„Kai kurie mano sukurti gyvūnai – tarsi iš fantazijų pasaulio“, – sako keramikė Audronė Dačkutė, rodydama vienaragį, dinozaurą ar vieniems pelėdą, kitiems meškutį primenantį kūrinį. Nuo paauglystės norėjusi kurti keramikė iš pradžių esą nesižavėjusi moliu, tačiau ilgainiui šią medžiagą pavyko prisijaukinti.
Vienaragiai, dinozaurai, pelėdos, primenančios meškinus, ir kiti tarsi iš svajonių pasaulio atklydę gyvūnai. Kiekvienas indas ar papuošalas formuojamas rankomis, todėl, kaip sako Audronė, jie nuolat kinta, vienodų dirbinių nėra. Lipdant kūrybos procesas niekada nenutrūksta, o kiekvienas žvėrelis yra maža skulptūra, turinti galimą funkciją. O kokia ji, priklauso ir nuo savininko.
„Kai manęs paklausia, kas yra keramika, aš matau savo žvėrelius, žmones, kurie yra kolegos. Tai kažkas malonaus, gražaus. Gaila, kad taip nebuvo visada, tai išsivystė su laiku. Buvo sunku, nes tai tikrai sunki specialybė, bet dabar, kai prisijaukinau, tai ilgainiui tampa malonumu“, – įspūdžiais dalinasi keramikė A. Dačkutė.
Daugiau apie keramiką – Audros Avižiūtės ir Justės Navickaitės reportaže.
