Prasidėjo 7-oji tarptautinė Kroatijos bienalė. Šiais metais gausiai parodoje pristatoma šiuolaikinė Lietuvių tapyba.
Kintanti ir nevienalytė tikrovė dažnai mus skatina klausinėti ne tik apie ją, bet ir apie save. Deja, vieno atsakymo nėra, mat kasdienė kalba negali visiškai demaskuoti tikrovės ir žmogaus tapatumo. Todėl menininkai bando užpildyti komunikacijos metu atsirandančius prasminius tarpus. Plėtodami savo individualią programą jie tuo pačiu metu formuoja ir tobulina individualią meninę kalbą.
Individuali tikrovės ir savęs pažinimo programa realizuojama per regimų ir įsivaizduojamų pavidalų stebėjimą, figūrų fragmentavimą arba vaizduotės išlaisvinimą abstrakcijoje. Kad ir kiek meninė kalba bebūtų tobulinama, o meno kūrinyje meistriškai dekonstruojamas pasaulis, vis tik tiesos apie tapatumą įminimas lieka gerokai atidėtas į ateitį. Tad menininkui belieka tik steigti laikinąją savąją poziciją neįmenamo ir atidėto, nuolatos kintančio tapatumo atžvilgiu.
Kuriančiam žmogui dažnai yra sudėtinga suvokti save kaip vientisą ir su konkrečia aplinka susietą individą. Jį nuolatos atakuoja gamtinė aplinka, technologinė įvairovė, komunikacinis triukšmas, globalų pagreitį įgavę virtualios komunikacijos procesai. Atrodo, kad tikrovė nuolatos juokiasi iš menininko ir paklaidina jį nuosavame suvokimo ir savianalizės labirinte.
Parodoje pristatomi lietuvių menininkai nevienareikšmiai ir nevienodai reaguoja į tikrovės pokyčius. Nevienodai regi save ar kitą šioje kaitoje. Viso to priežastis – nevienalytė Lietuvos istorija, kintantys ir nuolat perkonstruojami ryšiai su Vakarų ir Rytų kultūromis. Menas tampa savita, kartais net labai asmeniška dramų su savuoju Aš arena. Dėl šios priežasties paroda taip pat yra nevienalytė. Nors tapyba gali būti identifikuojama kaip figūratyvi, dalinai spalvą ir potėpį išlaisvinanti iš vaizduojamojo objekto, arba visiškai abstrakti, tačiau menininkai visada reprezentuoja save ir savo santykį su aplinka (istorine, realia, įsivaizduojama ar net iki galo neidentifikuota).
Galbūt kiek per drąsu taip teigti, tačiau Lietuvių tapybos mokyklos tradiciją parodoje ženklina Eglės Velaniškytės kūrinys. Jis kaip tiltas tarp klasika tapusios Lietuvos tapybos tradicijos ir šiuolaikinio meno. Atviri, tamsūs ir kontrastingą formą išryškinantys potėpiai pabrėžia subjekto egzistenciją sudrebinančias emocijas (pavyzdžiui skausmą ir liūdesį). Taikomi simboliai, spalvinė gama ir plėtojama tematika autorės kūrinius neretai daro aktualiais ir šiandienos žiūrovams. Siužetas pabrėžia giluminę prasmę ir vaizduojamųjų herojų ryšį su praeitimi.
Formą konstruojantys atviri spalviniai potėpiai dominuoja ir Virgio Rusecko tapyboje. Šis autoriaus sprendimas padeda kurti dramatišką siužetą, išryškinti įvykyje esančią įtampą. Potėpiai sutelkia žiūrovo dėmesį ir neleidžia atsitraukti nuo paveikslo lyg tikrovės veidrodžio. Kadangi forma ir spalva susipina į vientisą, organišką sistemą, todėl kūrinys vienu metu atspindi žmones bei jų gyvenamosios aplinkos daiktus ir visus pavidalus paverčia tirpstančios abstrakcijos įkaitais.
Potėpių formuojamą įtampą regime Medos Norbutaitės kūrinyje. Autorė dekonstruoja lietuvių mitologinį siužetą, išryškindama tragiškiausią žūties momentą. Todėl regimas veido ir kūno fragmentavimas mums byloja ne apie vaizduojamojo išvaizdą, bet apie šiurpo anatomiją.
Ne tik M. Norbutaitės kūryba, bet ir Aušros Kleizaitės paveikslai sugestijuoja, kad mitai susipina su dabarties refleksija ir individualiu požiūriu į gyvenimą. Taip kūrinys gali iškelti esminį klausimą apie žmogaus prigimtį, tapatumą, kultūrinę atmintį. Tai rodo A. Kleizaitės paveikslas, kuriame vaizduojamos ne visai žmogiškos figūros. Mums leidžiama tik įsivaizduoti tarp personažų esančią įtampą, plėtojamą arba sutrūkinėjusį dialogą.
Adelės Liepos Kaunaitės tapyba ženklina mintį, kad mitai nėra statiški ir vienalyčiai. Jie gyvi, keičiasi ir adaptuojasi, papildo ir perkuria mūsų tapatumą. Autorės tapyba vienu metu yra ekspresyvi, audringa ir tuo pačiu metu labai asmeniška. Tikėtina, kad paveikslas reprezentuoja asmeninę mitologiją, vidinius ieškojimus ir atradimus.
Arvydo Kašausko paveikslas – tai peizažo dekonstrukcija. Dėmesį skirdamas formai kaip užuominai, autorius nusako erdvės ir jos daiktų kintamumą bei neišbaigtumą. Per dekonstruotą peizažą galima suvokti ir savąją, individualią vietą pasaulyje. Aišku viena, kad gyvename aplinkoje, kuri kinta, o pokyčiai ir nenuoseklumas tampa norma.
Tikriausiai dėl nepastovumo priežasties Rimantui Plungei irgi rūpi erdvės ir laiko kaita. Autorius tik užsimena apie pasaulį sudarančias geometrines daiktų formas, tačiau jos nieko stabilaus ir aiškaus nebereprezentuoja. Tai dialogas su realybe, kuri kinta ir į mus neįsiklauso. Geometrija yra simbolis, sugestijuojantis nuolatinę pasaulio evoliuciją, įvairovę, judėjimą į priekį ir nenorą sugrįžti.
Mūsų suvokimas apie pasaulį visada atrodo neišbaigtas ir netvarus. Rūtos Eidukaitytės kūrinyje dominuojančios vingiuotis linijos tampa būties laikinumo ir neapibrėžtumo ženklu. O štai Sauliaus Dastiko paveiksluose ekspresyvūs, platūs potėpiai reprezentuoja akimirksniu pamatytą aplinką ir tuo pačiu metu užklumpančią nostalgiją praeities reginiui.
Kiek kitokius būties ir realybės kontūrus galime pastebėti Alono Štelmano paveiksluose. Ekspresyvi spalvinė gama realizuoja autoriaus kelionę į vidinį pasaulį. Jis dažnai siekia regėti tikrovę taip, kad mus nustebintų. Autorius specialiai ignoruoja erdvės, laiko, subjektų ir objektų ribas. Nepaiso vaizdavimo normų ir daiktų koordinačių.
Agnės Jonkutės dėmesio centre ne objektai ar jų santykiai ir ryšiai, bet erdvės kitimas. Paveikslas atrodo kaip stabilią tikrovę suryjantis rūkas. Čia nėra ženklų, reprezentuojančių subjekto ar jo aplinkos tapatumą. Kadangi kūrinys atrodo lyg meditacinė erdvė, skirta savęs pažinimui, todėl tapatumo identifikacijos užduotis akimirksniu yra peradresuojama žiūrovui.
Mindaugas Juodis taip pat taiko tirpstančio rūko metodą. Paveiksluose dažniausiai analizuoja žmogaus kūną. Parodoje eksponuojamo paveikslo fonas minimalus, be detalių. Jis atrodo lyg vienalytė masė, kuri į save siurbia visus aplinkos pavidalus. Ši masė palieka tik galimybę susipažinti su egzistavusiųjų pėdsakais.
Vladas Mackevičius skatina galvoti apie jausmus, kurie atsiranda ir išnyksta dėl taktilinių potyrių. Jo kūrinys – tai pažeidžiamo žmogaus ženklas; tai amžinoji dilema, kai susiduriame su noriu išsaugoti akimirkas net tuomet kai aiškiai suvokiame jų laikinumą.
Felicijos Dudoit kūrybos manierą galima vadinti daiktiniu realizmu. Ji stebi aplinkoje vykstančius, iš pirmo žvilgsnio paprastus žmonių ritualus ir daiktus. Autorės kūriniams būdinga fotografinio objektyvumo strategija; t y. fiksuojama tai kas regima, bet per daug neperkuriama.
Panašią, bet kiek kitokią fotografinę strategiją regime ir Viktoro Paukštelio kūrinyje. Čia yra vaizduojama žmogaus figūra ir su ja susijęs destruktyvus veiksmas. Fotografinė strategija gali būti suvokiama kaip į žmogaus sąmonę įvykius įrašęs mechanizmas. V. Paukštelio kūrybos atveju įrašytu tampa prigimtinis siekis maištauti ir naikinti. Čia fotografinė momentinė akimirka atsiveria lyg galią turintis žiaurus, šaltas dokumentinis vaizdo įrašas.
Julijos Skudutytės ir Evaldo Janso paveikslai taip pat aktualizuoja fotografinę strategiją. Čia tarsi sustabdomas įvykis ir mums leidžiama jį detaliai apžiūrėti. Kūnas ir jo santykis su daiktais atrodo lyg praėjusios dienos nutikimas, kriminalinis įvykis. Kūrinys kaip vakar dienos įrodymas vis dar yra aktualus šiandienai ir lieka įrašytas rytojaus dienai. Užfiksuoti siužetai atrodo lyg iš praeities į ateitį sklindanti įtaigi hiperreali projekcija. Čia kūnas ir jo santykis su daiktais (arba aplinka) tampa pagrindiniu naujosios tikrovės veikėju.
Kasdienybės daiktai, jų santykis lemia Jolantos Kyzikaitės kūrinio formą. Paveiksle dera kasdienybės daiktų poezija ir kritika. Išskirtinį kūrybos braižą lemia plakato formą primenanti tapymo maniera. Kadangi skirtingos daiktų formos išskiriamos ryškiu kontūru, todėl kompozicija primena objektų dėlionę plokštumoje. Tokiu būdu žiūrovui leidžiama suvokti, kad tikrovė o ir jo paties tapatumas priklauso nuo objektų ir subjektų santykio, judėjimo erdvėje, naujų tarpusavio ryšių steigimo ir padalinimo.
Apibendrinant galima teigti, kad paroda reprezentuoja asmens, aplinkos, o tuo pačiu ir kūrybos komplikuotą tapatumą. Susidaro įspūdis kad būdama ne monolitinė, kintanti, įvairi temos ir formos atžvilgiu lietuvių tapyba vis tik išlieka aktuali tiek vakar, tiek šiandien, o taip pat (tikėtina), kad aktualumo nepras ir rytdienos aušroje.
