūsų niekas nevertina“, – sako visaginietė.
Anot jos, šiems žmonėms savotišku prasmės inkaru tapo miesto pakraštyje pastatytas paminklinis akmuo miesto ir elektrinės statytojams, darbuotojams ir Čornobylio likviduotojams. Tačiau priešingai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, anaiptol ne kiekvieno visaginiečio gyvenimas yra taip tampriai susijęs su atomine energetika.
„Aš gimiau jau pastatytame mieste, <…> bandeles iš ten valgydavau, man nieko tai nereiškė“, – apie savo santykį su atomine elektrine užsimena Oksana.
Ji nenori, kad lietuviai į Visaginą žiūrėtų kaip į išskirtinai ir vien tik atominį miestą.
„Man norisi parodyti, kad Visaginas yra kur kas daugiau nei jėgainė. Jėgainė yra be galo įdomu, bet <…> už viso to dar yra tiek daug mažų istorijų, žmonių, kurie kažką kažkodėl pradėjo daryti“, – sako Oksana.
Be to, Visagino istorija su atominės elektrinės uždarymu toli gražu nesibaigė – mieste namus randa žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių.
„Šiuo metu Visagine turime nemažai šrilankiečių, jos atvyksta dirbti į mūsų siuvyklą. <…> Jų yra virš šimto ir man labai smagu, kai galima justi dar kitokią kultūrą. Pavyzdžiui, dauguma jų yra budistės ir Naujuosius Metus švenčia, man atrodo, balandį. Jos stadione susiburia, pasipuošia, rungtynes organizuoja.
Norėtųsi, kad dalis jų netgi liktų, <…> aš už tai, kad Visaginas būtų įvairus, tada jis bus draugiškiausias“, – šypsosi pašnekovė.
Katės
Seniausio Visagino kiemo takeliu nurisnojo katė. Jų čia be galo daug. Ir neatsitiktinai. Anot Oksanos, visaginiečiai myli kates, jas maitina, stato namelius, kadangi dvi mieste veikiančios gyvūnų prieglaudos nespėja pasirūpinti visais keturkojais.
„Visaginas – kačių miestas. Visaginą valdo katinai“, – juokiasi pašnekovė.
