Kultūra

2018.04.10 14:03

L. Klimka. Prisimenant profesorių N. Vėlių

Libertas Klimka2018.04.10 14:03

Šios savaitės pabaigoje, balandžio 12–13 dienomis, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia vienuoliktuosius profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymus. Tai mokslo konferencija, skirta baltų religijos ir mitologijos tyrimams, aptariant jų tradiciją, tęstinumą, kaitą. Renginys nors vienuoliktasis, tačiau neeilinis, nes pažymės profesoriaus N. Vėliaus (1938–1996), tautosakininko ir mitologo, 80-ąsias gimimo metines. O jau 22-ieji, kai šios iškilios asmenybės nėra mūsų tarpe. 

Šiemet minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Simboliška, jog abi šias sukaktis – istorinę ir asmeninę – gyvybinga gija sujungia dėmesys ir įsipareigojimai tautai, jos istorijai, kultūrai ir mokslui. Tai tautinės tapatybės pamatas, ant kurio kūrėsi Vasario 16-osios Lietuva, ir kuris sudarė prielaidas rastis etnokultūrinio sąjūdžio formoms sovietmečiu  ir kuris tapo atspirties tašku Kovo 11-osios Lietuvai. Kaip paties N. Vėliaus pasakyta,  „Gilindamiesi į mitologiją, mes gilinamės į savo dvasinį pasaulį. Mitologija – mūsų ištakos, pati pradžių pradžia; neišsenkanti versmė, gaivinanti tautinę savimonę“.

N. Vėliaus gimtinė – Gulbių kaimas Šilalės rajone. Greta gimtosios sodybos – įspūdingas Bilionių piliakalnis, ar ne čia bus įvykusi legendinė Pilėnų gynyba? Ten taip gera pajausti gimtosios žemės galią. Pargrįžęs iš studijų atostogoms, N. Vėlius mėgdavęs ten užkopti; žvelgdamas į praplaukiančius vasariškus debesis mąstydavo apie prabėgusius amžius. Ir kaip čia neprisiminti, koks melodingas žemaitiškomis priegaidėmis būdavo paties profesoriaus kalbėjimas.

Tautosakininkas, mitologas, etnologas ir kraštotyrininkas, – tiek daug gebėjo aprėpti. Tauri ir šviesi asmenybė, savo ryžtu, viltingu nusiteikimu visus aplinkinius net nepalankiausiomis sovietmečio sąlygomis skatinusi, raginusi į būtinus tautos gyvasčiai darbus. Keliaudamas po Lietuvos kaimus, prakalbindamas senolius, N. Vėlius užrašė iš jų lūpų per 30 tūkst. tautosakos kūrinių, didesnių ir smulkesnių. Jų tarpe – labai pravarčių mitologijos studijoms sakmių, padavimų, legendų. Su N. Vėliaus vardu siejamos bene svariausios baltų mitologijos ir religijos studijos bei šių tautos dvasinės kultūros ištakų žinių sklaida, taip pat folklorinės struktūrinės metodologijos sukūrimas, šaltinių bei istoriografijos publikavimas. Iki jo darbų lietuvių mitologijos tyrinėjimai tebuvo plėtojami užsienyje: Marija Gimbutienė ir Jonas Balys darbavosi Amerikoje, Julius Algirdas Greimas – Paryžiuje.

Su N. Vėliaus vardu siejamas ir kraštotyros judėjimo atgaivinimas, nuo 1963 metų rengiant pagarsėjusias kasmetines kompleksines ekspedicijas. Nekalbant jau apie mokslinius rezultatus, kraštotyros ekspedicijos buvo puiki tautiškumo ugdymo mokykla. Daugybei jaunų žmonių tos ekspedicijų vasaros padėjo suvokti tautos istoriją, pažinti mūsų dvasinės kultūros vertybes, pamilti gimtinės gamtą; apskritai visam gyvenimui suformavo vertybių skalę. Kraštotyros ekspedicijose brendo ir būsimųjų mokslininkų karta, šiandien vaisingai triūsiančių aukštosiose mokyklose, kitose mokslo įstaigose, muziejuose. Tautinės kultūros pamokas jose gavo ir tas jaunimas, iš kurių vėliau radosi profesionalūs dailininkai, kompozitoriai. Jų kūryboje visada ryški tautiškumo spalva.

N. Vėlius savo gyvenimą susiejo su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, kuriame palengva kopė visais pareigybių laipteliais – nuo laboranto iki vyriausiojo mokslinio bendradarbio. Palengva todėl, kad represinės struktūros visaip ribojo ir trukdė veiklą, net etnologijos mokslo darbuose – tautosakos, folkloro, mitologijos tyrimuose – įžvelgdavusios grėsmę totalitariniam režimui.

1989 m. apgynusiam habilitacinę disertaciją, mokslininkui teko prisiimti ir svarbių mokslo administravimo bei organizavimo pareigų: vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir tautosakos katedrai, posėdžiauti šio ir Klaipėdos universitetų senatuose, globoti būrį doktorantų. Neįmanoma suminėti visų profesoriaus darbų ir visuomeninių įsipareigojimų, – jų būta tiek daug ir tokių reikalingų. Moksliniai N. Vėliaus darbai turėjo ir tebeturi ne vien akademinę vertę, – jie itin svarbūs mūsų tautinei tapatybei, etninės kultūros išlikimui ir aktualinimui. Todėl ir pažymėti J. Basanavičiaus, M. Slančiausko, Nacionaline premijomis. Kiekvienas besidomintis tautos kultūros ištakomis žino reikšmingiausias N. Vėliaus monografijas, tai: „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ (1977), „Senovės baltų pasaulėžiūra (1983, yra ir vertimas į anglų kalbą), „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“(1987, 2012). O jo sumanytas ir suredaguotas „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ keturtomis bei „Lietuvių mitologijos“ tritomis – parankinės kiekvieno tyrinėtojo knygos. Tokie veikalai – tai šimtmečio darbai, nes tarnaus ne vienai kartai tautotyrininkų, pedagogų, lietuvybės puoselėtojų.

Šią savaitę vyksiančioje konferencijoje bus retrospektyviai pažvelgta į svarbiausius folkloristikos, etnologijos, religijotyros, net archeologijos, kalbotyros, menotyros, literatūrologijos ir kitų artimų sričių tyrimus bei pasistengta atskleisti dabartinę jų būklę, temų tęstinumą ir naujas tyrimų tendencijas.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.