Kultūra

2018.03.30 21:30

Palestiniečių kilmės menininkas Lietuvoje: mane kritikuoja, nes nevaizduoju kančios

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2018.03.30 21:30

Geniali menininko savybė – gražiai pertekti tai, kas liūdna ir skaudu, LRT.lt sako palestiniečių kilmės dalininkas Babelis Mnauaras, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje ir čia surengęs personalinę parodą. Menininkas teigia sulaukiantis kritikos dėl to, kad nevaizduoja skausmo, susijusio su gimtosios šalies tragedijomis: „Matote, aš negaliu. Kančias matome kiekvieną dieną. Todėl noriu duoti kažką gražaus, parodyti kitokią žmonių pusę. Juk galiausiai visada egzistuoja meilė, net karo metu.“

– Kokiose šalyse jums teko gyventi ir dirbti?

– Mano tėvai – palestiniečiai, tačiau tam tikru metu jie buvo priversti persikelti gyventi į Siriją. Ten, Damaske, aš ir gimiau. Vėliau Beiruto universitete [Libane – LRT.lt] metus studijavau teisę, tačiau sulaukęs18 metų išvykau gyventi į Graikiją. Atėnuose mokiausi filosofijos ir psichologijos, bet studijas vėl nutraukė mano sprendimas keliauti į Suomiją. Norėjau eksperimentuoti, atrasti pasaulį, pamatyti kitokias kultūras, kaip ir visi jauni žmonės. Kalbant apie kūrybą, jau Damaske mokiausi meno mokyklose. Graikijoje leidau nemažai laiko su grupe draugų menininkų, ten ir pats pradėjau kurti medines skulptūras.

– Ar jaučiate namų, pastovios vietos troškimą?

– Mėgstu keliauti, bet taip, man patinka turėti pastovią vietą, kur galiu kurti studijoje, vystyti savo darbus. Net jei daug keliauji, gera turėti vietą, kurią gali vadinti namais. Lietuvoje gyvenu apie dvejus metus, jau jaučiuosi čia tinkamai apsistojęs.

– O kas namus padaro tikrais namais?

– Geras klausimas. Vienam vaikinui iš Prancūzijos, kuris su mergina rinkosi, kur gyventi, pasakiau paprastai – namai ten, kur jautiesi priklausantis, mylimas, kur tau patogu ir gera.

B. Mnauar nuotr.

– Koks dabar jūsų santykis su Palestina?

– Žmonėms, palikusiems Palestiną, lankymasis joje yra labai komplikuotas, nors Jungtinės Tautos ir suteikia tam teisę. Sudėtinga situacija – vienas Izraelio ir Palestinos konflikto rezultatų. Pabėgėlių, palikusių Palestiną nuo pat 1948 m., yra gal kokie 3–4 mln., tikslus skaičius net nežinomas. Izraeliečiai sako, kad Palestina – jų žemė, paveldėta istoriškai, pagal Bibliją.

Tokia situacija – vienas Izraelio ir Palestinos konflikto rezultatų. Aš pats jau 20 metų esu Suomijos pilietis, todėl teisiškai galėčiau nuvykti į Palestiną, tačiau to nenoriu. Dauguma klausia, kodėl. Tiesiog tai kelia liūdesį. Palestinoje mums nieko nelikę, ten galima matyti tik skausmą.

– Ką, gyvendamas labai skirtingose valstybėse, supratote apie žmones?

– Žmonės labai skiriasi, bet iš esmės yra vienodi. Juos jungia pats žmogiškumas. Skirtingose kultūrose vyrauja skirtingos ideologijos, tačiau visi mes turime tuos pačius jausmus. Tik išreiškiame juos savitais būdais – per skirtingus judesius, žvilgsnius, mąstymą, meilę.

Nesvarbu, kur keliauju, visur jaučiuosi kaip namuose. Lengvai integruojuosi į aplinką, nesilaikau įsikibęs savo mąstymo. Man patinka pritapti prie žmonių, kurie mane supa. Pavyzdžiui, Graikijoje man sakydavo, kad aš tikresnis graikas nei vietiniai. Panašiai ir Suomijoje.

– Kokie jums atrodo lietuviai?

– Man patinka lietuviai. Tai jauna tauta, kuri auga įvairiose srityse, plečiasi, vejasi kitas valstybes. Man patinka, kad lietuviai užsiima įvairiomis meno rūšimis, skatina menininkus, jiems svarbi muzika, dailė, kultūros įvykiai. Kultūrinis gyvenimas čia puikus, tačiau gali būti dar geriau.

B. Mnauar nuotr.

– Kas padaro žmogų geru menininku?

– Jausmai. Gero kūrėjo varomoji jėga turi būti jausmai. Nesvarbu, ar kuriama muzika, ar vaidinama teatre. Tai pats svarbiausias aspektas.

Kai kurie menininkai kuria vedami skausmo, tačiau tokiu atveju jų kūriniai niūrūs. Aš pasisakau už šviesius ir teigiamus kūrinius. Mūsų pasaulyje ir taip vyksta daug karų, tragedijų, todėl norisi žmonėms suteikti ką nors gražaus.

Savo tapyba išreiškiu ir save, ir kitus. Paveiksluose bandau išreikšti žmonių tarpusavio bendravimą, tik pasireiškiantį ne žodžiais, o per kūno kalbą. Dėl šios priežasties daug idėjų randu šiuolaikiniame šokyje. Tačiau įkvėpti mane gali ir kas nors, ką pamatau miesto gatvėje. Arba tai, ką įsivaizduoju.

– Koks, jūsų manymu, turėtų būti menininko santykis su valstybe ir kultūrinėmis institucijomis?

– Jei įmanoma, gera būti visiškai nepriklausomu kūrėju. Tačiau daugeliui jaunų meno kūrėjų reikia paramos. Tačiau net jei menininkas kažką gauna iš valstybės, jis turi kliautis tik savo laisva valia ir kurti, ką nori. Žinoma, kai suteikiama parama, po sutarto laiko turi būti pateikiamas rezultatas. Tačiau į kūrybą kištis negalima.

– Minėjote, kad jums patinka pozityvūs kūriniai. Ar galima sukurti kažką šviesaus taip nesijaučiant?

– Yra menininkų, kurių darbuose tvyro liūdesys ir melancholija, tačiau tai pavaizduota gražiai. Mano nuomone, tai genialu – mokėti gražiai perteikti tai, kas liūdna ir skaudu. Nesu prieš melancholija persmelktą meną, tačiau norėčiau, kad tai būtų vaizduojama gražiai, o ne bjauriai.

– Ar to galima išmokti? Kaip jums tai pavyksta?

– Taip, visko galima išmokti. Mane daug kas kritikuoja dėl to, kad netapau ir nevaizduoju kančios ir skausmo, nes esu gimęs Sirijoje, kurioje vyko daug tragedijų ir karų. Matote, aš negaliu. Kančias matome kiekvieną dieną. Todėl noriu duoti kažką gražaus, parodyti kitokią žmonių pusę. Juk galiausiai visada egzistuoja meilė, net karo metu. Visuomet yra ir gerų jausmų, ne tik kentėjimas, tereikia tai rasti. Aš visuomet bandau įžvelgti menkiausią šviesos blyksnį žmonių sielose.

– Ką manote apie šių dienų visuomenę, jaunus žmones?

– Manau, kad jauni žmonės šiek tiek pasimetę technologijų apsuptyje. Viena vertus, jie protingesni. Kita vertus, kvailesni. Šiais laikais, kai viskas taip greita ir tai sunku susekti, prarandame daug vertybių ir talento. Žmonės, ypač jauni, labai mažai skaito.

– Jie netgi kalba mažai.

– Taip, arba kalba pirštų prisilietimais prie išmaniojo telefono. Dėl to prarandamas talentas kurti rankomis. Kur eisime toliau, pamatysime po 10–20 metų. Manau, kad valstybių valdžia, už kultūrą ir švietimą atsakingi asmenys turi svarstyti, kaip mokyklose vystyti ne tik technologinius įgūdžius, bet ir palaikyti klasikinio meno svarbą, mokyti apie jį.

Vyto Nomado nuotr.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.