Kultūra

2018.05.02 17:09

E. Banytė: aukso ir laiškų savybės (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.05.02 17:09

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Roberto Musilo romaną „Žmogus be savybių“ ir prancūzų profesorės Helene Cixous knygą „Auksas. Mano tėvo laiškai“.

Robertas Musilas „Žmogus be savybių. I tomas“

Iš tiesų labiausiai skubantį skaitytoją gali atbaidyti jo apimtis. Rankose laikau pirmąjį tomą, šiemet perleistą „Sofoklio“ leidyklos, o jo apimtis – net 639 puslapiai. „Žmogus be savybių“ yra R. Musilio opus magnum, viso gyvenimo veikalas, kurio rašytojas nespėjo pabaigti iki pat mirties. Kitas dalykas – pasakojimo tempas, kuris, kaip ir Marcelio Prousto prozoje, gerokai lėtesnis už skaitytojo suvokimo tempą. R. Musilio romane pagrindinio veikėjo, vardu Ulrichas, svarbiausia dilema išryškėja tik pirmo tomo pabaigoje. Tačiau ir pirmuosius kelis šimtus puslapių tekstas yra toks subtilus ir intelektualiai intriguojantis bei estetiškai paveikus, kad skaitymo džiaugsmas apima net emociškai nesitapatinant su veikėjais.

Ulrichas yra trisdešimt kelerių metų mokslininkas, savo karjerą pradėjęs kaip gamtamokslis, vėliau pasukęs link matematikos. Mokslo paskirtis jam – tiesos ieškojimas, kuris ilgainiui apkarsta. Ulrichas ima gyventi kaip tipiškas buržua Austrijos-Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje: susiranda porą ir ima dirbti nelabai daug intelektualinių iššūkių keliantį biurokratinį darbą. Tačiau lankstus ir dirbti įpratęs jo protas dabar atidžiai stebi, fiksuoja ir analizuoja save patį bei aplinką. Ulrichas nesijaučia esąs menininkas, nes menininko svarbiausias tikslas, jo nuomone, yra saviraiška. Saviraiška be mąstymo ir tiesos jam neatrodo itin prasminga, kaip ir neišreikšta tiesa, todėl jis pasirenka savąjį stebėtojo ir mąstytojo kelią, kurį vadina „eseistiniu gyvenimu“. Iš tiesų romane ir svarstomi mokslo, meno, visuomenės, lyčių santykių, proto bei jausmo priešpriešos, sielos, kūno ir ypač visų šių dalykų tarpusavio santykių klausimai.

Ko gero, Ulricho tarpinis pasirinkimas tarp kūrybos ir mokslo gerai nusako ir šio kūrinio strategiją: tai – tiek pat romanas, kiek XX a. pr. Vieno visuomenės studija ir, be abejo, esė. Įžvalgos gana šviežios (žinoma, per mažai sisteminės ir pernelyg primenančios kasdienę „gyvenimo išmintį“, kad jas vadintum rišlia filosofija, nors kai kurios tikrai intelektualios ir filosofiškos) ir išsakytos grakščia bei saikingai puošnia R. Musilio kalba. Pavyzdžiui, štai ką jis sako apie technologinius išradimus: „O kita vertus, jeigu pasigilini, kokios savybės veda prie išradimų, tai pamatai, jog čia reikia būti išsivadavusiam iš tradicinės pagarbos ir susikaustymo, drąsos, taip pat veiklumo ir nori griauti, gebėjimo atmesti moralines dvejones, kantriai derėtis dėl menkiausios smulkmenos, ištvermės einant prie tikslo, jeigu to reikia, ir pagarbos saikui ir skaičiui, nes jie ryškiausiai parodo nepasitikėjimą viskuo, kas miglota; kitaip tariant, nerandi nieko kito kaip tik senas medžiotojų, kareivių ir pirklių ydas, kurios tiktai perėjusios į dvasinį planą ir pervadintos dorybėmis“ (p. 282).

Kiti personažai, pavyzdžiui, Diotima (ją Ulrichas taip praminė dėl grožio ir žmogiškų santykių bei meilės troškimo, tai – nuoroda į Platono dialogą „Puota“) yra pakankamai emocionalūs ir aistringi. Vis dėlto romane susitelkiama į tai, ką personažai mąsto. R. Musilis sugeba įlįsti į personažų mintis: nors pasakotojas yra visažinis ir pasakojama tradiciškai trečiuoju asmeniu, kartais jis meistriškai susilieja su veikėjų sąmone ir ją savotiškai transliuoja, o taip geba parodyti jų mąstymo kelią. Tiesa, kuo toliau skaitai, tuo mažiau norisi apie tuos romano veikėjus žinoti: iš pradžių Ulricho intelektas ir polinkis samprotauti žavi, bet vėliau ateina nuojauta, kad teisūs jo gerokai žemiškesni giminaičiai – Ulricho pasirinktas gyvenimas niekur neveda, tai – lyg ir sąstingio būsena. Būtent dėl šių niuansų storas romanas tikrai vertas skaitytojo laiko ir kantrybės. Be to, jis net nėra pernelyg rimtas, veikiau priešingai: jame esama tam tikro sąmojingumo, taiklumo, kuris neprivers kvatotis visa burna, bet pateiks netikėtą situacijos perspektyvą.

Helene Cixous „Auksas. Mano tėvo laiškai“

H. Cixous gimė 1937 m. Alžyre, tuometinėje Prancūzijos kolonijoje. Pasak jos, tai visam gyvenimui nulėmė norą kovoti su akla ir nehumaniška galia. Jos pirmoji kalba buvo vokiečių. Išvažiavusi mokytis į Prancūziją ji jautėsi ten svetima – kartais teigiama, kad būtent todėl ji savo tikrąja dvasine tėvyne pasirinko kalbą. 1968 m. ji prisidėjo įkuriant inovatyvų Paryžiaus Venseno Sen-Deni (Universite Paris 8 Vincennes-Saint Denis) universitetą ir ten dėstė. Su bičiuliais 1969 m. įkūrė literatūrinį žurnalą „Poetika“ (Poetique), tais metais išėjo ir jos pirmasis romanas. Bičiuliavosi su svarbiausiomis 7–9 dešimtmečių Paryžiaus figūromis, buvo gera filosofo Jacques‘o Derrida, svarbiausio prancūzų dekontrukcijos teorijos atstovo, draugė ir pokalbių partnerė. Beje, J. Derrida yra pasakęs, kad, nepaisant didžiulio jų veiklos skirtumo, H. Cixous yra vienintelė rašytoja, kuri rašo pagal jo teoriją. Ne be reikalo ir prancūziškame originale, ir lietuviškame vertime per puslapius driekiasi apvalūs didoki taškai: tai – ne spaustuvės brokas, o „rašto pėdsakas“, svarbi J. Derrida gramatologijos sąvoka. Verta paminėti, kad pačiai H. Cixous, kaip mokslininkei, ypač karjeros pradžioje rūpėjo moters seksualumas ir moters rašymo patirties ypatumai. Net ir akademiniams jos tekstams būdingas įprastų ribų peržengimas, poetiškumas, kuris, anot jos, išlaisvina moterišką esybę. Ji, kaip ir J. Derrida, kritikavo įprastą Vakarų mąstymo tradiciją mąstyti radikaliomis priešpriešomis gamta/kultūra, vyras/moteris, aktyvumas/pasyvumas ir kt. 

Įtariu, kad apžvelgiamą H. Cixous romaną „Auksas. Mano tėvo laiškai“ vienaip skaitys su poststruktūralistine ir feministine prancūzų mintimi bent kiek susipažinę, o kitaip – ne. To nereikėtų baimintis – svarbiausia yra mėgavimasis žodžio lankstumu. Siužetas paprastas, minimalus ir tikrai ne svarbiausias knygoje. H. Cixous kūryba biografinė: ne be reikalo ir šio romano pagrindinės veikėjos vardas Helena. Brolis jai perduoda dėžutę su tėvo laiškais, kuriuos jis rašė jai kasdien prieš mirtį. Laiškų apie tūkstantį. Kai tėvas mirė, Helena dar buvo visai vaikas, todėl ir jos prisiminimai apie tėvą netikslūs, išblukę. Ji bando skaitydama laiškus tarsi iš naujo atrasti, nusistatyti savo santykį su juo, tuo pačiu ir suprasti save, jau keturiasdešimtmetę.

Sudėtingame, figūratyviame tekste pradingsta įprastos subjekto ir objekto ribos. Ne be reikalo. Moterišką rašymą H. Cixous laikė kūnišku: jis neturėtų paisyti žanro ir gramatikos reikalavimų, kelti mėgavimąsi (jouissance). Tokiu būdu, anot jos, būtų galima sunaikinti ribas tarp balso ir rašto, tarp rašančio subjekto ir aprašomo objekto, grąžinti rašymą į pirmapradį jusliškumą už įprastos simbolinės tvarkos. Iš tiesų neįsivaizduoju, kaip vertėja Neringa Mikalauskienė sugebėjo sklandžiai išversti tokio komplikuotumo tekstą – yra pastraipų, kurios baigiasi kableliais, yra sakinių, kuriuose suardoma įprasta sintaksė. Pvz.: „Mano žirgas elgėsi kaip vilkas pirmą kartą jis nuo manęs spruko jis staugė, pagaliau aš jį apžergiau, mes jojame prie jūros, sakau jam, vėl atrandu malonumą liesti jo šonus, mano žirgas grąžina man tai kas labiausiai jaudina pirmykščiai labiausiai žavi žmogaus kūne, prižadina erosą, jūros link, sakau, bet jis suka į priešingą pusę, tai apkartina jojimą, yra visiškai nenormalu, mes pašiurpstame aš nesuprantu ką jis sako ir nematau ką jis mato, pagaliau atkeliaujame į paplūdimį“ (p. 115). Toks sakinys gali šiurpinti, visas romanas gali atrodyti kaip tarpusavyje nesusijusių dalykų kratinys, kelti nuobodulį. Tačiau filosofinė H. Cixous mintis čia taip įsikibusi į teksto formą, kad sunku tuo nesižavėti. Todėl visiems rekomenduoju bent atsiversti knygą ir bent pabandyti paskaityti – patiks arba ne, bet tikrai bus įdomu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.