Kultūra

2018.04.21 10:44

G. Padegimas: norėdama sutaupyti kapeiką, valdžia praranda milijonus

Valentinas Mitė, LRT RADIJO laida „Studija 50“, LRT.lt2018.04.21 10:44

Nors valdžios atstovai kilę iš nedidelių Lietuvos vietovių ir turėtų joms atstovauti, vykdo baisią centralizaciją, neturi nei sąžinės, nei proto. Norėdami sutaupyti kapeiką, jie praranda milijonus, LRT RADIJUI sako režisierius Gytis Padegimas. Kaip teigia jis, įstaigos, turinčios ugdyti patriotizmą ir kultūrą, suvaromos į bendrą turgų, o tokį elgesį galima prilyginti nusikalstamai veiklai.

– Lietuvių teatras labai stiprus, o kodėl kinas nėra toks stiprus? Čia kaip krepšinis ir futbolas?

– Gal dėl to, kad teatro tradicijos gerokai gilesnės. Įdomu tai, kad ir prie teatro, ir prie kino ištakų stovi minėtas J. Vaičkus, kuris 20 a. pradžioje Mažeikiuose sukūrė trupę, su ja važinėdavo po visą Žemaitiją ir rodydavo spektaklius. Iš tos trupės išaugo valstybės teatras. Išguitas ir teatro, jis išvažiavo į Ameriką ir stažavosi Holivude. Jis pirmas pradėjo su Amerikos lietuviais filmuoti kronikas. O grįžęs į Lietuvą, įkūrė didžiulę studiją ir, surinkęs studentų, kūrė filmus.

Visgi man atrodo, kad teatras, kuris vyksta čia ir dabar, yra meditatyvesnis, artimesnis lietuviškai tapatybei, prigimčiai, atsiskleidžiančiai liaudies dainose, legendose, jis – tarsi labai ryškus ritualas. O kinas vis tiek susijęs su technika, modernybe ir yra dar palyginti naujas, tad jam dar reikia įsitvirtinti.

– Jums teko daug keliauti po pasaulį, pamatyti įvairių kultūrų. Ką iš to gavote, perėmėte?

– Man teko ir keliauti, ir dirbti, ir dėstyti, ir statyti spektaklius daugelyje šalių. Net kai keliavau dar tik knygomis ir žemėlapiais, perėmiau krikščioniškosios Europos kultūros paveldą.  Man visada buvo labai svarbi knyga ir Europos istorija. Aš labai domėjausi Anglijos ir Prancūzijos istorija, jų karalius galiu vardyti vieną po kito. Nepatogu girtis, bet buvau pirmas lietuvių režisierius, kuris kelerius metus statė tikruose Vakaruose, Zalcburge. Tai buvo dar pačioje Sąjūdžio pradžioje.

Kritus geležinei sienai, man atsivėrė keliai pamatyti tai, ką jau žinojau. Supratau, kad, net gyvendami už geležinės uždangos, mes buvome europiečiai. Manau, kad jei žmogus nuo mažens įpranta gyventi kultūroje, vėliau nebūna šoko nei keliaujant, nei atrandant kitas kultūras.

Lietuvos teatras dažnai iš Vakarų perima ne tai, kas geriausia.  O norint perimti tai, kas geriausia, reikia tik dvasinių pastangų. Ar mūsų kultūra ir apskritai kultūra netampa tik elito kultūra?

– Esmė turbūt ne pačioje kultūroje, o kultūros vartotojuose. Ne paslaptis, kad bendras kultūrinis lygis smunka ne dienomis, o valandomis. Kičas, masiniai renginiai, kažkokios šventės ir pan. gožia tikrąją kultūrą. Kai Kaune vyko piketas dėl Kauko laiptų medžių, staiga viena ponia ėmė aiškinti, kad šie medžiai sovietiniai. Pagalvojau, koks yra smegenų įšalas. Kažkoks pilietis reikalavo Šiauliuose iškirsti sidabrines egles, nes tai – sovietinis paveldas. Man tokie žmonės baisiausi sovietikai. Juk sovietmečiu išsaugoti Antano Smetonos ąžuolai, ir niekas nesakė, kad tai buržuazinis paveldas. Štai kaip regresuoja mūsų mąstymas, net medis yra ideologizuojamas.

Užterštas, nelaisvas mąstymas, dogmos – tai būtent nekultūringumo pasekmė. Per tiek nepriklausomos Lietuvos metų nei kairieji, nei dešinieji, nei centristai nesuvokė, kad kultūra – valstybės egzistavimo pamatas. Kad ten, kur nėra kultūrinės tradicijos, visa apimančios kultūros sklaidos, nei ekonomika, nei politika neklestės, nes kultūra atskiria žmogų nuo gyvulio. Kitaip, anot Leonardo da Vinci, labai lengva tapti visų žvėrių karaliumi, nes žmogaus žvėriškumas pats didžiausias ir tik kultūra nukarpo į save atkištus nagus, naikina godumą ir gobšumą, norą kuo greičiau viską parduoti, iškeisti ir čia pat gauti naudos negalvojant, kas bus rytoj ar poryt ir kaip gyvens kitos kartos.

– Kaip vertinate Lietuvos šimtmečio minėjimą ir tokį greitą lietuvių virsmą į patriotus?

– Labai baisu, kad jei staiga vyktų naujas virsmas, daug žmonių vėl išverstų savo kailinius, skūrą. Taip yra, nes trūksta vertybinio pagrindo tikėti tuo, kuo tiki visada. Aš laimingas, kad man niekada nereikėjo keisti mąstymo. Nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, ir sovietmečiu, ir dabar statau tokius pat spektaklius – pavyzdžiui, Juditos Vaičiūnaitės „Kasandrą“, Antono Čechovo kūrinius ir pan. Viename interviu apie tai pasakojau menotyrininkei ir ji nustebo, kad tokie spektakliai sovietmečiu išvengė cenzūros.

Galiu pasakyti, kad tiesiog reikėjo dirbti ir tikėti, neperžengti raudonų linijų. Juk yra žmogiškumas ir padorumas. Kaip bebūtų, kokia santvarka bevyrautų, vis tiek yra dešimt Dievo įsakymų ir pagrindinės vertybės nekinta. Jei šeima to tave išugdo, laikaisi tų vertybių, stengiesi, viskas gerai. Pats Lietuvą myliu nuo tada, kai su seneliu ganiau...

– Lietuvoje – viena reforma po kitos. Neseniai sužinojau, kad tyrimų centrus (istorijos, Lietuvos literatūros ir tautosakos, Kultūros tyrimų, Genocido ir rezistencijos) žadama jungti į vieną darinį. Kaip tai vertinate?

– Vertinu tai kaip nusikalstamą veiklą. Labai stebiuosi, kodėl „valstiečiai“, jei atstovauja lokalias vietas, patys kilę iš nedidelių kaimelių, vykdo tokią baisią centralizaciją? Iš kur toks noras viską telkti ir jungti?

Kaip bus sustabdyta emigracija, jei kultūros namai, mokykla, ambulatorija uždaromi? O jūsų minėti centrai, kurie turėtų vystyti mūsų patriotizmą, tapatybę ir kultūrą, suvaromi į bendrą turgų. Manau, kad tai daro žmonės, neturintys nei proto, nei sąžinės. Norėdami sutaupyti kapeiką, jie praranda milijonus. 

L. da Vinci dar yra sakęs, kad didžiausią vertę turi tai, kas iš tiesų neturi vertės – tai, kas neišmatuojama, nepasveriama, neperkama ir neparduodama. Man atrodo, kad pas mus viskas perkama.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.